Nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios Lietuvos žmonių galvose kirba, politikų lūpose skamba, o biurokratų stalčiuose – dulka koncepcijos, kaip padaryti Lietuvą turtingą, lietuvius (pastaba: ir lietuvių, ir kitų tautybių lietuvius) – laimingus ir sočius. Pabandykime pamąstyti atvirkščiai – ko reiktų, kad Lietuvai nepasisektų. Gal žvelgiant tokiu kampu būtų paprasčiau suprasti, ko daryti nereikėtų.
Jei norėčiau, kad Lietuvai nepasisektų, pirmiausia demonizuočiau turtą ir sėkmę, idant žmonės niekada nesiektų to, ko neturi, bet galėtų turėti. Skatinčiau lietuvius pavydėti, o ne padėti vieni kitiems. Tie, kuriems gerai sekasi, turėtų pradėti jaustis kaltais, o tie, kurie nedrįsta arba negali siekti daugiau – pavydžiais ir nusivylusiais. Tam pasitelkčiau reguliavimus ir mokesčių sistemą, kuri lietuvius suskaldytų, nurodant jiems jų mano numatytą vietą ir apribojant motyvaciją tų, kurie savo darbo vaisiais gali motyvuoti kitus. Mano tikslui padėtų ir politikuojančios profsąjungos su korumpuotais vadovais beigi pasimetusiems žmonėms miražų paslaugas teikiančios politinės jėgos. Padaryčiau taip, kad lietuviai jaustųsi amžinybei pasmerktais skurdžiais. Padaryčiau taip, kad būtų madingiau nekęsti sėkmės nei jos siekti.
Jei norėčiau, kad Lietuvai nepasisektų, imčiausi energetikos. Apribočiau lietuvių galimybes nepriklausomai įsigyti pigią energiją. Be abejo, negalėčiau to padaryti jėga, todėl padaryčiau taip, kad lietuviai jaustųsi kalti dėl to, kad naudoja pigesnę energiją apšildant savo namus, pripildant savo automobilių bakus, vystant verslus ir tuo pačiu – Lietuvos ekonomiką. Pigią energiją demonizuočiau ir įvesčiau tokias iš pradžių dirbtinėmis atrodančias sąvokas kaip „energetinė nepriklausomybė“, „žalioji energetika“, kurios ilgainiui taptų bendrinėmis. Pigią energiją padaryčiau brangia, idant brangi energija atrodytų pigi.
Jei norėčiau, kad Lietuvai nepasisektų, sukurčiau beribius naujus reguliavimus ir dėl įdomumo bei įvairovės retkarčiais atšaukčiau senus. Jie būtų tokie komplikuoti, kad tik biurokratai, teisininkai ir lobistai juos galėtų suprasti ir analizuoti. Tokiu atveju maži ir vidutiniai verslai neturėtų jokių galimybių vystytis – tuomet niekada nereikėtų nerimauti dėl naujų „Hanner“, „VP Market“, po kaimynines šalis pasklidusių bei Lietuvos vardą garsinančių vardų. Jei norėčiau, kad Lietuvai nepasisektų, padaryčiau taip, kad verslą būtų paprasčiau uždaryti, o ne pradėti. Padaryčiau taip, kad būtų lengviau darbo vietas numarinti nei jas kurti.
Jei norėčiau, kad Lietuvai nepasisektų, suteikčiau begalines galias neatskaitingiems biurokratams, kurie Lietuvos gyventojams padėtų pamiršti apie savo svajones ir dar sąlyginai naujas nuosavybės teises. Siųsčiau inspektorius, agentus ir tikrintojus tikrinti privačius miškus, namus ir gyvenimus. Priversčiau lietuvius nesijausti šeimininkais savo pačių namuose, sugalvodama kada ir kaip jų namus renovuoti, kaip juos apšildyti ir tvarkyti, kokiomis kalbomis gatvės pavadinimo lenteles ant savo nuosavo namo kabinti, palikdama lietuviams tik sumokėti už mano norus ir įgeidžius.
Jei norėčiau, kad Lietuvai nepasisektų, man reiktų Lietuvos žmones padaryti piktais ir pilnais neapykantos bei išmokti žaisti jų emocijomis ir užtemdyti protus. Netrukčiau juos supriešinti pagal lytį, turtinę padėtį, seksualinę orientaciją, tautybę ir visus kitus įmanomus skirtumus. Kai prisireiktų pradėti maskuoti tikrąsias problemas, imčiau kalbėti apie žmonių skirtumus – apie juos gali kalbėti visi.
Jei norėčiau, kad Lietuvai nepasisektų, naudočiausi paprastų lietuvių gerumu ir dorumu. Man reiktų tik juos įtikinti, jog viskas, ką darau, darau dėl didesnio gėrio, dėl kažko svarbesnio, dėl ko galima kentėti.
Eglė Markevičiūtė
