Nuo žiaurumų, sekso, smurto iki Lietuvos didikų. Rašytojas Edmundas Malūkas šiuo metu visa galva pasinėręs į Lietuvos istoriją.
– 29 puslapiai per parą. Toks buvo jūsų rekordas, kai rašėte pirmuosius romanus. O kaip rašote dabar? – „Balsas.lt savaitė“ klausė rašytojo.
– Žinoma, kad taip nebegaliu rašyti. Galvodamas apie kokybę tiek puslapių nebeparašysi. Tuo metu knygas rašiau savo gyvenimo prakaitu. Tai buvo mano išgyventi, pažįstami dalykai, kuriuos reikėjo apipinti meniniu vaizdu. Užtat ir rašiau taip greitai. Fantazijos mažai tereikėjo.
Svarbiausia man buvo atskleisti siužetą ir moralą. Kai rašiau „Moters kerštą“, galvojau apie buvusią žmoną. Buvau įskaudintas, svarsčiau, kodėl man nesiseka, kodėl mums nesiseka. Iš tų pasvarstymų gimė savotiškas moters paveikslas.
Perskaičiusi romaną žmona Liuda paskambino ir pasakė: „Aš tave nušausiu.“ Mano gyvenimo istoriją šiame romane atpažino ir buvusi uošvė.
Rašydamas „Šiukšlyno žmones“ norėjau pasakyti: „Žmonės, nepalikite savo vaikų.“ Mano romanas „Kraujo skonis“ sulaukė milžiniško populiarumo. Kai pradėjau galvoti, kodėl knyga tokia skaitoma, supratau, kad priežastis slypi moters paveiksle.
Mane visada žavėjo pasitempusios, elegantiškos, besirūpinančios savimi moterys. Tos, kurios visomis aplinkybėmis išlieka moterimis – net su šiukšlių kibiru rankoje. Rašiau apie svajonių moterį, kuri mane svaigina. Vėliau ne viena skaitytoja yra prasitarusi, kad Rūta (toks herojės vardas – red. past.) tapo jai lyg kelrode žvaigžde, idealu, į kurį norėjosi lygiuotis.
Taip ir ėjau nuo gyvenimo prakaitu kvepiančios iki pragmatiškesnės literatūros. Palengva. Romanas „Duženos“ – posūkis nuo tikrovės. Manau, kad rašytojas meistriškumo link juda tada, kai nebenaudoja savo gyvenimo druskos.
Skaitytojo lūkesčius išpildžiau
– Jūsų knygos sulaukė daug literatūros žinovų kritikos, bet dar daugiau – gerbėjų prielankumo. Kokia jūsų populiarumo priežastis?
– Susitikę su skaitytojais dažnai diskutuojame apie literatūros kūrinių populiarumą. Manau, nesvarbu, ar tai būtų geltonoji ar didelę meninę vertę turinti literatūra – kiekviena jų reikalauja darbo. Viskas reikalauja darbo, net meilė.
Nori ją išlaikyti, turi stengtis dėl jos. Bet darbas įmanomas tik karmos lygmenyje. Yra priežasčių, padarinių seka. Vėlgi lyginu su meile – joje vien darbo neužtenka, svarbu, kad partneriai atitiktų vienas kitą.
Tarp rašytojo ir skaitytojo ne mažiau svarbu, kiek rašytojas atitinka skaitytojo lūkesčius. Manau, vidutinio skaitytojo lūkesčius pateisinau.
Tuo metu, kai buvau populiarumo viršūnėje, sulaukdavau daug laiškų. Vienas nuteistasis rašė, kad pirmąją savo gyvenime knygą perskaitė Pravieniškių pataisos namuose-kolonijoje. Viena mergaitė, kuri iki tol iš viso neskaitė, rašė, kad skaito mano knygas.
Paskambino moteris ir pasidžiaugė, kad jos vyras medžiotojas perskaitė „Kraujo skonį“, nors iki tol knygos nėra paėmęs į rankas. Tie laiškai, skambučiai man ir yra įrodymas, kad kažkokią misiją su savo knygomis esu atlikęs.
Uždaviniai vis sunkėja
– Istoriniai romanai – naujas kūrybos etapas. Kaip sekasi?
– Istoriniai romanai – daug didesnis uždavinys. Dabar rašau „Vytauto žemę“. Tai knyga apie Vytautą Didįjį. Metus rinkau medžiagą. Beveik esu ir parašęs, bet vis dar konsultuojuosi su istorikais.
Apie kunigaikštį Vytautą yra išlikę mažai medžiagos. Žinome tik apie jo karo žygius, o mane domina daug daugiau. Jo moterys, laikmetis, kai jis gyveno: papročiai, muzika, mados istorija, drabužiai, kvepalai. Noriu parašyti taip knygą, kad perskaitęs ją žmogus gautų ir emocijų, ir žinių. Panašiai kaip kad gauna skaitydamas enciklopediją.
Vasarą šiek tiek atitrūkau nuo rašymo, nes iki tol buvau tiek įsitraukęs, kad nebejaučiau sakinio vertės. Dabar vėl sėsiu ir, manau, iki pavasario baigsiu.
– O toliau? Turite minčių, ką rašysite?
– Galvoju apie detektyvo žanrą. Labai norėčiau, jei pavyks knyga apie Vytautą Didįjį, pradėti rašyti apie baltų kilmę. Ta mintis jau kirba.
Aklavietės žabangai
– Esate sakęs, kad žmogus sutvertas gyventi ne vienas. Po skyrybų, praradimų sutikote savo moters idealą?
– Šiuo metu gyvenu su mama. Labai sunku rasti sau antrąją pusę, nors su kiekvienais metais darausi tolerantiškesnis. Iš tiesų ne vienas žmogus turėtų gyventi. Gyvenimas dar nesibaigia, o ir pakeliauti dar norisi. Tik nėra su kuo.
Kartais susimąstau, kodėl tiek moterų esu sutikęs gyvenime, o savos ir neradau. Vėl ta pati karma.
Kartą pasiklydau miške. Einu einu, ieškodamas kelio išeiti, žiūriu, kad ir kiek klaidžiočiau, jokio kito išėjimo nerandu ir vis toje pat vietoje atsiduriu. Taip ir su moterimis.
Elvyra Žvirblienė
