Vieno svarbiausių savaitraščių pasaulyje „The Economist“ vyresnysis redaktorius, beje, suprantantis ir šiek tiek kalbantis lietuviškai, Edwardas Lucasas ketverius metus Lietuvoje dirbo korespondentu.
Jis buvo vienas pirmųjų užsienio žurnalistų, atvykusių dirbti į Lietuvą. Išskirtiniame Žinių radijo interviu E. Lucasas kalbėjo ne tik apie dabartinę geopolitinę padėtį ir ko tikėtis iš Vladimiro Putino, bet taip pat tvirtino, jog Lietuvos padėtis dabartiniame kontekste išties sudėtinga.
– Jūsų darbas susijęs su tarptautine politika ir viena iš aktualiausių temų – Vakarų bei Rusijos konfrontacija, taip pat Ukraina. Neseniai sakėte, kad didelio karo tikimybė gana reali. Ar ta tikimybė didėja, ar mažėja?
– Manau, kad padėtis yra labai sudėtinga ir nenuspėjama. Galima įsivaizduoti, kad per keletą mėnesių V. Putinas praras valdžią, ir taip pat galima įsivaizduoti, kad Rusija pratrūks ir kils labai rimtas karinis konfliktas. Kai raketos gali būti paleistos ir Baltijos šalyse, dėl to gali kilti krizė. Tai gali būti labai pavojinga ir labai pykstu, kai Vakarų politikai nepaklauso daugelio įspėjimų, ne tiek mano, kiek kitų šalių, kurios išties gerai supranta, kas vyksta šioje pasaulio dalyje. Jos išmano Rusijos, Baltijos šalių, buvusios Čekoslovakijos situaciją.
– Kodėl Vakarai, jūsų nuomone, neturi aiškios pozicijos šiuo klausimu?
– Manau, kad Vakarai pamažu atsibunda. Labai vertinu kanclerę Angelą Merkel, manau, ji supranta, kas vyksta, suvokia V. Putino keliamo pavojaus mastą, ir viskas pamažu keičiasi. Ir mano paties šalis, Didžioji Britanija, pamažu atsibunda. Visgi Vakarai dar labai nenoriai pripažįsta, koks pavojingas yra V. Putinas. Mes nesuprantame karinės informacijos ir nesuvokiame, kad jis naudoja pinigus prieš mus. Mes patys nenorime investuoti į gynybą, nenorime pripažinti keliamų ekonominių sunkumų ir nenorime rizikuoti. O jis visais šiais dalykais rizikuoja.
– Koks, jūsų nuomone, vis dėlto gali būti įvykių scenarijus?
– Manau, kad V. Putinas mato Vakarų silpnumą. Kol būsime silpni, jis tuo naudosis. Jis bando daryti tris dalykus: dominuoti buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse, apskritai šalyse kaimynėse, jis nori paveikti Europos Sąjungą, kad ji nekeltų grėsmės jo korumpuotam verslo modeliui, ir jis apskritai nori suskaldyti bei susilpninti Vakarus. Jis mano, kad Vakarai – praeitis, ir nori naujos pasaulio santvarkos. Tai jo prioritetai ir kol kas jam gana neblogai sekasi.
– Bet jis turi labai prastas kortas. Ar tai nėra iššūkis jo režimui?
– Manau, kad sankcijos yra teisingas sprendimas, bet ne dėl to, kad jos padės atsikratyti V. Putinu, – jos rodo Europos politinę valią. Bet V. Putinas neskiria pernelyg daug dėmesio ekonominiams sunkumams, bankuose yra daugybė lėšų. Įvairiuose rezerviniuose fonduose, centriniame rezerve yra milijardai dolerių. Taip pat daug lėšų iškeliavo į užsienį. Šimtai milijardų dolerių, kurie iškeliavo iš Rusijos per pastaruosius 15 metų. Šios lėšos prireikus gali būti sugrąžintos. Jis Rusijos žmones įtikino, kad Vakarai yra blogis, kad su jais reikia kovoti ir gyvenimas bus sudėtingas. Taigi jeigu gyvenimas bus sudėtingas, tai pateisins V. Putino retoriką. Jis gali bandyti atlaikyti daugybę ekonominių sunkumų. O per šį laiką jis gali padaryti daug žalos.
– Prieš keletą dienų „Der Spiegel“ Henry Kissingeris rašė, kad mums reikia kaip nors pripažinti, jog Rusija gali turėti tam tikrų interesų savo saugumo zonose. Tai turi pripažinti Vakarai ir susitaikyti su tuo, kad Ukraina negali eiti taip toli, kaip jie nori.
– Manau, kad daktaras H. Kissingeris puikiai apibūdina tai, kas man nepatinka Vakarų užsienio politikoje. Pirmiausia, jis turi konsultacijų įmonę ir mes nežinome, kas jo klientai. Taigi nemanau, kad jį reikėtų laikyti neutraliu analitiku. Nebent būtų aišku, kas jam moka. Be to, tai, kad didžiosios šalys savo problemas sprendžia pamindamos mažųjų šalių interesus, – jau praeitis. Tai Europoje per pastaruosius 100 metų sukėlė daugybę problemų, ir esu labai nustebęs, kaip jis to nesupranta.
– Kokia Ukrainos perspektyva, jūsų akimis?
– Tai labai sudėtinga. Ukrainoje yra trys didžiulės krizės ir bet kuri iš jų galėtų tapti pasaulinio lygio krize. Visų pirma tai finansų – ekonominė – krizė, kai ekonomika ypač nekonkurencinga. Trūksta lėšų, nebėra netgi aukso atsargų. Taip pat tai politinė – Konstitucijos – krizė, kuri susijusi su decentralizacija. Regionų padėtis taip pat labai neaiški. Taip pat geopolitinio saugumo krizė, nes Ukraina puolama Rusijos, ir turėtume daryti viską, ką galime, siekdami padėti. Tačiau per daug tikėtis nereikia.
– Ar ES pasiruošusi padėti?
– Turėtume daryti, ką galime, bet iš tiesų tai – tas pats, kas pilti vandenį į kiaurą kibirą. Ir patys ukrainiečiai turėtų daryti reformas. Bet kokia pagalba iš išorės nepadės.
– Kokią Rytų Ukrainos perspektyvą jūs matote?
– Tai dilema. Ukraina turi turėti „minkštąją“ galią, kad regionai patys norėtų sugrįžti. Kita vertus, nėra prasmės subsidijuoti Rusijos invazijos.
– Ko V. Putinas dabar siekia?
– Nemanau, kad V. Putinui rūpi Rytų Ukraina ar Ukraina apskritai. Visa tai – teatras, vaidinimas, kurio tikslas labiau susijęs su Vakarais negu su pačia Rusija. Jis siekia suskaldyti, pažeminti ir susilpninti Vakarus. Tai, kas vyksta, yra atsitiktinumas, kad tai vyksta Ukrainoje.
– Kokie jūsų patarimai Lietuvai?
– Lietuvos padėtis sudėtinga, bet nėra beviltiška. Patiriate didžiausią saugumo krizę per pastaruosius dešimtmečius. Esate arti tokios krizės. Bet esate NATO, ES narė, užsitikrinote energetinę nepriklausomybę, o tai labai svarbu. Geriausia, ką gali padaryti Lietuva, – tai užtikrinti, kad visame jos viešajame gyvenime ir politikoje vyrautų aiškumas.
Kalbino Aurimas Perednis
Laida „Ryto espresso“ transliuojama darbo dienomis 6.05 val.
