Nors šie ginklai šiuolaikiški, efektas atrodo truputį archajiškas – tarsi būtų demonstruojamos kavalerijos atakos. Branduoliniai užtaisai yra beveik visiškai nepanaudojami, išskyrus atsaką į branduolinį puolimą (ir tuo pačiu veikia kaip jį atgrasanti priemonė).
Šiuolaikiniuose tarptautiniuose konfliktuose dabar kovojama kitaip, ir Kremliaus arsenale esama kitokių pajėgumų. Jie apima žudymus, „pinigų bombas“, skirtas sprogdinti kitos šalies politinėje sistemoje, ir informacijos operacijas, tarp kurių ne paskutinė vieta tenka kompiuteriniams įsilaužimams ir politiškai jautrių duomenų nutekinimams. Šios ir kitos „aktyviosios priemonės“ yra dalis įmantraus, įgudusiai valdomo ir nuolat vystomo arsenalo. Jos pasitelkiamos, kai tik prireikia. Ir jų panaudojimas vargu ar išprovokuos ginkluotą atsaką. Tiesa sakant, daugeliu atveju jokio atsako apskritai nebūna.
Rusija ir Kinija nuosekliai naudojasi šiais arsenalais. Nužudymą lydi informacinis puolimas (pavyzdžiui, kaip mėginimo nužudyti kovos su korupcija aktyvistą Aleksejų Navalną atveju). Politinės įtakos operacija paslepiama po energetikos infrastruktūros projektu, tokiu kaip „Nord Stream 2“.
Kinijos šnipai vagia technologijas, o kinų bendrovės jas paverčia pasaulį užkariaujančiais produktais. Kinijos infrastruktūra užsienyje pasitelkiama rinkti duomenims apie užsieniečius, pasitarnaujantiems kinų žvalgybos tarnyboms.
Niekas Rusijos arba Kinijos pusėje nesiskundžia profesinės etikos pažeidimais – visi žaidžia toje pačioje komandoje.
Didysis taktinis pranašumas – kad šie ginklai yra slapti. Atsekti jų šeimininkus ir naudojimo tikslus – sunku. Rusijos branduolinius ginklus kontroliuoja vien Vladimiras Putinas. Tačiau daugybė žmonių Rusijoje gali užsakyti ir įvykdyti žmogžudysčių, įsilaužimų į kompiuterines sistemas arba papirkti.
Laisvos visuomenės savaime yra pažeidžiamos tokių priemonių. Jos užtikrina galimybes žmonių veiklai ir kalboms, galbūt atspindinčioms užsienio įtaką, bet taip pat galinčioms būti autentišku, savaiminiu elgesiu. Jeigu tokius dalykus būtų imtasi griežtai slopinti, būtų prarasta laisvė, kurią stengiamasi ginti.
Slaptumas kursto konfliktus ir nestabilumą. Branduolinę ginkluotę galima rodyti paraduose, rengti su ja pratybas ar netgi teikti apie ją išsamios informacijos, siekiant kitai pusei parodyti, jog pulti būtų bergždžia. Tačiau negalima puikuotis savo kibernetiniais ginklais, žudikais ir korupciniais ryšiais, nes priešininkas bemat imsis prevencinių priemonių, kad visa tai nebeveiktų.
Vakarai irgi turi savų išteklių. Pavyzdžiui, Holivudas padeda paversti Jungtines Valstijas kultūros supertvirtove. Vakarų finansinė sistema faktiškai beveik nepamainoma bet kam, norinčiam pervedinėti pinigus. Pagrindinės technologijų bendrovės yra amerikiečių. Geriausi universitetai tebėra (daugiausiai) pažangiose industrializuotose demokratijose. Vakarų politinė ir ekonominė sistema, nepaisant visų jos trūkumų, išlieka itin patraukli. Juk nematot daug žmonių, rizikuojančių savo gyvybėmis, kad pasiektų Rusiją arba Kiniją.
Vis dėlto šiais privalumais retai arba beveik niekada nesinaudojame kaip ginklais. Įsivaizduokit, kaip būtų protestuojama Vakaruose, jeigu JAV vyriausybė mėgintų įtikinti Holivudą kurti Kinijos komunistų partiją kritikuojančius filmus (ne vieno tokio nebuvo sukurta dešimtmetį). Vakarų sistemoje šnipai, policija, prokurorai, teisėjai, akademikai, žurnalistai ir verslo vadovai aiškiai įsivaizduoja, koks turėtų būti jų vaidmuo ir kas yra neleistina.
Galėtume imtis atsakomųjų priemonių savo atsparumui padidinti – atidengti nešvarius pinigus gaubiančius šydus, užtikrinti didesnį mūsų kompiuterių ir tinklų saugumą. Visgi turėtume pagalvoti ir apie atgrasymą. Putino branduoliniai ginklai – beverčiai, nes jis bijo atsakomojo smūgio. Ką galime padaryti, kad jis – ir Kinijos komunistų partija – lygiai taip pat bijotų naudoti savo slaptuosius arsenalus? Kol surasime atsakymą į šį klausimą, mūsų priešininkai toliau naudos šiuos ginklus prieš mus, o mes toliau jiems pralaimėsime.
