Europai iškilo saugumo dilema, o padėtį reikia spręsti dabar, kol ji dar nepablogėjo.
Kažką reikia aukoti. Daug metų europiečiai brangino saugumą ir griežtą privatumo apsaugą. Galbūt tai buvo įmanoma anksčiau, kai nebuvo išplitęs terorizmas, kai per 2015-uosius dar nebuvo atvykę daugiau negu milijonas pabėgėlių (dar daugiau jų tebėra pakeliui). Dabar tai tampa nebeįmanoma. Didėjant visuomenės heterogeniškumui, prastėjant socialinėms normoms, esant neproporcingam jaunų vyrų skaičiui ir žinant (daugiausiai) apgailėtiną pastangų integruoti migrantus patirtį, reikia iš naujo radikaliai apsvarstyti saugumo politiką.
Štai jums praktinis pavyzdys: įsivaizduokit, kad Kelno traukinių stotyje būtų įrengtos stebėjimo kameros, prijungtos prie duomenų bazės, kurioje būtų sukaupti įrašai apie, tarkime, 5 mln. žmonių, įskaitant visus naujus atvykėlius į Vokietiją. Tokiu atveju kompiuteriai greitai nustatytų masinių lytinių užpuolimų Naujųjų metų išvakarėse, nuo kurių nukentėjo daugiau negu 100 moterų, kaltininkus. Arba įsivaizduokite, kad policija būtų pradėjusi veiksmus anksti tą vakarą, tikrindama visų ten susirinkusių žmonių pasus ir pirštų atspaudus – sulaikydama visus, anksčiau patekusius į teisėsaugos akiratį arba pateikusius suklastotus dokumentus.
Tačiau Vokietijos privatumo apsaugos įstatymai draudžia „dėl visa pikta“ rinkti biometrinius duomenis, tokius kaip veidų atpažinimo informacija arba pirštų atspaudai. Be to, baudžiamojo teisingumo institucijoms itin sudėtinga pasinaudoti jau egzistuojančiose duomenų bazėse saugoma informacija.
Tiesa, kad bet kuris Vokietijos gyventojas yra įpareigotas registruotis savo gyvenamojoje vietoje ir nešiotis tapatybės dokumentus viešose vietose. Tačiau policijai neleidžiama prevenciškai tikrinti dokumentų gatvėje, o juo labiau rinkti pirštų atspaudus. Pareigūnams taip pat neleidžiama naudoti duomenų bazių, ieškant įtartinos veiklos požymių – pavyzdžiui, informacijos apie pokalbius telefonu arba naršymą internete, juolab tikrinti susirašinėjimo arba pokalbių turinį.
Nuogąstavimai dėl „Didžiojo brolio“ yra pagrįsti. Šiuolaikinės technologijos – galimybės rinkti, saugoti ir apdoroti duomenis – sukuria precedento neturinčių galimybių. Net jeigu tikėtume, kad dabartiniai politikai ir pareigūnai tokią informaciją naudos išmintingai, negalime būti tikri, kokie žmonės bus išrinkti arba paskirti ateityje. Jeigu bus sukurtas totalitarinės kontrolės aparatas, jis nebus išardytas ir gali būti kada nors panaudotas. Šis susirūpinimas yra realus. Tačiau galimybė vakare saugiai grįžti namo ir nebūti susprogdintam – svarbesnė.
Taigi didysis iššūkis liberaliajai Europai – kaip užtikrinti rinkėjų trokštamą saugumą tokiu būdu, kuris sugrąžintų visuomenės pasitikėjimą ir neverstų aukoti išties svarbių vertybių. Tai reiškia, kad reikia nustatyti prioritetus.
Jeigu norime išsaugoti laisvą judėjimą per vidines Šengeno sienas, privalome sutikti su daug griežtesne išorinių sienų kontrole, galios projektavimu kitapus jų ir daug veiksmingesniu teisėsaugos darbu šioje erdvėje. Turime sukurti saugiklius, kurie atgrasytų nuo piktnaudžiavimo prieglobsčio suteikimo sistema, papildytus biometrinių duomenų patikra. Mūsų Šengenlandui reikalinga struktūra, atitinkanti JAV federalinį tyrimų biurą (FTB), kuri galėtų vykdyti tyrimus visose šios zonos šalyse ir naudoti visų jų duomenų bazes.
Pagal košmarišką scenarijų, tokia prieiga būtų įmanoma tik su politikų leidimu ir būtų naudojama kaip pagrindas įdėmiai sekti įtartinus žmones arba netgi įtraukti juos į asmenų, kuriems draudžiama skraidyti lėktuvais, sąrašus, siekiant užkirsti kelią atakoms. Galimybės piktnaudžiauti tokia sistema – milžiniškos.
Turėtų būti kitaip: duomenys turėtų būti prieinami tik gavus leidimą iš teisėjų (pastarieji turėtų būti apsaugoti nuo politikų spaudimo – Lenkija, atkreipk į tai dėmesį). Be to, duomenų bazės daugiausiai turėtų būti naudojamos kaip pagalbinė priemonė vykdant tyrimus – pavyzdžiui, siekiant išsiaiškinti, su kuo įtariamasis kalbėjosi. Įtarimų nekeliantys ryšiai (pavyzdžiui, su daug skambučių sulaukiančia picerija arba taksi bendrove) vykdant tyrimą galėtų būti atmetami, o kitus reikėtų tikrinti.
Nors tokia tvarka neatrodo neįprasta pagal Britanijos (arba Prancūzijos) standartus, ji sukrėstų tokias šalis kaip Vokietija. Tačiau tegul visuomenė pyksta – alternatyvos būtų blogesnės.
----------
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
