Kad ir kaip lietuviai tą slėptų, mes mėgstame išsiskirti. Tik Lietuvoje galima rasti našlę motiną su dviem vaikais, kurių valdžia nelaiko šeima arba rugsėjo 1-ąją likti be taurės vyno. Belieka tik stebėtis, kad turime tiek daug apribojimų, iš kurių aplinkinių šalių „sūrskiai ir mauzeriai“ kartais pasišaipo. Į tą pačią kategoriją galima įtraukti ir keistą mūsų valdžios supratimą, jog auginti vaikus, pradėti savarankišką gyvenimą 21-erių metų žmogus yra pasirengęs, tačiau tarnauti tėvynei – ne.
Rudenį įvyksiantys rinkimai į Seimą sukuria puikią platformą padiskutuoti apie aktualius, tačiau per kasdieninius krizės vargus pamirštus klausimus. Vienas iš jų - jauno žmogaus „tinkamumas“ vienai iš aukščiausių Lietuvos institucijų - Seimui. Kaip žinia, Lietuvoje į Seimą kandidatuoti galimybę turi tik 25 –erių sulaukęs žmogus. Keletas bandymų pakeisti šią situaciją jau buvo, tačiau pateiktas įstatymo projektas nesulaukė reikiamo palaikymo. Veikiausiai čia ir atsiskleidžia lietuvių noras išsiskirti. Panagrinėję kaimyninių šalių, tokių kaip Baltarusijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos įstatymus, išvysime, kad ten amžiaus cenzas yra 21-eri. Dalyvaujant jaunimui šalies sprendimus priiminėja ir kitos Europos Sąjungos šalys (tik 4-ios ES šalys, o tarp jų ir Lietuva taiko 25 metų cenzą, o net 13-oje šalių taikomas 18-os metų cenzas). Paradoksalu, tačiau kandidatuoti į Europos parlamentą taip pat galima sulaukus 21-erių. Tikriausiai, Lietuvos politikai mano, kad spręsti Europos Sąjungos klausimus yra vieni niekai palyginus su Lietuvos politikos peripetijomis. Keista, kad mes pirmieji skubame priimti ES konstituciją, bet vadovautis ES vertybėmis, tokiomis kaip atvirumas ar lygybė, toli gražu neskubame.
Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl jaunas žmogus negali atstovauti Lietuvos piliečių Seime yra nepakankamas brandumas, išminties trūkumas. Tokią poziciją išdėstė ir dabartinė Seimo pirmininkė Irena Degutienė: „Skeptiškai žiūriu į labai jaunų žmonių įtraukimą į politinį gyvenimą – politikoje reikia turėti ir gyvenimiškos patirties, ir išminties". Technologijos kasdieną mums suteikia vis didesnį priėjimą prie informacijos, domintis specifiniais klausimas internete galima rasti ne tik užsienio specialistų nuomonių, bet ir statistikos, medžiagos iš archyvų. Šiandienos pasiekimai įgalina mus per labai trumpą laiką susidoroti su dideliais kiekiais informacijos ir neatsilikti nuo aktualijų, todėl jauni žmonės dabar daug anksčiau gali kompetentingai įsitraukti į politinį šalies gyvenimą bei diskutuoti aktualiomis temomis. Ne gana to, pasaulis, kuris darosi vis kosmopolitiškesnis verčia jaunus smalsius žmones vis anksčiau tapti atsakingais už save. Vyresnioji karta (ir čia kalbama apie tuos, kuriems vos virš 40) sunkiai suvokia, kad dabar kas trečias 21-erių metų jaunuolis jau yra savarankiškai gyvenęs svečioje šalyje, dalyvavęs tarptautinėje stovykloje, mokymuose ar konferencijoje ar netgi dirbęs už Atlanto. Kai kurie sulaukę 21-erių jau baigia mokslus aukštojoje mokykloje, o dažnas jau dirba ir moka mokesčius valstybei. Tiesa ta, kad šiuolaikinis jaunimas subręsta daug greičiau nei jų tėvai, iš kurių dažnas tik sulaukęs 18-iolikos pirmą kartą pamatė jūrą.
Iš politikės pasisakymo reikia suprasti, kad kurti šeimą, imti paskolą, pirkti ir vartoti alkoholį, vairuoti transporto priemonę ir būti atsakingam už kitų žmonių gyvybes esame subrendę pakankamai, bet skaityti dokumentus, diskutuoti apie šalies problemas ir spręsti tokių pačių, kaip mes likimą, esami per „maži“. Reikia suprasti, kad dirbti ugniagesiais, policininkais, kariauti Afganistane ar kitame karštame taške – spręsti žmonių likimus - esame pakankamai subrendę ir turime užtektinai išminties, bet prisidėti prie Seimo narių darbo - ne.
Dar vienas aršus 25-erių metų amžiaus cenzo šalininkas taip pat konservatorius Arimantas Dumčius yra teigęs, jog jaunas žmogus nėra kompetentingas spręsti krašto reikalus Seime, nes neturi pakankamai išsilavinimo. Kadangi, pasak pono Dumčiaus, išsilavinimas yra vienas iš pagrindinių kriterijų leidžiant kelti savo kandidatūrą į Seimą, o tuo pačiu ir atstovaujant savo rinkėjus, kyla klausimas, ką tuomet Lietuvos Respublikos Seime veikia mažiausiai dešimt Seimo narių, kurių biografijoje neįrašytas aukštojo mokslo diplomas? Nors šiandien Lietuvoje prezidentu, premjeru, ministru gali tapti aukštojo mokslo neturintis žmogus, jaunam žmogui kažkodėl yra taikomi dvigubi standartai. Pasak jau penktą kartą į Seimą išrinkto išsilavinimo neturinčio A. Salamakino: „Toks įstatymas, kad parlamentarui privalomas aukštasis išsilavinimas, galėtų būti išleistas nebent Afrikoje. Europoje tokių dalykų nėra. Ne išsilavinimas politiką paverčia geru“.
Išsilavinimo, turto ar lyties cenzas kandidatuojant į Seimą netaikomas todėl, kad kiekviena visuomenės grupė išsaugotų galimybę Seime turėti savo atstovą, kuris gintų būtent jų interesus. Jaunimas, kuris dažnai sulaukęs 21-erių metų jau būna sukūręs šeimą, turi vaikų, darbo vietą, savo verslą ar net kuria darbo vietas kitiems ir prisideda prie bedarbystės šalyje mažinimo ir verslumo skatinimo, neturi galimybės Seime matyti savo atstovų, kurie suprastų jaunų žmonių situaciją Lietuvoje ir dažną diskriminaciją, su kuria jie susiduria.
Galų gale, reikia atsižvelgti į akivaizdų faktą, jog Seimo nario pagrindinė teisė yra teikti įstatymo pasiūlymus, tačiau juos priimant jau yra taikoma kolektyvinė atsakomybė, kurią prisiima visi Seimo nariai kartu. Tuo tarpu, jaunam kariui į rankas yra duodamas ginklas su visiškai individualia atsakomybe ir pareiga, o būdamas 22-ejų ir gavęs leitenanto laipsnį jau gali įsakinėti ir kitiems. Jauni prokurorai taip pat apsiima absoliučią atsakomybę už savo veiksmus, kuriais gali pasmerkti žmogų kalėti iki gyvos galvos. Tuo tarpu, dirbti Seime, kur yra begalė mechanizmų, apribojančių Seimo nario atsakomybes, (pateiktas įstatymas yra apsvarstomas komitete, priimant balsuoja visi Seimo nariai) jauni žmonės teisės neturi.
Atrodo, dvidešimt vienų metų žmogus pagal Lietuvos teisinę bazę yra pripažįstamas visiškai veiksniu ir už savo poelgius atsakančiu asmeniu. Tačiau požiūris į jaunus žmones Lietuvoje nėra toks optimistiškas. Politikai savo kalbose skatina jaunimą kuo labiau įsitraukti į valstybės valdymą, būti patriotiškiems, įnešti naujų vėjų į Lietuvos politiką, o svarbiausia - nepamiršti savo pareigos balsuoti, bet pareiga vertinti jaunimo brandumą ir mintis kažkodėl yra užmiršta. Galbūt Lietuvos nesėkmės galėtų būti išspręstos sulaužius stereotipus ir atsisakius šios sustabarėjusios nuomonės.
Eglė Bačionytė
