Teoriškai, sunku įsivaizduoti bet kokią kitą geresnę internetinę paslaugą nei standartinę „reikalingi darbuotojai“ skelbimų lentą. Tai padeda žmonėms surasti darbą, pateisinantį jo/jos galimybes, o darbdaviams - lengviau rasti žmones, kurie geba naudotis jų veiklos sričių objektais (tam tikrais įrengimais, mechanizmais ar paprasčiausia paslaugų atlikimo metodika) taip, kad patenkintų atskirų firmų bei viso pasaulio vartotojų poreikį.
Tai ir buvo pagrindinė paskata dėl ko, labai seniai, investavau į Europos masto darbų lentą. Vis dėlto, kai buvau paprašyta pasakyti kalbą Taline ir Estijoje tema „Kaip surasti reikiamą žmogų?“, akimirką sudvejojau.
O taip atsitiko dėl to, kad darbo pasiūlymai praktiškai neatitinka galimybių. Tinkamiausi žmonės paprastai randa darbus (arba patys yra surasti) per profesinius ryšius, tuo tarpu didžioji dalis mažiau tinkamų žmonių gauna vidutinius ar patenkinamus darbus, kur jie, deja, praranda galimybę realizuoti savo potencialą. Net ir labai norėdami negalime sukurti talentų, galime tik suskirstyti žmones pagal atitinkamus gabumus ar padėti jiems tobulintis vienoje ar kitoje sferoje.
Todėl galiausiai sutikau skaityti pranešimą Taline, bet tik su sąlyga, kad galėsiu paredaguoti pranešimo pavadinimą - „Kaip surasti ir išugdyti tobulus žmones?“
Kiek prisimenu, kai nusprendžiau realizuoti savo idėją, sukūriau internetinę rinką „gyvenimo mokytojams“ (nebūsiu konkreti, kompanijos pavadinimo neminėsiu). Ir mano nuostabai, šiandien Amerikoje yra net 100 000 gyvenimo patarėjų, kurie tai gali patvirtinti sertifikatu. Šis skaičius aprėpia ne tik patyrusius konsultantus, turinčius psichologijos išsilavinimą bei ugdymo įstaigos baigimo pažymėjimą, bet ir žmones be sertifikato, kurie tiesiog geba tokį darbą atlikti nepriekaištingai.
Apskritai, “žmonijos rinka“ yra ne tik pirkėjų (žmonių su šeimyninėmis, karjeros bei asmeninėmis problemomis), bet ir pardavėjų (gyvenimo mokytojų) visuma. Be viso to, yra ir gamintojai, kitaip sakant - mokymo įstaigos, kurios siekia, kad jų sertifikatai butų pripažinti ir turėtų realią vertę šioje rinkoje.
Jei atvirai, esu cinikė ir idealistė tuo pačiu metu. Aš mieliau pasikliausiu tikro draugo patarimu ar netgi „Facebook'o“ liaudies nuomone nei klausysiu bedarbio nepažįstamojo, kuris ką tik sumokėjo 2, 295 dolerių už penkių mėnesių trukmės pusdienio kursus.
Tačiau kai susimąstau apie Amerikos prisiekusiuosius, pastarieji imasi tų penkis mėnesius trunkančių kursų – mokosi kritikuoti ar net smerkti savo bendraamžius. Aš taip pat buvau viena iš šių prisiekusiųjų ir galiu teigti, jog tai buvo ganėtinai įkvepianti patirtis. Paprasčiausi žmonės – išsimokslinę ar ne, turtingi ar neturintys pinigų – geba išgvildenti įvairiausias bylas. Remdamiesi advokatų bendrais bruožais „nupiešta drama“, prisiekusieji mokosi būti nešališki bei nuspręsti kito žmogaus likimą.
Žinoma, tai tik mano asmeninė patirtis. Štai ne per seniausiai pietų metu, man netikėtai teko garbė sėdėti greta buvusios Amerikos Aukščiausiojo Teismo teisėjos Sandros Day o'Connor. Kai jos pasiteiravau, ar visi prisiekusieji geba teisingai ir nešališkai išspręsti situaciją, ji atsakė, jog per visą jos karjeros laikotarpį tik du kartus nesutiko su prisiekusiųjų sprendimu.
O ar jums kada teko atlikti tokį vaidmenį, patirti tai, ką išgyvena prisiekusieji? Ar išties tokio pobūdžio tobulinimasis gali radikaliai pakeisti žmogų ir išugdyti gerą patarėją gyvenimiškais klausimais? Ir ar tokie iššūkiai padeda žmonėms pakeisti įpročius? Nors ir neturiu vieningos nuomonės, manau kad „gyvenimo mokytojai“ yra gana neblogas sumanymas.
Tuo tarpu man teko bendrauti su viena kompanija pavadinimu „Talent Sciences“, kuri, drįstu teigti, turi gana neblogą projektą. Idėja paprasta: naudokite kompiuterius ne tik, kad rastumėte gerus darbuotojus, bet ir kad padėtumėte žmonėms tokiais tapti. Iš dalies, tai reiškia, jog remiantis žmonių pateiktais duomenimis, galima būtų vertinti ir atitinkamai suskirstyti juos pagal darbo pobūdį ir galimybes; be to, tai leistų žmonėms lavinti tiek įpročius ir įgūdžius, tiek požiūrį į atitinkamą darbą.
Pirmasis „Talent Sciences“ žingsnis yra bendradarbiauti su stambia darbdavių kompanija ir įvertinti „talentą“ pagal įvairius žaidimus ir interaktyvias programas bei klausimynus. Pvz.: Kaip žmonės samprotauja ir kuo remiantis priima sprendimus? ; Ar žmonės pirmiau perskaito instrukciją ar sureaguoja paskubomis?; Kuo skiriasi atsakymai pokalbio dėl darbo metu jei darbuotojas yra Julius arba Alisa?; Ar žmonės nuosekliai seka tam tikro proceso eigą ar pasirenka trumpiausią kelią?; Ar labiau stengiesi, kai esi kieno nors verčiamas ar susidūręs su sunkumu tiesiog pasiduodi? - bei daugybė kitų pavyzdžių.
Visgi, nėra vieningų atsakymų, bet yra taisyklės. Darbas, kuris tinka vienam darbuotojui nebūtinai atitiks kito darbuotojo įgūdžius ( juk reklamos kūrėjas greičiausiai nesugebėtų atlikti buhalterio užduočių). Kiekviena kompanija ir skirtingo pobūdžio darbas turi savo raktą į sėkmę (turint omenyje karjeros galimybes).
Tačiau pagrindinis tikslas yra ne tik atrinkti tinkamus darbuotojus (ypač geroms kompanijoms) bet ir skatinti darbuotojus mokytis ir tobulinti įgūdžius. Galėtume tai vadinti imituotu mokymusi; jei kompanijoje trūksta vadovų, kurie paremtų ir padėtų mokytis naujiems darbuotojams, pastariesiems galima padėti programomis; t.y. žaidimai bei skatinamieji pratimai gali būti nukreipti ta linkme, kad padėtų greičiau priimti sprendimus ir t.t.
Vis dėlto, dar neaišku kiek ši priemonė efektyvi, tačiau drįsčiau teigti, jog pakankamai. Patirtis mus formuoja panašiai kaip ir genai (ar įgimti talentai), o patirtis, įgyta dirbant kompiuterinių programomis, yra kur kas „pigesnė“ ir greičiau bei lengviau formuojama. Gyvenimas gali pateikti nesėkmių ar ypač blogų pavyzdžių, tačiau remdamiesi minėtais „žaidimais“ mes būsime nuo to apsaugoti.
Esther'a Dyson, kompanijos „EDventure Holdings“ – generalinė direktorė, aktyviai investuoja į daugybę verslo idėjų visame pasaulyje. Ji domisi informacinėmis technologijomis, sveikatos apsauga, aviacija ir kosminėmis kelionėmis.
