Editą Mildažytę gatvėje atpažįsta kiekvienas, tačiau televizijos laidos „Bėdų turgus“ vedėja dėl to nekeičia savo elgesio: „Elgiuosi taip, kaip man tuo metu reikia, nesvarbu, kas ką pagalvos".
Lietuvos televizijos laidų vedėja ir prodiuserė Edita Mildažytė save vadina. verslininke – juk ji ne tik kuria „Bėdų turgų“, bet ir yra dar dviejų televizijos laidų prodiuserė. Tačiau Edita sako esanti sąžininga verslininkė, nes gaminanti tik tokius produktus, kuriuos galėtų pasiūlyti ir savo šeimai.
Atsakymų ieškojo pati
„Manau, kad žmogus sąžiningas tik tada, kai savo gaminamą produktą gali pats vartoti ir siūlyti savo šeimai, nesvarbu, kas tai būtų, ar knyga, ar maistas, filmas ar televizijos laida, – tęsia savo mintį Edita Mildažytė. – Jeigu jis taip nedaro, yra melagis.“
Edita jau daugiau nei dešimt metų kuria tik tokias televizijos laidas, kurios neprieštarauja jos vertybių supratimui. Karjerą televizijoje ji pradėjo nuo „Bobų vasaros“. Per šią laidą Edita pašnekovams užduodavo klausimus, į kuriuos ir pati ieškojo atsakymų. Taip ji pati tobulėjo. „Bobų vasara“, rodyta per LNK, padarė Editą žinomą ir populiarią.
Tačiau kodėl „Bobų vasara“ po trejų metų buvo uždaryta? Juk buvo pasiekusi populiarumo viršūnę.
„Mes nurinkome „stambiuosius akmenis“, – aiškina Edita Mildažytė. – Kalbinome tik tokias herojes, kurių gyvenimai buvo ypatingi, verti atskirų knygų, o tokių nebuvo daug. Ir dar – greitai tomis pačiomis temomis ėmė kalbėti visi, mes nenorėjome kartotis. Kai nieko naujo – nebeįdomu.“
Palengvinto suvokimo televizija
Daugelis žmonių klausinėja savęs ir kitų, bet negali suprasti, kokiam žiūrovui šiuo metu televizijos kuria laidas? Kas gali žiūrėti banalias komercinių televizijų kuriamas laidas, kurių atsiranda vis daugiau ir vis kvailesnių? Tačiau labiausiai stebina tai, kad tų laidų reitingai nėra tokie jau žemi. Argi iš tiesų – „kuo kvailiau, tuo geriau“?
Edita gerai pažįsta televizijos užkulisius, tad sako nenorinti eiti dirbti į komercines televizijas. „Ten negalėčiau realizuoti savęs, negalėčiau dirbti taip, kaip noriu, – sako ji. – Juk iš esmės kiekvienas verslas yra ciniškas, tokie yra ir televizijos bei kino verslai. Gal netgi patys ciniškiausi. Čia svarbu tik populiarumas, kurį bandoma bet kokiu būdu pasiekti. Didelę žiūrovų dalį sudaro vaikai arba jauni žmonės, o reklamos užsakovams kaip tik to ir reikia – traškučių, ledinukų ir kramtomosios gumos gamintojai taip ruošia sau naują pirkėjų kartą. Vaikai juk viską supranta tiesiogiai: jiems tai, ką rodo televizija, atrodo tikrai svarbu, daugeliui tai tampa gyvenimo vertybėmis. Juk alternatyvos niekas nepasiūlo. Aš suprantu ir tai, kad nemažai suaugusių žiūrovų nori žiūrėti „palengvinto suvokimo televiziją“. Deja, tokia yra realybė“, – teigia E.Mildažytė.
Bėdos neduoda ramybės
„Bėdų turgus“ gyvuoja jau devintąjį sezoną. „Tačiau kartais net ir mieliausias darbas nusibosta, – atsidūsta Edita. – Į sezono pabaigą jaučiuosi išsekusi, pavargusi nuo sunkių temų. Tačiau matau savo darbo prasmę – tai, ką darau, yra svarbu ir tikra. Kartą vasaros pabaigoje įsijungiau televizorių – žiūriu, kartojama viena laida. Rodo tėvą, kurio duktė labai sunkiai serga. Jis nori, kad pasveiktų. Girdžiu jo kalbą – ji kaip malda, kaip užkeikimas. Net Gintas (Editos vyras Gintautas Vyšniauskas – red.) apsižliumbė žiūrėdamas. Aš taip pat anksčiau verkdavau tuos nelaimingus žmones kalbindama.“
Edita sako, kad prie tų bėdų jau lyg ir priprato, nors kiekvieno sezono pradžioje tenka pratintis iš naujo. „Žmonių problemas priimame asmeniškai, – pasakoja vedėja. – Kai į laidą ateina dirbti nauja redaktorė, aš visada žinau, ką ji pirmiausia darys – veš tiems žmonėms maistą, jausis asmeniškai atsakinga. Mes jai sakome: palauk, praeis metai... Ir tikrai, po tiek laiko ji pati pradeda suprasti, kad vandenyno šaukštu neiškabinsi. Ir kad geriausia, kuo gali jiems padėti, – tai profesionaliai sukurti laidą.“
Edita net vakarėliuose negali nuo bėdų pasislėpti. Po taurės vyno prie jos prisigretina koks nors žmogus ir pradeda pasakoti: mano kaimynui nutrauktos abi kojos, aš labai noriu jam padėti. „Tai ir padėk“, – pataria Edita, tačiau išgirsta: bet aš noriu, kad tu padėtum.
Editai sunku visą laiką klausytis apie bėdas ir vargus, juk ir ji turi teisę atsipalaiduoti. Atvykusią kur nors į rajoną ją pasitinka būrys žmonių, ima vienas per kitą savo bėdas pasakoti. Bet paprastai pasakoja ne tie, kuriems tikrai reikia pagalbos. „Provincijoje stengiuosi geriau viena nevaikščioti, – kalba Edita. – Už rankų tampo, kalbina, praeiti neduoda. Kodėl manęs visi prašo pagalbos? Gal jie mano, kad esu stipresnė? Tie, kurie prašo tik patarimo, taip pat dažniausiai nori, kad aš jų problemas išspręsčiau. Psichologų nuomone, šitaip žmonės savo problemas užritina man.“
Jurga pasakė – išsaugok šią laidą
„Man ta laida atrodo kaip rezistencija, kaip iššūkis, – pasakoja Edita Mildažytė. – Apie ją net tris valandas kalbėjausi su rašytoja Jurga Ivanauskaite dar tada, kai jai buvo likęs gyventi tik vienas mėnuo. Ji sakė, kad aš neturiu teisės šios laidos nutraukti. Kai šitaip kalba žmogus, kuris jau suvedė sąskaitas su gyvenimu, tai atrodo tikrai labai svarbu. Jurga buvo drąsi iki paskutinės akimirkos. Mes nebuvome draugės, tik pažįstamos, tačiau tada mes ilgai ir nuoširdžiai šnekėjomės apie svarbiausius dalykus žemėje.“
Ne vien pinigų žmonėms reikia
Ar žmonės kreipiasi į „Bėdų turgų“ tik materialinės paramos? Edita atsako: „Žinoma, kad ne. Pirmiausia, aišku, jie nori gauti paramos, tačiau yra ir antras, ne mažiau svarbus tikslas. Jie praneša aplinkai ir visiems, kad štai ir aš esu, aš gyvenu ir turiu tam teisę, esu svarbus, žiūrėkite į mane kaip į žmogų. Jie socializuojasi. Kai bandome padėti sunkiai sergančiam vaikui, mūsų redaktorės skambina daugeliui žmonių, prašo paramos, pasakoja. Taip atsiranda daug žmonių, kurie pradeda galvoti apie tą vaiką, ima melstis už jį ir linki jam pasveikti. Plečiasi gerai galvojančiųjų kiekis. Ir tada atsitinka stebuklas!
Ši, antroji, misija yra ne mažiau svarbi, juk ne visada žmogui pinigų reikia. Apie jį išgirsta klasės draugai, pažįstami, paskambina ir pabendrauja. Kartą mūsų operatorius, nuvažiavęs fi lmuoti moters, pusiau suparalyžiuotos po galvos auglio operacijos ir auginančios tris vaikus, pažino savo klasės draugę. Tada jis ne tik išsitraukė piniginę. Pasakė jai: ar tu žinai, kad mokykloje buvai mano meilė? Suorganizavo klasės susitikimą, ir ta pusiau paralyžiuota moteris dalyvavo, jautėsi svarbi ir reikalinga. Juk gyvenimas susideda ir iš gerų dalykų.“
Kuria dar dvi laidas
Prodiuserių kompanija, kuriai vadovauja Edita Mildažytė, Lietuvos televizijai, be „Bėdų turgaus“, dar siūlo laidą apie sveikatą „Pulsas“ ir didžiosios kelionių entuziastės Neringos Skrudupaitės laidą „Keliaukim“. „Neringos gyvenimo būdas yra kelionės, – pasakoja Edita. – Bet jeigu norėtume gauti iš tos laidos materialinės naudos, reikėtų keliauti tik aplink Kernavę. Bet yra bičiulystė, o tai – svarbesni dalykai, – pasakoja Edita. – Aš niekada nieko nereklamuoju. Suprantu, kad reklaminėms kompanijoms reikia ne manęs, o žmonių pasitikėjimo, kurį aš pelniau. O tuo pasitikėjimu negaliu švaistytis, negaliu jo ant kavos pakelio ar ant dantų pastos uždėti. Gal jeigu neturėčiau ką valgyti arba pinigų vaikų mokslams trūktų, ką nors ir reklamuočiau... Ne tokie dideli pinigai už tas reklamas mokami, bet gal kam nors patinka?“
Editos Mildažytės ir Gintauto Vyšniausko šeima – gausi. Gintauto sūnūs Domas ir Tadas iš pirmosios santuokos – jau dideli vyrai. Studentė Rūta ir abiturientas Domas – Editos vaikai iš pirmosios santuokos. Na o jos ir Gintauto sūnus, penktokas Mykolas, anot tėvų, didžiausias jų džiaugsmas ir paguoda: „Pagrandukas, pupuliukas ir labai geras vaikas.“
Meilė Jančorienė
