Lietuva – šalis, įgijusi gynybos planus, bet to pakankamai neįvertinanti arba bent jau to neparodanti, kaip ir poreikio skirti užtektinai dėmesio savo pačios saugumui, priekaištaujanti partnerėms dėl solidarumo išdavystės, bet pati kitoje situacijoje besielgianti ne ką geriau, turinti potencialą ir kartu bėdų dėl korupcijos, iki šiol neužtikrintos energetinės nepriklausomybės. Tokia mūsų šalis yra žinomo politikos apžvalgininko, britų savaitraščio „The Economist“ žurnalisto Edwardo Lucaso akimis.
Interviu naujienų agentūrai ELTA britų apžvalgininkas negailėjo kritikos tautos numylėtinei, kaip rodo reitingai, Prezidentei Daliai Grybauskaitei bei tam tikriems užsienio, gynybos politikos aspektams, atkreipė dėmesį į per atgautos Nepriklausomybės dvidešimtmetį nepasiektus tikslus, dėl ko dar nesame energetiškai nepriklausomi, labiau pažeidžiami ekonomiškai.
– Prezidentę Dalią Grybauskaitę pavadinote 2010-ųjų „Metų akiplėša“ (Foot In Mouth. – Angl.). Kaip supratau iš Jūsų publikacijų, šis apdovanojimas Lietuvos valstybės vadovei atiteko daugiausiai dėl naujosios Strateginės ginkluotės sumažinimo sutarties (START) kvestionavimo. Gal galėtumėte paaiškinti plačiau, kaip suprantate to, kaip Jūs vadinate, kvestionavimo priežastis? Ar, Jūsų manymu, jis yra pagrįstas?
– Teisingai sudėliojote akcentus. Faktas yra tas, kad NATO veikia, ir ši Jungtinių Valstijų administracija yra geriausia, kurią Baltijos šalys kada nors turėjo. Ji „prastūmė“ specialiuosius gynybos planus ir išsprendė didžiausią jūsų saugumo problemą.Vadinasi, amerikiečių, britų, vokiečių ir lenkų kariai yra pasirengę žūti ginant jūsų šalį. Tai yra tikri planai, su tikrais lėktuvais, tikrais tankais, tikrai jus apsaugant. Tai yra milžiniškas pokytis. George'o Busho administracija tų planų nenorėjo.
Aš šiek tiek nerimauju dėl Rusijos–JAV santykių perkrovimo, tam tikrų klausimų, susijusių su balansu, palankumu, ypač nerimauju dėl įkalintų Rusijos demokratų. Aš nesu didelis šios perkrovimo politikos gerbėjas, bet manau, kad iš esmės tai yra teisinga.
Atsižvelgiant į tai, ką JAV administracija padarė dėl šio regiono, jūs turėtumėte nutilti ir būti dėkingi. Aš negaliu patikėti, kad Lietuvos politikai to neįsisąmonina, ir tai yra daugiau nei nedėkinga. Aš mačiau Amerikos valdininką sakant, kad „vienintelis būdas, kaip ta moteris (Prezidentė D. Grybauskaitė. – ELTA) pateks į Baltuosius į rūmus, yra kaip turistė“. Lietuva buvo matoma kaip geriausia Jungtinių Amerikos Valstijų draugė. Valdas Adamkus prie to labai prisidėjo. Dabar tai atrodo problema. Gerai padirbėjote, ponia Grybauskaite.
– Kokia, Jūsų manymu, galėtų būti tolesnė JAV reakcija?
– Ignoravimas.
– Bet yra pasirodę informacijos, kad šiais metais Lietuvoje gali apsilankyti JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. Tai jau yra dėmesys...
– Ji gali atvykti į Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos renginį. Iš esmės gyvenimas tęsis. Jūs turite gerą Amerikos ambasadorę čia, jie žino, kad Lietuva tai – ne tik Prezidentė. Tam tikri dalykai tęsis. Bet ką Dalia Grybauskaitė iš savo veiksmų gavo? Kur yra didelis pliusas? Aš to nematau.
– Sugrįžkime prie gynybos planų... Mes juos gavome, ar – jau galime nurimti? Ko reikėtų siekti toliau?
– Dviejų procentų bendrojo vidaus produkto, skiriamo gynybai (tai yra reikalavimas NATO valstybėms. – ELTA). Negalite tikėtis, kad kitos šalys vertins jūsų gynybą rimtai, jei patys to nedarysite. Pagal dabartines tendencijas, Estija išleis (atsižvelgiant į procentą nuo bendrojo vidaus produkto) gynybai maždaug tiek, kiek Latvija ir Lietuva kartu sudėjus, jei tai tęsis. Jei patys neskirsite tam dėmesio, negalite tikėtis, kad partneriai į tai žiūrės rimtai.
– Kalbate apie NATO solidarumą. Šv. Kalėdų išvakarėse Prancūzija ir Rusija sutarė dėl dviejų karo laivų „Mistral“ statybos. Kaip įvertintumėte tokį sandorį?
– Tai yra bloga naujiena, bet labiausiai simboliškai.
Jei NATO gerai veikia, ir, pavyzdžiui, turi kovinę grupę Šiaurės Atlante, nebus skirtumo, ar Rusija turės vieną „Mistralį“, ar dešimt. Manau, tai atrodo, kad Rusija suprato nebegalinti apsirūpinti savo šalyje. Jei jie nusipirko „Mistralį“, jie nusipirks ir kitką. Tas šiek tiek jaudina. Rusijos tapimas veiksminga kariniu požiūriu daro ją labiau stabilią.
– Savo straipsniuose ne kartą rašėte, kad Lietuvai yra svarbi Lenkija. Kokie, Jūsų akimis, dabar yra mūsų santykiai?
– Jie yra stabiliai įšalę. Ir aš manau, kad Lietuva nesupranta, jog Lenkija dėl to neturi daryti nieko. Jūs jau esate prioritetas numeris 15 ar 16. Jei norite geresnių kelių, geležinkelių, energijos jungčių, jie atsakys: „Atsiprašome, esame užsiėmę kitais reikalais“.
Lenkija yra šešta pagal dydį valstybė Europoje, ir blogi santykiai su Lietuva nėra egzistencinė problema Lenkijai. Bet blogi ryšiai su Lenkija yra egzistencinė problema Lietuvai ir jūsų baltiškiesiems kaimynams. Estija ir Latvija nekęs jūsų, jei to neišspręsite, nes jų keliai, geležinkeliai, energijos jungtys į Europą eina per Lietuvą į Lenkiją.
– Nuo vieno kaimyno – prie kito. Baltarusija lieka paskutiniojo Europos diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos rankose. Ko imasi Europa, panašu į norą izoliuoti šios šalies valdžią...
– Tai yra didelis iššūkis europiniam solidarumui. Lietuva visada skundžiasi, kad Europos Sąjunga neturi vieningos pozicijos kad ir „Mistral“ klausimu. Bet jūs su Baltarusija darote lygiai tą patį, ką Prancūzija darė su Rusija dėl „Mistralio“.
Aš manau, kad klausimas, kaip reikėtų nubausti Baltarusijos valdžią, yra sudėtingas, ir aš nesu įsitikinęs, kad ekonominės sankcijos yra teisingas būdas tą padaryti. Ką aš daryčiau, tai taikyčiau vizų draudimus aukščiausiems valdininkams ir eičiau paskui „nešvarius“ pinigus.
Praėjusią savaitę sulaukiau skambučių iš Briuselio, Stokholmo, Varšuvos, Talino ir Amerikos su klausimais, kas darosi su Lietuva? Kodėl ji kartu su Latvija ir Italija blokuoja sankcijas? Tai yra labai blogai Lietuvos įvaizdžiui.
Turime kažką daryti. Janukovyčius ir Putinas žiūri į tai: „Lukašenka tai padarė, gal ir mes galime... Pažiūrėkime, kokia bus Vakarų reakcija“. Jokios reakcijos? Jie darys tą patį Ukrainoje ir Rusijoje.
– Viena iš trijų Baltijos šalių – Estija – šiemet tapo euro zonos nare. Kaip manote, dėl kokių priežasčių, jiems pavyko tai padaryti, o mums – ne? Kaip įvertintumėte mūsų valdančiųjų veiklą siekiant išbristi iš krizės?
– Estija iš esmės turi veiksmingą viešąjį sektorių, Lietuva – ne. Pasižiūrėkite verslo, korupcijos reitingus. Atlikite savo darbus. Estija neatsibudo vieną gražią dieną ir negavo dovanų euro, jie dėl to dirbo.
Aš norėčiau matyti daugiau dėmesio struktūrinėms reformoms, yra labai geras planas dėl miškininkystės, tegu jis pradeda veikti, kovokite su korupcija. Kiekvienas lietuvis turbūt turi istoriją apie susidūrimus su korupcija.
– Energetinė nepriklausomybė tebėra iššūkis Lietuvai, o ir atominės elektrinės statybos, rodos, nėra toks paprastas uždavinys. Vienas strateginio investuotojo konkursas žlugo. Ką patartumėte?
– Net jei turėsite elektrinę, pastatytą vienos turtingos valstybės, tai visada truks ilgiau ir kainuos daugiau, nei manote. Tai yra katastrofa, kad iki šiol apsirūpinimo klausimas neišspręstas. Visi žinojo, kad tai yra problema. Ką politikai darė tuos 20 metų?
Manau, kad turi būti sprendžiamas energetinių išteklių panaudojimo efektyvumo klausimas. Jų panaudojimas palyginti su bendruoju vidaus produktu tebėra skandalingai didelis. Ir... nustokite būti malonūs savo kaimynams.
– Ačiū už pokalbį.
strong>br />/strong>
