Kaip bebūtų, pasaulio lyderiai keliaklupsčiauja prieš Kinijos diktatūrą, o Vakarų pasaulio tylėjimas atrodo pribloškiantis.
Viršūnių susitikimas vyko Hangdžou mieste, pelnytai garsėjančiame grožiu. Be to, jame 1998 metais saujelė drąsių disidentų įkūrė Kinijos demokratijos partiją (KDP). Dauguma jos narių dabar kalinami arba gyvena užsienyje. Nesitikėkit, kad kuris nors iš baikščių, dėl prekybos kuoktelėjusių Vakarų lyderių kada nors bent pritariamai linktelėtų tiems žmonėms, itin kvailai išdrįsusiems agituoti už vakarietiškus idealus.
Arba bent papriekaištauti dėl renginio šeimininkų kitų nusižengimų. Kaip praeitą savaitę savo tinklaraštyje pažymėjo Londone gyvenantis politinis tremtinys Shao Jiangas, prezidentu tapus Xi Jinpingui Kinijoje prasidėjo nuožmiausios represijos nuo 1989-ųjų Tiananmenio žudynių. Per 2 500 disidentų buvo įkalinti arba tiesiog dingo. Krikščionių, ypač Vatikanui ištikimų katalikų, bažnyčios represuojamos. Pernai liepą daugiau kaip 300 žmogaus teisių bylų advokatų ir aktyvistų buvo areštuoti arba apklausti.
Įstatymų viršenybė Kinijoje – tik farsas. Plačiai naudojami kankinimai ir kitokia prievarta. Teisingumo sistema – tik Komunistų partijos įrankis.
Kinija – ne vien diktatūra. Tai imperija, mėginanti nuslopinti savo pavergtų tautų kalbą, istoriją ir etninę tapatybę. Sindziango musulmonų uigūrų bendruomenė (savo buvusią nepriklausomą tėvynę vadinanti Rytų Turkestanu), Vidinės Mongolijos gyventojai ir nelaimėliai tibetiečiai – visi jie pajuto kinų imperializmo geležinį kulną.
2014 metų rugsėjį Ilhamas Tohti, už taikų dialogą pasisakantis uigūrų akademikas, buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. 2015-ųjų liepą pagarbą pelnęs tibetietis vienuolis Tenzinas Delekas Rinpoche mirė kalėjime.
Tibeto Pančen Lama – Gedhun Choekyi Nyima – dar būdamas vaikas buvo pagrobtas valdžios pareigūnų. Jis nebematomas viešumoje nuo 1995 metų.
Nepaisydama 1997-aisiais duotų pažadų, Kinija taip pat primeta savo vizitine kortele tapusį autoritarizmą Honkongui. Komunistų valdžia 2014 metais numalšino taikius demokratijos šalininkų protestus, derindama brutalumą ir nesąžiningą priekabių ieškojimą.
Praeitą savaitgalį vykę rinkimai šioje buvusioje Britanijos kolonijoje tėra menka politinės laisvės prošvaistė Kinijos imperijoje. Žmonės grobiami, bauginami ir kitaip trikdami; taip pat esama ženklų, kad žemyninės Kinijos valdžia ir jų vietinis statytinis – „vyriausiasis administratorius“ Leung Chun-yingas – su nepaklusnumu nebeilgai taikstysis. Kinija taip pat nenusiteikusi leisti Taivano žmonėms patiems spręsti savo likimą.
Kinijos komunistų partijos įtaka taip pat siekia Vakarus. Kai ponas Xi pernai lankėsi Londone, protestuotojus buvo stengiamasi laikyti atokiai su užsidegimu, vargu ar derančiu prie mūsų politinės laisvės. Kai tremtinys Shao Jianas ir dvi tibetietės mėgino atsistoti vienoje Londono gatvėje, laikydami plakatus, jie buvo sulaikyti; jiems uždraudė artintis prie „persekiojamos aukos“. Reikalavimai paaiškinti šį policijos elgesį buvo atmesti dėl „nacionalinio saugumo“ priežasčių.
Tai pavyzdys, kad verslo ryšiams ir ekonomikos plėtrai teikiama pirmenybė žmogaus teisių atžvilgiu. Žmonės, valdantys prasiskolinusias, sustingusias Vakarų šalių ekonomikas, negali sau leisti būti išrankūs.
Tačiau keista, kad kairioji stovykla – vokiečių Kairės partija (Die Linke), Šiaurės šalių Žaliųjų ir kairiųjų aljansas, Britanijos korbinistai, Bernie Sanderso ir Jill Stein (žaliųjų kandidatės į JAV prezidento postą) šalininkai bei kiti – mažai ką gali pasakyti apie negailestingą diktatūrą, okupuojančią ir pavergiančią kitas šalis, niokojančią aplinką, kalinančią disidentus, grobiančią vaikus ir triuškinančią nepriklausomas profsąjungas. Juk aišku, kad jie turėtų ūdyti mūsų vyriausybę už godų sandėrį su Pekino režimu – kaip buvo piktinamasi dėl prekybos su apartheido laikų Pietų Afrikos Respublika?
Nieko panašaus. Jeremy Corbynas, Britanijos leiboristų partijos lyderis, į Kinijos diktatorių žvelgia daug šilčiau negu į išrinktus Vakarų šalių politikus, su kuriais jis nesutinka. Praeitais metais jis dalyvavo „širdingame ir konstruktyviame“ pokalbyje su ponu Xi.
Neva griežtai kairiosios pakraipos komunistų laikraštis „Morning Star“ (taip, jis vis dar egzistuoja) savo pranešime, tarsi nusirašytame nuo Kinijos ir Britanijos verslo tarybos skrajutės, skelbia: „Xi susidorojimas su disidentais aiškiai nemalonus ... bet vertinimai turėtų būti subalansuoti.“ Leidinys pareiškė, kad Britanijai reikia atitaisyti žalą, padarytą Tony Blairo susitikimo su Dalai Lama.
Garsiai plyšaujantis Britanijos judėjimas „Stop the War Committee“ (Komitetas karui sustabdyti) Kiniją telaiko amerikiečių imperializmo auka ir smerkia Amerikos karinį buvimą Ramiojo vandenyno regione. Jam nekyla klausimas, kodėl šio regiono šalims – pradedant Japonija, baigiant Vietnamu – skundžiasi Kinijos teritorinėmis pretenzijomis, pastiprintomis dirbtinių salų statymu ir sparčiai didėjančiu modernios ginkluotės arsenalu.
Turbūt labiausiai stebina, kad besiskelbiantieji antiimperialistais ignoruoja Tibetą, taip pat žvelgia pro pirštus į Ukrainą ir kitas Rytų Europos šalis, šimtmečius kentėjusių Rusijos imperialistų gniaužtuose. Bet kas, besišiaušiantis prieš Ameriką, jau vien dėl šio fakto kairiųjų yra laikomas didvyriu – tiek ponas Xi, tiek Vladimiras Putinas.
Galima suprasti, kodėl Itono koledžą baigusiems Rusijos lyderio gerbėjams patinka jo šalti kaip ledas autokratiniai metodai (vaikinai iš šios snobiškumu garsėjančios privačios mokyklos šią vasarą dalyvavo keistame susitikime su Kremliaus bosu). Labiau stebina, kad toks prielankumas būdingas silpnesniųjų gynėjams.
Aišku, Kinija ir Rusija – ne vienintelės G-20 piktadarės. Visiškai sąžininga atkreipti dėmesį, kad imperializmas, vergovė ir diktatūra yra gėdingos dėmės Vakarų šalių istorijoje. Dabartinėje Vakarų užsienio politikoje irgi apstu negerovių (nors Amerika ir jos sąjungininkės, kitaip negu Kinija ir Rusija, bent jau stengiasi – dažniausiai – būti gėrio jėga pasaulyje).
Išties pažymėtina, kad kairiojoje stovykloje balsas labiausiai keliamas prieš šalis, kuriose protestuoti yra (kad ir su išlygomis) teisėta ir kurių nepopuliarias vyriausybes galima pašalinti balsuojant – o ne prieš režimus, kuriuose kairiojo sparno veikėjai atsidurtų kalėjime per kelias valandas ar net minutes.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
