Pagrindinis šio tęstinio teksto tikslas buvo aptarti, kokią įtaką lietuvių bendruomenės erozijai daro etinė inteligentijos laikysena ir vertybinės nuostatos.
Tikrieji Šiaurės Atėnai, arba Keletas apibendrinamųjų pastabų
Etika, kaip filosofinė disciplina, susiformavo politiniame kontekste, t. y. ten, kur keliamas klausimas, kas lemia bendruomenės laimę ir klestėjimą. Svarbiausi antikos filosofai etikos klausimus svarstė, akcentuodami bendruomeninį gėrį kaip visų diskusijų apie etiką tikslą. Kitaip tariant, etika apskritai, o ypač svarstymai apie teisingumą, senovės graikams buvo politinio ar pilietinio bendruomeniškumo esmė. Atsisakius laikyti teisingumą žmonių tarpusavio santykių pamatu, greitai nustoja egzistuoti bet koks socialinis darinys – nesvarbu, ar tai santuoka, ar draugystė, ar profesinė sąjunga, ar menininkų, mokslininkų sambūris... Natūralu, kad dėl teisingumo stokos ima merdėti ir didesnė bendruomenė, pavyzdžiui, tauta. Etikos prigimtis yra giliai socialinė. Etiškas arba neetiškas būna tik žmogaus santykis su kuo nors kitu – su kitais individais, su gamta, su gyvūnais ir t. t. Tačiau šiame tekste man buvo svarbiau kalbėti ne apie vertybes apskritai, netgi ne apie etiką plačiąja prasme, kaip individo santykį su kuo nors kitu, o tik apie tam tikrą etikos sritį. Kalbant XVII–XVIII a. švietėjų kontraktualistų sąvokomis, man rūpėjo aptarti tai, ką pavadinau nacionaline etika, t. y. ta etikos forma, kuria remdamasis individas sudaro „sutartį su valstybe“. Kadangi ir nacionalinės etikos parametrų gali būti labai daug, bandžiau išskirti tuos, kurie yra: (a) fundamentaliausi „sutarčiai su valstybe“, (b) labiausiai pažeisti dabartiniame Lietuvos raidos etape, (c) priklausantys ne tiek nuo teisėsaugos ar įstatymų leidėjų, kiek nuo intelektualų.
Per dvidešimt dvejus Lietuvos nepriklausomybės metus nacionalinės etikos principai labiausiai buvo pažeisti dėl šių priežasčių: (1) įtakingiausia inteligentijos dalis po Kovo 11-osios rėmė tas politines struktūras, kurios buvo susijusios su lietuvių bendruomenės ir valstybingumo naikinimu, be to, iki šiol nuo jų neatsiribojo; (2) nepalaikė ir nepalaiko sluoksnių, kovojusių už bendruomenės teises ir dėl to nukentėjusių, – taip atsirado atotrūkis tarp intelektualinio ir moralinio tautos elito; (3) ideologiškai pagrindė ir įteisino reliatyvistinį požiūrį į sovietų represinį režimą, smerkdami ir žemindami tuos, kurie jam priešinosi, nors toks nusistatymas ardo nacionalinį tapatumą, o bendruomenę stumia į moralinę amneziją; (4) toliau plėtoja iš sovietinės istoriografijos perimtą negatyvų partizaninio karo vertinimą, nepaisydami, kad tai yra ne tik pavojinga pačiai valstybei, bet ir verčia abejoti lietuvių teise į valstybingumą; (5) niekina ir menkina lietuvių atgimimui nusipelniusias istorines figūras arba abejingai tyli, kai tą daro kiti, todėl bendruomenės nariams ima atrodyti, kad veikti tautos labui yra neracionalu; (6) laikosi nuostatos, esą abejingumas esminiais nacionalinio tapatumo ir istorijos interpretavimo klausimais yra tinkamiausia viešųjų intelektualų laikysena, nors būtent abejingumas naikina bet kokį socialumą; (7) teisingumo nelaiko pagrindiniu elgesio ir sprendimų kriterijumi; (8) rėmėsi ir remiasi ideologijomis, kurios kelia grėsmę valstybei, ypač pradinėje jos kūrimosi stadijoje; (9) sabotuoja (arba leidžia sabotuoti) teisėtas lietuvių bendruomenės pastangas kurti valstybę, paremtą europietiška nacijos samprata ir valstybingumo simbolika, laikydami tai nacionalizmu, radikalizmu, ksenofobija; (10) diegia paviršutinišką supratimą, kaip turėtų būti įamžintas nacizmo aukų – žydų – atminimas, ir tuo spekuliuoja.
Nacionalinės etikos principų nesilaikymas rodo, kad lietuvių inteligentija nėra pilietinės nepriklausomybės kūrėja, nebuvo ji ir politinės nepriklausomybės atrama. Labai nedaug inteligentų šiuo atžvilgiu elgėsi ir elgiasi kitaip.
XX–XXI a. sandūroje lietuvių bendruomenė patyrė nemažai tiek pakilimų, tiek nuopuolių. Viena vertus, paprasti žmonės, siekdami kilnaus tikslo, nugalėjo baimę ir tapo tikrais „dvasios aristokratais“, atvedusiais savo bendruomenę į tokias aukštumas, apie kurias iki tol tik svajota. Antra vertus, įvyko ir diametraliai priešingas lūžis – nemaža dalis intelektualų, „pamiršę“ savo kaip nacionalinės etikos sergėtojų vaidmenį, nusirito iki „dvasios proletarų“ lygio.
Kaltindama, kad lietuvių inteligentija skatina bendruomenės irimą, turėjau omeny ne vieną kurį nors sulaužytą nacionalinės etikos principą, o tai, kad atmetama ji kaip visuma. Dar tiksliau tariant, analizavau ne sulaužytus principus, bet pačios inteligentijos vidinį nusiteikimą, kuris vertė ir verčia nepaisyti nacionalinės etikos. Šio teksto pradžioje gal nepakankamai aiškiai tą akcentavau, nes kai kurie komentatoriai, atrodo, neteisingai mane suprato. Antai Lina Pečeliūnienė teigia, esą bandžiau įrodyti, kad „Algirdo Brazausko komunistai ir jų intelektualūs rėmėjai yra visų atsikūrusios Lietuvos nesėkmių priežastis“.1 O Sigitas Parulskis rašo: „Anot autorės, lietuviai neatliko liustracijos, intelektualai leido į valdžią sugužėti buvusiems komunistams nomenklatūrininkams ir tas amoralumas užnuodijo Lietuvą. Diskutuotina, bet patraukli versija.“2
Lietuvos bėdų šaltinis, mano įsitikinimu, yra tikrai ne tai, kad intelektualai leido „į valdžią sugužėti“ buvusiai kompartijos grietinėlei, o tai, kad jų pačių mąstymas ir vertybės beveik niekuo nesiskiria nuo tos grietinėlės nuostatų. Svarbu ne tai, kad inteligentija nereikalavo atlikti liustracijos, o tai, kad dauguma pačių inteligentų nejaučia jokio liustracijos trūkumo. Ir iš tikrųjų kokia to apsivalymo prasmė, jeigu komunistų valdžia, semiotiko Kęstučio Nastopkos teigimu, vieną po kito „kepė“ sovietinės sistemos „rezistentus“,3 o ginkluotas pasipriešinimas okupantams, anot poeto Valdemaro Kukulo, reiškė tik tiek, kad kažkokie „karštakošiai“ trainiojosi po miškus4 (matyt, siekdami „visokių atsteigimų“)? Aišku kaip dieną: inteligentai, besilaikantys tokio požiūrio, galėjo norėti nebent atvirkščios „liustracijos“ – tokios, kuri komunistų elito išugdytus „rezistentus“ apgintų nuo „karštakošių miškinių“...
Kartais, kai paskaitau lietuvių inteligentų apmąstymus esminiais bendruomenės būties klausimais, būna sunku atsikratyti įspūdžio, kad Stalinas bent iš dalies vis dėlto įgyvendino „tautų susiliejimo“ (slijanija nacij) projektą, pagal kurį jos turėjo pamiršti savąjį tapatumą ir palaipsniui virsti vientisa eurazine sovietine liaudimi. Akivaizdu, kad įvyko gilus lietuvių tapatumo skilimas – sovietų perauklėti „lituanoslaviški“ lietuviai ėmė vertybėmis laikyti tai, kas „lituanobaltiškiems“ lietuviams, išlaikiusiems europietiško pobūdžio nacionalinį tapatumą, be išlygų yra antivertybės. Kitaip tariant, vieniems okupacija buvo tragedija, o kitiems, atrodo, „liaudies“ gimtadienis.
Kad nemaža dalis inteligentijos mąsto ir jaučia panašiai kaip komunistų partijos nomenklatūra, nereikia ilgai įrodinėti. Pakankamai iškalbingas jau tas faktas, kad grožinės literatūros kūrinį, pirmąkart (sic!) atkreipusį pasaulio dėmesį, koks tragiškas likimas ištiko lietuvius, parašė emigrantų palikuonė Rūta Šepetys, o Lietuvoje gyvenančių ir kuriančių „profesionalių“ rašytojų vaizduotės ši tema per dvidešimt dvejus laisvės metus, regis, taip ir nepajėgė išjudinti, neįkvėpė kokiam nors stambesniam kūriniui. Vienintelis romanas buvo Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“ – jame visai neatskleista partizaninio karo reikšmė lietuvių tautai, bet užtat „meniškai“ įteisinamas sovietinės nomenklatūros požiūris į rezistenciją, perimtas ir nemažos dalies inteligentų. Entuziastingai įvertintas vietinių jaunesnės kartos teatralų ir literatų, šis romanas nesudomino platesnės auditorijos nei savo bravūra, nei tyčiojimusi iš tų, kurie drįso priešintis okupantams.
Inteligentijos parama komunistiniam elitui pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo tik vienas iš „ligos“ simptomų, nors ypač ryškus, be to, su itin rimtais politiniais ir ekonominiais padariniais. Didžiausia šalies nelaimė tada buvo ne pats valdžios atidavimas komunistams, bet tai, kad inteligentija, užimdama tokią poziciją, parodė stokojanti moralinio jautrumo, jos mąstymas ir sprendimai visiškai prasilenkė su nacionaline etika. Lietuvių bendruomenė tapo panaši į Bruegelio pavaizduotus akluosius, kurie krinta į duobę, nes jų vedliai patys nežino, kur statyti koją... Bruegelio vizija pasitvirtino dar ne kartą, nes intelektualai pamynė ir kitus fundamentalius „sutarties su valstybe“ punktus.
Kai kurie iš mano oponentų šventai piktinosi, kaip galima kritikuoti tuos asmenis, kurių profesinis ir kultūrinis indėlis yra toks didelis, o meilė Lietuvai neabejotina? Todėl noriu dar kartą pabrėžti: nei profesinio inteligentijos indėlio į bendruomenės švietimą, nei emocinio santykio su tėvyne nebandžiau ir nebandau paneigti. Aptariau tik ideologinę dalies intelektualų laikyseną ir pilietiškumo stoką. Profesinis ir pilietinis indėlis – tai du skirtingi dalykai. Geras pavyzdys būtų Martinas Heideggeris, padaręs neginčijamą įtaką ne tik vokiečių, bet ir pasaulio kultūrai. Šio filosofo veikalai studijuojami ir šiandien, tačiau puikiai žinoma ir jo tarnystė nacionalsocialistams. Tai faktas, kurio niekas nesistengia kaip nors gudriai nuslėpti. Aišku, tokių ryškių asmenybių nepilietiškas elgesys daro didžiulę žalą, nes visuomenė pasikliauja jų nuomone. Heideggeris, flirtuodamas su nacizmu, be abejo, padėjo jam įsigalėti – savo autoritetu atvėrė duris nacių ideologijai skverbtis į viduriniosios biurgerių klasės širdis ir plačių inteligentijos sluoksnių protus.
Būtent todėl svarbu, kad ir Lietuvos piliečiai pagaliau išmoktų atsargiau, labiau diferencijuotai vertinti savo inteligentiją, kaip tą jau daro vakariečiai, gavę ne vieną skaudžią pamoką (čia tiktų priminti ir „intelektualinę šimtmečio nuodėmę“ – komunizmą. Tony Judt'as knygoje „Permąstant XX amžių“ tiesiai klausia: „Kaip galėjo atsitikti, kad tiek daug šviesių žmonių įtikėjo pasakojimais, turėjusiais tokias siaubingas pasekmes?“5).
Vertėtų atkreipti dėmesį ir į šiuo metu jau lyg įrodytą faktą, kad, tapęs Freiburgo universiteto rektoriumi, Heideggeris, nors ėmėsi administracinių reformų, atitinkančių nacionalsocialistų direktyvas, vis dėlto užkirto kelią kai kuriems knygų deginimams. Bet dėl šio kilnaus poelgio vokiečių inteligentai nevadina Heideggerio nei disidentu, nei juo labiau antinacinio pasipriešinimo dalyviu. O ką daro lietuvių „gudragalviai“, vertindami analogiškas situacijas, puikiai žinome...
Tėvynės meilė, kaip ir profesinis ar kultūrinis indėlis į šalies raidą, irgi nebūtinai lemia, kad ideologinė laikysena mylimos bendruomenės atžvilgiu yra etiška. Mylėti ką nors ir gerbti savo meilės objektą, elgiantis su juo taip, kad šis klestėtų ir jaustųsi laimingas, – tai du skirtingi dalykai. Negi kartais nepasitaiko, kad vyras muša žmoną, o kai ta neapsikentusi išeina, jis puola į neviltį, praranda gyvenimo prasmę? Tai negi sakysime, atseit tas vyras nemylėjo savo žmonos?
Kažin ar būtų teisinga manyti, kad ir tie liūdnai pagarsėję lietuvių inteligentai (ar bent jau kai kurie iš jų), kadaise parvežusieji „saulę“ iš Maskvos, nemylėjo Lietuvos. Jų kūryba dažnai byloja ką kita. Tačiau viena yra mylėti, o visai kas kita elgtis teisingai mylimos bendruomenės atžvilgiu, kai gerbiamas viešasis jos interesas ir stengiamasi kuo geriau jį užtikrinti. Itin ryškus šiuo atžvilgiu rašytojo Juozo Baltušio pavyzdys: talentingi jo kūriniai, atspindintys lietuvių papročius, gamtos grožį ir kultūros gelmes, neleidžia abejoti, koks unikalus emocinis ryšys siejo šį rašytoją su Lietuva. Kita vertus, puikiai žinome, kad Baltušis kategoriškai pasisakė prieš jos nepriklausomybę.
Gal kas nors paprieštaraus teigdamas, esą lietuvių bendruomenės eroziją skatina ne tai, kad buvo suardyta nacionalinė etika, viską lemia prasta ekonominė ir socialinė padėtis. Toks priekaištas iš dalies, aišku, teisingas, tačiau pasaulyje esama kur kas skurdesnių už mus bendruomenių, o joms vis tiek negresia masinis išsivaikščiojimas po svečias šalis. Vis dėlto net ir tuo atveju, jeigu bendruomenė byra dėl grynai ekonominių priežasčių, reikėtų klausti: kas darytina, kad situacija pagerėtų? Dažnas ekonomistas aiškina, esą materialinė sėkmė labai priklauso nuo to, kiek kūrybingų ir darbščių žmonių esama konkrečioje šalyje. Jeigu tai tiesa, tada ypač vertėtų prisiminti, kad kūrybingumą ir darbštumą skatina, dvasinės energijos suteikia tikėjimas savo bendruomenės ateitimi. Bet čia ir vėl bėda: negi galima (pasi)tikėti bendruomene, kuri elgiasi fundamentaliai neteisingai? Vadinasi, kad ir kokios būtų lietuvių bendruomenės irimo priežastys, jos gydymo „receptas“, regis, yra tas pats.
Kitas šio teksto tikslas buvo įvardyti tuos inteligentijos sluoksnius, kurie labiausiai atsakingi, kad stovime prie nacionalinės etikos griuvėsių. Išskyriau liberaliąją inteligentiją, ypač tą jos sluoksnį, kuris buvo ir yra susijęs su Santaros-Šviesos veikla. Net pats santarinės ideologijos gynėjas Darius Kuolys pripažįsta, kad jos skleistas liberalizmas jau „susidėvėjo“, „neteko turinio“. Šiai visuomeninei federacijai iš kultūrinės veiklos perėjus į politinę, „liberalų ryžtą kreipti aštriausias kritikos strėles patiems į save bei stengtis garbingai jas atlaikyti išstūmė kritikos baimė ir neapykanta kitaminčiams“.6
Sunku būtų su šiais teiginiais nesutikti. Neapykanta kitaminčiams, kritikos baimė ir turinio stoka – tai bruožai, būdingi kone visų Santaros-Šviesos lyderių dabartinei „pilietinei“ veiklai. Klysta Kuolys dėl kitko. Visų pirma, klaidinga yra manyti, esą „nekaltų“, humanistiškai nusiteikusių „kultūrininkų“ žiedą „suvedžiojo“ šiurkšti lietuviška realybė, todėl „švelnių rankų politika“ (taip savo politinę laikyseną įvardija patys santarininkai) tiesiog neatsilaikė prieš nuožmią posovietinės Lietuvos tikrovę. Iš tikrųjų dėl to „suvedžiojimo“ kalta ideologinė santarininkų nuostata, lėmusi, kad jie, gavę politinę valdžią ir institucinę įtaką, užuot ėmę keisti ydingą sistemą, skirtą „galios santykiams pridengti“, tapo klusniais jos varžteliais. Antra, šis liberalizmas „susidėvėjo“ tik kaip moralinė ir intelektualinė pilietinės bendruomenės atrama, tačiau biurokratiniu ir administraciniu lygmeniu yra visiškai priešingai – beveik visi žinomi santarininkai šiandien užima itin įtakingus postus, vadovauja šalies akademinėms ir kultūrinėms institucijoms. Trečia, Kuolys ir kiti jo bendraminčiai klysta, „santarietišką“ liberalizmą nekukliai krikštydami „lietuvišku“ liberalizmu. Laimei, „santarietiškas“ liberalizmas niekada nebuvo vienintelė lietuviškojo liberalizmo atmaina. Per visą XX a. mūsų šalyje būta asmenų, kurie gerbė kito laisves ir asmeniškai susikurtą individo laimės koncepciją, bet tuo pat metu išliko etiški savo bendruomenės atžvilgiu. Sąjūdžio laikais liberalūs visuomenės sluoksniai vaidino ne mažesnį vaidmenį negu konservatyvieji. Kodėl šios pakraipos lietuviškasis liberalizmas, turėdamas tikro vakarietiško „raugo“, netapo įtakingas Lietuvoje? Priežastis paprasta – jis niekada nesivadovavo „švelnių rankų politika“, kuri de facto reiškė burkavimą su komunistinės valdžios elitu, jos ideologija.
Santarininkus išskyriau todėl, kad ideologinis jų apsisprendimas daug lėmė šalies ateičiai. Santara-Šviesa buvo įsteigta ir ilgai veikė už sovietinės sistemos ribų, todėl žmonės ja ypač pasitikėjo. Aišku, nederėtų pamiršti nemažos dalies žinomų asmenų, priklausančių sovietmečiu subrandintai inteligentijai, – iškart po nepriklausomybės atkūrimo jie ėmė karštai ginti ir puoselėti sovietinį palikimą. Susiklostė dviprasmiška situacija, ypač tuo atžvilgiu, kad tarp jų buvo tokių, kurie sovietmečiu drąsiai konfliktavo su komunistinės valdžios aparatu, gindamiesi nuo jėgos diktato ir direktyvų „iš viršaus“. Tačiau atėjus nepriklausomybei šis inteligentijos sluoksnis, matyt, suvokė, kokia tvirta „bambagyslė“ jį sieja su komunistine valdžia, – tai reiškėsi privilegijomis, garantijomis, nuolaidomis ir asmeniniais ryšiais. Tie ryšiai pasirodė pernelyg stiprūs, kad būtų lengva juos nutraukti, ko gero, net suabejota, ar verta tą daryti, – juk iškart užgrius įvairūs nepatogumai ir nežinomybė. Artimi santykiai, kuriuos komunistinis elitas apdairiai puoselėjo ilgus bendradarbiavimo su inteligentija metus, daugeliui kultūros žmonių buvo ir liko reikšmingi, jau nekalbant apie ekonominius ir socialinius privalumus, kuriuos žadėjo tolesnis „taikus sambūvis“. Lietuvių inteligentijos laikysena puikiai iliustruoja Jeilio universiteto sociologijos profesoriaus Iváno Szelényi'o tezę, kad sovietinės sistemos užauginti intelektualai, kurie naudojosi nomenklatūrine privilegijų sistema ir mąstė panašiomis kategorijomis kaip sovietų valdžios elitas, palaipsniui tapo to elito antrininke.7
Keistai skamba ir kai kurių vyresnės kartos lietuvių intelektualų apgailestavimai, neva nepriklausomybės laikotarpiu jiems buvo „duota“ per mažai valdžios, jie praradę net ir anksčiau turėtą įtaką.8 Vakarų valstybių intelektualai, ginantys etinę bendruomenės prigimtį, nevengiantys oponuoti galios struktūroms, niekada nelaukia, kol jiems kas nors „duos“ valdžią arba pavers įtakingais. Įtaką jie daro ir neturėdami valdžios postų – viešai pasisako per spaudą, interneto tinklalapiuose, net protestuoja gatvėse kaip bet kuris kitas pilietis. Akademikas Noamas Chomsky's padarė didžiulį poveikį ne tik amerikiečiams, bet ir kitų Vakarų valstybių intelektualams, nors, kiek žinau, niekada nevadovavo ministerijoms, nebuvo „apkrautas“ ir autorinėmis televizijos laidomis.
Kitas itin svarbus dalykas tas, kad ideologine „brandžiosios“ inteligentijos laikysena jau persiėmė ir naujoji inteligentijos karta. Pažvelgę iš nacionalinės etikos perspektyvos, įsitikinsime, kad, nepaisant tam tikro idėjų pliuralizmo, aiškėja vyresniosios (tiek nomenklatūrinės, tiek santarietiškos) inteligentijos ideologinis bendrumas su jaunąja liberaliųjų ir kairiųjų intelektualų karta (šiam sluoksniui, beje, priklauso ne vien Naujoji kairė, jis kur kas platesnis).
Vis dėlto gal ir tiesa, kad lietuvių inteligentijos portretą savo tekste nupiešiau pernelyg dramatiškai. Reikėtų prisiminti, kad intelektualų vaidmuo, kaip rodo Vakarų civilizacijos raida, niekada nebuvo vien progresyvus. Vienas iš mitų, kuriuos šiandien lietuviškoje terpėje mielai kuria patys intelektualai (ko gero, netgi nuoširdžiai juo tikėdami), yra intelektualaus šviesuolio įvaizdis – tai žmogus, altruistiškai ginantis bendruomenės viešąjį gėrį. Tačiau tokio vaidmens visais laikais imdavosi tik labai nedidelė intelektualų dalis. Antai Sokratą senovės Atėnų teismas pasmerkė myriop ne dėl kaltinimų, kurie jam buvo oficialiai pareikšti. Pasak Platono, taip pasielgta todėl, kad Sokratas atsisakė palaikyti Atėnų valdžios elitą ir nesielgė taip, kaip didžioji dauguma to meto intelektualų, kurie savo moraliniu autoritetu, patarnaujančiomis ideologijomis, gražbylystėmis dangstė korumpuotą isteblišmentą. Tad jeigu lietuvių inteligentiją lyginsime ne su šiandienine vakarietiška, o su ta, kuri dominavo senovės Atėnuose, gal aiškiau suvoksime stulbinamą sąvokų pólis ir pilis giminiškumą – Sokrato neturime, bet pagal intelektualų, tiesa, visai kitokio sukirpimo negu jis, laikyseną ir etikos standartus esame, deja, tikri Šiaurės Atėnai.
Kai kalbama apie šiandieninės lietuvių inteligentijos moralinį nuopuolį, nederėtų pamiršti, kad didžioji Vakarų intelektualų dalis visais laikais irgi darė verslą lygiai taip, kaip visi kiti, t. y. prekiavo savo „produktais“ – žiniomis, protiniais gebėjimais, idėjomis, dažniausiai irgi par(si)duodami tiems, kurie daugiausia moka. Be to, intelektualai yra net labiau ideologizuoti už paprastus piliečius, nes patys aktyviai kuria ideologijas, kurias jiems užsako struktūros, turinčios tam tikrų galių. Jie daro tai, žinoma, ne todėl, kad yra amoralesni už kitus, tiesiog todėl, kad kuria vien idėjas, o šių „produktų“ paklausa priklauso nuo idėjų rinkos. Neturėdami parduoti jokių kitų produktų, savo politinę/pilietinę laikyseną ir nuomones intelektualai dažnai pritaiko prie ideologinių rinkos poreikių, ypač manoji „amato grupė“, – filosofai visais laikais žinojo, kad kurti ideologinę „produkciją“ apsimoka kur kas labiau, negu atsidėti gerokai kukliau vertinamam akademiniam darbui. (Žinoma, gerus atlyginimus gaunantiems Vakarų universitetų akademikams pardavinėti savo produkciją mažiau aktualu, negu buvo senovės graikams arba yra dabarties lietuviams!) Nenuostabu, kad būtent filosofai yra ypač aktyvi ideologinė Lietuvos socialdemokratų ir liberalų atrama. Juk šiandieninėje lietuviškoje „idėjų rinkoje“ didžiausią paklausą turi tos ideologijos, kurios slopina nacionalines valstybės ambicijas. Tik nelabai gudrus arba pernelyg idealistiškai nusiteikęs filosofas ims kurti ideologijas, neatsižvelgdamas į „idėjų rinkos“ poreikius.
Esama nemažai paralelių tarp to, kas šiandien vyksta Lietuvoje, ir to, kas dėjosi Vakarų Vokietijoje, praslinkus dvidešimt trejiems metams po karo. XX a. 7-ojo dešimtmečio viduryje VFR visuomenė ėmė suvokti, kad nacionalsocialistinis elitas, nepaisant Niurnbergo tribunolo, taip ir nepasitraukė iš administracinių šalies struktūrų, jis buvo išstumtas tik iš aukščiausio valdžios ešelono. Subrendus esminių reformų poreikiui, imta labiau solidarizuotis su nacizmo aukomis, pradėta griežčiau reikalauti, kad buvę nacistinės administracijos pareigūnai pasitrauktų iš postų teismuose ir kitose valstybei reikšmingose struktūrose. Be jokių išlygų buvo pasmerktas istorinis reliatyvizmas, kurį tada dar daug kas taikė nacistinės sistemos vertinimui. Taigi, Vokietijos bendruomenė sugrįžo prie nacionalinės etikos šaknų. Moralinę šalies denacifikaciją paskatino studentų protestai ir po jų prasidėjusi refleksija. Beje, moralinio apsivalymo vokiečiai pirmiausia ėmė reikalauti iš teisėsaugos ir universitetų personalo. Pats garsiausias 1968-ųjų maišto lozungas Unter den Talaren – Muff von 1000 Jahren („Po mantijom – tūkstantmetė smarvė“) buvo nukreiptas ne tik prieš pasenusias hierarchines teisėsaugos ir universitetų struktūras, bet pirmiausia prieš pronacistinį ideologinį toną, tada vis dar vyravusį Vokietijos universitetuose.
Šiandieninė pilietinė Lietuvos situacija, nors yra gerokai keblesnė, bendrais bruožais labai primena tų laikų VFR. Didžioji akademinių institucijų dalis šiuo metu yra rankose tų, kurie atmeta nacionalinės etikos standartus, vadinasi, toms institucijoms vadovauja asmenys, nelojalūs lietuvių tautos viešajam interesui. Tačiau bendruomenei nelojalūs asmenys negali turėti ir jokių nacionalinių ambicijų, nesvarbu, kokių ambicingų tikslų jie patys siektų. Todėl negali būti nė kalbos apie kokį nors bendruomenės proveržį geresnio gyvenimo link – kad ir kokios tobulos reformos būtų „nuleistos iš viršaus“, jos bus blokuojamos instituciniu lygmeniu.
Šiandien Lietuvoje, regis, jau daug kas supranta, kad nereformavus teisėsaugos, tikėtis sveikesnio moralinio ir etinio klimato būtų naivu. Ilgą laiką apie tai kalbėjo tik liustracijos reikalavę asmenys, niekaip neprisišaukdami „pilietiškai angažuotųjų visuomenininkų“ palaikymo. Inteligentija tiesiog atsisakė suprasti, kad jeigu nebus atlikta liustracija, visa teisinė sistema toliau pus iš vidaus, ir tai visuotinė problema, paliečianti ne tik tuos, kurie sėdi teismo salėse. Taip pat ir „talarų smarvė“, persmelkusi humanitarinius fakultetus, – tai visos lietuvių bendruomenės problema, glaudžiai susijusi su bendru aukštojo mokslo institucijų atsilikimu. Nejaugi prireiks dar dvidešimt dvejų metų, kol pagaliau tą suprasime?
Moralinė desovietizacija – tai ne sąskaitų suvedimas ar „praeities vaiduoklių“ vaikymasis, o bendruomenės grįžimas prie etinių savo pamatų. Desovietizaciją suprantu panašiai, kaip vokiečių studentai 1968-aisiais suprato denacifikaciją – tai būtinybė restauruoti sugriautą nacionalinę etiką. Mano supratimu, jeigu asmenys, gražbyliaujantys apie „pilietinės visuomenės kūrimą“, nesiekia sugrąžinti bendruomenei šių esminių dalykų, jie užsiima tuščiavidure pilietine/politine beletristika (kada ji „neteko turinio“, regis, jau aptarėme).
Sunku patikėti, kad tauta, kuri Sąjūdžio laikais sugebėjo taip drąsiai svajoti, kuri šiandien yra ES, NATO ir Šiaurės šalių bendrijos narė, įgavusi svaiginančią pakilimo galimybę, jau trečią dešimtmetį neryžtingai trypčioja vietoje, nes leidžiasi vedžiojama už nosies savo pačios intelektualų. Manau, bent jau tie lietuvių inteligentai, kurie turi vaikų ir nenori matyti, kaip šie, praradę viltį, vieną dieną susikraus emigranto lagaminą, turėtų permąstyti savo nuostatas nacionalinės etikos atžvilgiu. Kol toks permąstymas neįvyko, tol kažin ar pagrįsta manyti, kad lietuviai jau tapo tikraisiais savo žemės šeimininkais.
