Vaikystėje Eglė dažnai sirgdavo plaučių uždegimu, mergaitę gydė stipriais antibiotikais, kurie paveikė klausos nervus. Eglė pasakoja, kad gydytoja, guosdama jos mamą, pasakė: „Svarbu, kad jūsų mergaitės akys protingos, ji galės išmokti rašyti ir skaityti.“
Medikė neapsiriko. Eglei buvo ketveri, kai lankydama logopedinį vaikų darželį (tuo metu Kaune nebuvo vaikų darželio kurtiems ir neprigirdintiems vaikams) ji per du mėnesius logopedės mokoma išmoko pirštų abėcėlės. Eglė paaiškina, kad pirštų abėcėlė – tai 32 lietuviškos raidės, kurios rodomos pirštais. Pirštų abėcėlė vartojama, kai reikia pasakyti tikrinius daiktavardžius: vardą, pavardę, pavadinimus. Logopedė mokė Eglę kalbėti balsu, ji rodydavo lūpų artikuliaciją, kartu su raidžių kortelėmis ir pirštų abėcėle.
„Kartą per vaikų darželio langą pamačiau savo mamą ir pradėjau garsiai šaukti savo pirmąjį žodį „Mam – ma“. Pravirkau, nes bijojau paleisti ir mamą, ir savo pirmąjį žodį“, – sako Eglė. Nuo tada ji pradėjo suvokti žodžių reikšmes. Logopedė ant mergaitės sąsiuvinio klijuodavo jos šeimos nuotraukas, šalia jų užrašydavo pirmųjų žodžių sąvoką.
Bijojo paleisti žodį „mama“
„Išmokusi pirštų abėcėlės, pirmiausia išmokau „mama“, vėliau „tėtė“, paskui skaičius nuo 1 iki 5. Mokė skaičių tam, kad suvokčiau, kiek man metų, – prisimena E. Marcinkevičienė ir sako, kad tėvai jai stengėsi padėti. – Mano mama mokėjo pirštų abėcėlę ir nepilnai paprastus gestus, skaitydavau iš jos aiškios lūpų artikuliacijos. Kai nesuprasdavau, mama rodydavo paprastus gestus, o su tėčiu, atvirkščiai, piešdavau situaciją ir bendravau raštu, nes jo lūpų artikuliacija smulki, todėl negalėdavau suprasti, ką jis sako.“
Prisiminusi logopedinį darželį Eglė sako, kad girdintys vaikai dažnai pastumdavo, tyčiodavosi, kad ji jų negirdi, todėl tėvai, pasitarę su specialistais, ją „ištrėmė“ į Vilniaus kurčiųjų vaikų darželį, (dabar Lietuvos sutrikusios klausos vaikų ikimokyklinio ugdymo centras). Mergaitė susidraugavo su kurčiais vaikais, kurie susikalbėdavo gestų kalba, pati pramoko lietuvių gestų kalbos.
Reikėjo galvoti apie mokyklą. Į Kauno neprigirdinčiųjų mokyklą priimdavo tik neprigirdinčius ar apkurtusius vaikus, o į Vilniaus kurčiųjų mokyklą – ir kurčius nuo gimimo. Eglė tuo metu kaip tik pradėjo įsisavinti žodinę kalbą. Kalbėdama tik gestų kalba būtų pamiršusi žodyną ir praradusi kalbos įgūdžius, o kalbos įgūdžiai – tai pagal galimybes išlavintos balso stygos, dėl to Eglė gali kiek įmanoma aiškiau kalbėti. Mama ją vesdavo pas privačius logopedus, kad lavintų balso stygas.
Kai Eglei sukako 7-eri, tėvai, nerimaudami dėl jos ateities ir norėdami pasikonsultuoti su specialistais, nuvežė ją į Defektologijos institutą Maskvoje. Eglė išlaikė maskviškio profesoriaus parengtą testą, tiesa, mama išvertė kortelėse su paveikslėliais užrašytus rusiškus žodžius į lietuvių kalbą. Tada jai buvo pasiūlyta stoti į tuometę Kauno neprigirdinčiųjų mokyklą. Šią mokyklą ji ir baigė. Eglė paaiškina, kad tuo metu Kaune veikė neprigirdinčiųjų mokykla – Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras, o Vilniuje – kurčiųjų mokykla, kuri dabar vadinasi Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centru.
Vaikai juokdavosi iš neįprasto balso
Tėvų paskatinta veržli ir sumani mergaitė mokėsi dailės mokykloje, žaidė šachmatais. Vis dėlto kurčiai mergaitei lengva nebuvo. „Kai lankiau Kauno keturmetę dailės mokyklą ir man reikėdavo žodine kalba paaiškinti apie atliktą piešimo namų darbą, pamenu, kaip girdintys vaikai juokdavosi iš mano neįprasto balso“, – prisimena nuoskaudas Eglė. Tada ji nustojo kalbėti žodine kalba ir su kitais vaikais bendraudavo tik raštu.
Buvo ir jautrių vaikų. E. Marcinkevičienė pasakoja, kaip per dailės pamoką berniukas vardu Tomas, girdėdamas, kaip kiti vaikai tyčiojasi iš jos dėl to, kad kalba neaiškiai, keistai, kitiems nematant po stalu padavė jai paguodos saldainį. Su mokyklos drauge Vaida Eglė susikalbėdavo skaitydama iš jos lūpų ir raštu. Vaida Eglei versdavo, ką sakydavo mokytojai ir vaikai.
Baigusi dailės mokyklą Eglė 7-erius metus dirbo Kauno „Dailės“ kombinate, kurdavo eskizus, pagal kuriuos gamindavo užrašų knygutes, dėžutes, albumus, aplankalus knygoms. Vis dėlto didžiausia Eglės aistra buvo šachmatai.
Lemtinga Kalėdų senelio dovana
Eglė buvo 9-erių, kai Kalėdų senelis jai padovanojo šachmatų lentą. Jos tėtis matė, kad dukra rami, kantri, geba susikaupti, todėl ir nusprendė, kad dukra atras save su šachmatais. Jau kitą dieną jis pradėjo dukrai aiškinti šachmatų žaidimo taisykles, mokė šio žaidimo abėcėlės, o nuo 12 metų Eglė pradėjo lankyti Kauno vaikų sporto mokyklos šachmatų skyrių. Klausos negalią turinčiai mergaitei žaidimo šachmatais taktikos ir paslapčių teko mokytis raštu, bet ją mokę garsūs šachmatų meistrai matė mergaitės užsispyrimą, neeilinius gabumus.
„Mane mokė legendinis didmeistris Algimantas Butnorius ir kiti garsūs šachmatų meistrai. Žaisdavau tylomis, su girdinčiais šachmatininkais nekalbėjau“, – sako E. Marcinkevičienė. Ji dalyvaudavo šaškių ir šachmatų pirmenybėse, Baltijos šalių kurčiųjų moksleivių šaškių ir šachmatų spartakiadose.
Pašnekovė džiaugiasi, kad Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe šachmatai jai ir kitiems šachmatininkams atvėrė naujų kelių. 1998 metais vykusiame Pasaulio kurčiųjų moterų šachmatų komandiniame čempionate Eglė iškovojo bronzos medalį, žaidė drauge su partnere Jolanta Bolliger (Žagunyte). 2002 metais Vilniuje vykusiame Pasaulio kurčiųjų moterų šachmatų komandiniame čempionate su partnere Eleonora Kupryte laimėjo sidabro medalį. Sėkmė motyvavo – Eglė aktyviai dalyvavo tarptautiniuose kurčiųjų ir girdinčiųjų šachmatų turnyruose.
Energingą moterį vienai kadencijai išrinko Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto viceprezidente, šio komiteto organizuotose konferencijose nuolat buvo renkama sekretore, o Tarptautinio kurčiųjų šachmatų komiteto kongrese buvo išrinkta protokolo sekretore. Šiuo metu moteris vadovauja kurčiųjų šaškių ir šachmatų klubui „Rikis“.
Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre E. Marcinkevičienė mokė šachmatais žaisti kurčius vaikus, veždavo juos į Varšuvą dalyvauti tarptautiniuose kurčiųjų vaikų šaškių ir šachmatų turnyruose, taip pat į Baltijos kurčiųjų moksleivių šachmatų žaidynes. „Šachmatais galim žaisti ir virtualioje erdvėje, internetu. Lyg ir atrodo tas pats, tačiau mums, kurtiesiems, Lietuvos ir tarptautinės varžybos yra proga susitikti su senais draugais ir varžovais, gyvai pabendrauti“, – aiškina Eglė. Pasak jos, dabar sunku rasti jaunų šachmatininkų, jaunimas mieliau žaidžia kompiuterinius žaidimus, o šachmatų ėjimus reikia gerai apgalvoti, jie reikalauja gilesnės analizės.
Eglė yra treniravusi perspektyvią žaidėją, kuriai sekėsi šachmatai ir krepšinis. Kai teko pasirinkti, žaidėja pasirinko krepšinį. „Krepšinis yra olimpinė sporto šaka, laimėjus prizines vietas galima tikėtis valstybinės premijos, o šachmatai ne, todėl rėmėjų rasti sudėtinga“, – apgailestauja pašnekovė.
Nauja pradžia ir nauji atradimai
Kai kombinatas „Dailė“ bankrutavo, E. Marcinkevičienė tapo bedarbe. „Tuomet nenujaučiau, kiek dar naujų dalykų manęs laukia“, – sako Eglė ir pasakoja, kaip tuometės Darbo biržos nukreipta pradėjo dirbti Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre mokytojo padėjėja. Eglei sekėsi, vaikai ją pamilo, o mokyklos administracija jai patikėjo auklėtojos darbą. Bet moteris visada norėjo judėti į priekį. Įstojo į Šiaulių universitetą, baigė socialinės pedagogikos ir psichologijos studijas.
Studijuoti nebuvo sudėtinga, nes sutiko tris kurčias ir neprigirdinčias studentes iš Panevėžio. „Mes bendravome gestų kalba, nusirašinėdavome iš girdinčių studentų paskaitų konspektus, dėstytojai užduodavo savarankiškų užduočių, – pasakoja pašnekovė. – Su dėstytojais susikalbėdavome raštu, o viena neprigirdinti studentė padėjo į lietuvių gestų kalbą versti pokalbius su dėstytojais.“ Baigusi universitetą Eglė vėl mokėsi ir tapo surdopedagoge.
E. Marcinkevičienė 19 metų dėstė Lietuvos sporto universitete, taikomosios fizinės veiklos specialybės studentus ji mokė lietuvių gestų kalbos. Studentai kurčią dėstytoją priėmė labai natūraliai, jie domėjosi gestų kalba, tačiau jau treji metai nebėra taikomosios fizinės veiklos specialybių, nes nesusirenka studentų.
Šiuo metu E. Marcinkevičienė Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centre dirba lietuvių gestų kalbos mokytoja pradinėse ir vyresnėse klasėse. „Mokau lietuvių gestų kalbos kurčius ir neprigirdinčius mokinius, o žodinę kalbą su gestų kalba vartoju tik kai dirbu su girdinčiais mokiniais, turinčiais negalią“, – sako pašnekovė.
Skaudina žodis „kurčnebylys“
E. Marcinkevičienė sako, kad su vyru Evaldu susipažino vienoje kurčiųjų šventėje: „Evaldas taip pat turi klausos negalią. Mes bendraujame lietuvių gestų ir žodine kalba.“ Vyras, gavęs iš tuometės Darbo biržos paramą neįgaliųjų verslui, savarankiškai dirba padangų montuotoju ir turi savo padangų montavimo dirbtuves. Su klientais jis bendrauja garsine kalba.
Pora turi sūnų Emilį, kuris taip pat turi klausos negalią. Vaikinukas baigė 10 klasių ir ketina mokytis Kauno informacinių technologijų mokykloje, svajoja tapti geru specialistu.
Eglė sako, kad medikai ir valdininkai dažnai vartoja žodį „kurčnebylys“. „Ši sąvoka kurtiesiems nemaloni, įžeidžianti, nes reiškia, kad jie nemoka nei rašyti, nei skaityti. O mes turime lietuvių gestų kalbą, galime skaityti ir rašyti, mes turime savo tapatybę, kurčiųjų kultūrą. Kurtiesiems priimtini žodžiai „kurčiasis“, „neprigirdintis“. Klausos negalia netrukdo gyventi visaverčio gyvenimo, įgyti profesijos, – atsisveikindama sako Eglė. – Mes tik kalbame kita kalba, o visuomenė ne visada pasiruošusi mus suprasti.“
Straipsnio autorė: Eglė Kulvietienė.