Šis komentaras nėra skirtas nei Lietuvos kino studijos privatizavimui, nei kokiam nors eiliniam nacionalinės realybės TV šou. Tiesiog visiems “Omni laiko” skaitytojams, besistebintiems, jog kone kas antras niujorkietis bent sykį savo gyvenime imasi kino scenarijaus rašymo, norėčiau priminti, kad lietuviai taip pat ne iš kelmo spirti.
Naujasis lietuviškas scenarijus greičiausiai bus kolektyvinis darbas, pagrįstas svarbiais XX amžiaus politinės istorijos vaizdais, kuriems lemta įprasminti šiuolaikinių herojų moralinius pasirinkimus. Tai vaizdai, susiję su prezidentais Kaziu Griniumi ir Antanu Smetona, o netiesiogiai paliečiantys visos mūsų prezidentystės likimą. Kas autoriai?
Studijuojant per keletą pastarųjų mėnesių į žiniasklaidos paviršių išnyrančius požymius, galime atpažinti bent du lietuvių intelektualinio elito atstovus, susibūrusius propaksiniame mūsų visuomenės sparne. Žinoma, nė vienas iš jų nėra Rolandas Pavilionis: žmogus, mokantis suskaičiuoti, kiek kartų libdukų intelektualumo koeficientas yra aukštesnis už eilinių lietuvių intelektualų, yra per daug protingas, kad imtųsi scenarijų rašymo.
Tiesą sakant, apie patį kūrybinį darbą informacija yra labai skurdi. Smarkiau prasikiša tik du originalesni autoriniai fragmentai, kurių vieną sukūrė Vidmantas Valiušaitis, o kitas priklauso Giedriui Kuprevičiui. Abiejų mintys buvo pasakytos balsu, bet viešai. Pirmasis su sava versija supažindino pačioje Paksogeito užuomazgoje, o antrasis visai neseniai - per Vasario 16-osios iškilmes Vilniuje. Su abiem pristatymais susipažinti galėjo masinis televizijos žiūrovas, o norintiems patikrinti dar yra prieinamas LRT tinklapis (http://www.lrt.lt/tv/shows/dayarchive.php?d=2004-02-16). Pirmasis fragmentas V. Valiušaičio buvo sudėliotas tik pačiais bendriausiais bruožais. Tad knieti jį tiesiog perpasakoti.
“2003-ųjų rudenį it tamsūs artėjančios žiemos debesys Lietuvos politinę padangę aptraukė sąmokslo šešėliai. Virš prezidento Rolando Pakso galvos ėmė telktis demokratijos permainų pabūgusio politinio (ir visokio kitokio) elito neapykanta.”
Anot istorijos interpretatoriaus, visa tai priminė 1926 metus. Tada demokratiškai išrinkto Lietuvos prezidento K. Griniaus likimo laivas irgi buvo pradėtas supti jo liaudininkiškos orientacijos ir liberalaus požiūrio į daugiatautį Lietuvos visuomenės gyvenimą priešų. Prieš kelis mėnesius V. Valiušaičiui nedavė laiko išrutulioti pačią svarbiausią intrigą ir pravesti tiesioginę paralelę tarp “kietosios rankos” sąmokslininkų skriaudą patyrusio prezidento K.Griniaus ir dabartinio R. Pakso. Tada buvo nuskriaustas K. Grinius, o dabar štai skriauda gresia R. Paksui. Tiesa, jau V. Valiušaičio epizodo pristatymo metu kiek trikdė viena aplinkybė - nuo sąmokslininkų “kietos rankos” 1926 metais nukentėjo ne tik teisėtas ir išmintingas prezidentas, ne tik demokratiškai nusiteikęs Lietuvos Seimas, bet ir visa liberaliosios demokratijos ateitis. O tvirtai suspaustos R. Pakso lūpos ir “kietos rankos” draminiai aksesuarai su Visvaldo Mažono milicininkais masinėse scenose nelabai klijuojasi į logiškai rišlią visumą.
Šiandien, besitęsiant Paksogeitui ir “besitūsinant” skandalo dalyviams, dar sunku nuspėti, kur link rutuliojasi fabula. Tačiau kaunietiškų operečių meistras G. Kuprevičius vis dėlto sugebėjo pasukti ją racionalesne kryptimi. Jis tiesiog pažymėjo, kad A. Smetona su visa sąmokslininkų bei Gruodžio perversmininkų idėjine kryptimi yra artimesnis R. Pakso įvaizdžiui. Svarbiausia, kad lietuviai, kaip buvo, taip ir po 80 metų liko nesubrendę demokratijai, juolab liberaliai. Buvusio autoritarinio prezidento samprotavimai apie būtinybę gelbėti kraštą nuo partinių intrigų, nuo visokių išverstakailių bolševikų ir užsienio pavojų 2004 m. vasario 16 d. pasirodė atgaivinimo vertas dalykas. Pridėkime dar pomirtinį Gruodžio perversmo smogiamosios jėgos - generolo Povilo Plechavičiaus ordiną ir jau aiškiau. Prezidentas - gelbėtojas - yra naujojo scenarijaus ašis.
Paklausite, ką ši istorinė dokumentika turi bendra su holivudišku scenarijumi? Mano atsakymo versija yra tokia: dvi praeities herojų vėlės varžosi dabartinio politinio elito aukščiausio herojaus - Lietuvos prezidento asmenyje. Jo individualybė yra draskoma iš istorijos. Jis ne tik susidvejina, bet ir susitrejina - Grinius, Smetona ir Paksas viename asmenyje. Kas laukia jo išrinktosios ir jį išrinkusios tautos? Vienoje pusėje Europos imperijos ordos, žvanginančios televiziniais ginklais ir kalenančios “Žiedų valdovo” blogiukų dantimis. Kitoje - ne visada patikimas rusų politikų šypsnys. Ką rinktis? Su kuo nueis tauta, stovinti ant europietiškos civilizacijos slenksčio? Visus šiuos klausimus infantilaus kinematografo gerbėjai turės progą dar bent kelis mėnesius kelti lietuvių politiniams scenaristams. Nebent pats gyvenimas duotų aiškesnius atsakymus.
