Netoli Panevėžio esantis Liūdynės kaimelis nedaug kuo skiriasi nuo kurios kitos kaimo vietovės, tačiau prieš kelis šimtmečius tai buvo pavyzdinis ūkis, kurį dabar mena tik išlikę keli dvaro fragmentai ir parkas.
Bajorų giminės dvaras
Panevėžio kraštas negali didžiuotis įspūdingomis pilimis ar tvirtovėmis, tačiau čia buvo nemažai dvarų, aplink kuriuos telkėsi kultūrinis ir visuomeninis gyvenimas. Deja, tik nedidelė dalis tokių liudininkų su savo nepaprasta istorija, autentiška architektūra ir įspūdingo grožio parkais yra išlikusi iki šių dienų.
Liūdynės kaimas, esantis Panevėžio rajone, Nevėžio dešiniajame krante, atrodytų, nedaug kuo skiriasi nuo kitų kaimo vietovių, tačiau iš tiesų jis turi labai gilias istorines šaknis. Visa tai liudija išlikę dvaro fragmentai ir parkas.
Kaip pasakojo Liūdynės istorija besidominti Panevėžio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Liūdynės filialo bibliotekininkė Stanislava Steponavičienė, XIX a. rašytiniuose šaltiniuose minima, kad Liūdynėje buvo nemažas dvaras, tiksliau, Pajuostės dvaro, kuris priklausė garsiajai Meištavičių giminei, palivarkas.
Manoma, kad Liūdynės palivarkas buvo įkurtas apie XVIII a. pabaigą, mat to amžiaus antroje pusėje Lietuvos ūkis pradėjo atsigauti po nuosmukio, buvo steigiami nauji palivarkai, intensyvinamas baudžiavinis ūkis.
XIX a. pradžioje Pajuostės dvarą su Dembavos, Liūdynės, Užusalės ir Kalvėnų palivarkais paveldėjo Mykolas Meištavičius.
„Buvo kalbama, kad M. Meištavičius buvo labai išsilavinęs žmogus, jis mokėsi vienuolių pijorų mokykloje, vėliau studijavo Vilniaus universitete pas garsų botaniką profesorių S. B. Jundzilą“, – pasakojo S. Steponavičienė.
Pasak istoriko Petro Juknevičiaus, po kiek laiko Pajuostės dvaras su visais palivarkais atiteko jo sūnui Edvardui, būsimajam Upytės bajorų maršalkai. Šis žmogus turėjo tris sūnus, kuriems ir išdalijo palivarkus: vyresnysis Vladislovas, vedęs Karpio dukterį, turėjo valdyti Sujetų dvarą, vidurinysis Aleksandras po tėvo mirties tapo Pajuostės šeimininku, o jaunesnysis Juozas Simonas gavo Liūdynę.
Tragiško likimo šeimininkai
Naujųjų Liūdynės šeimininkų laukė tragiškas likimas. Dar besimokydamas Paryžiuje Juozas Simonas buvo patekęs į avariją – tramvajus nupjovė koją, tačiau negalia jam nesutrukdė tvarkytis savo dvare. Vietiniai gyventojai dėl pavyzdingos tvarkos jį buvo praminę „šlubu vokiečiu“.
Kaip teigė S. Steponavičienė, paskutinieji Liūdynės dvaro šeimininkai buvo labai mėgstami savo pavaldinių. Juozas Simonas buvo vedęs Mariją Gulkovskytę, kuri beprotiškai mylėjo vaikus, tačiau savo atžalų neturėjo. Vienintelis jų sūnus Mateušas mirė labai anksti, todėl dvaro ponia visą savo dėmesį skyrė pavaldinių vaikams.
„Ponia buvo labai nuoširdi ir mylėjo savo žmones, ypač vaikus. Ji jiems rengdavusi įvairias šventes, vaišindavo mažuosius.
Tačiau visą laiką dvaro šeimininkė buvo labai liūdna, ypač žiūrėdama į aplink krykštaujančius vaikus, kurių pati labai troško, bet negalėjo turėti.
Vienu metu kumečiai buvo nusprendę, kad švenčių nereikia organizuoti visai, nes ponia tokia gera, bet tokia liūdna. Todėl ir kaimas buvo pavadintas Liūdyne“, – „Sekundei“pasakojo Liūdynės bibliotekininkė.
Kai Liūdynės dvaras perėjo Juozo Simono ir jo žmonos žinion, jis pradėtas vadinti ne palivarku, o savarankišku dvaru, kuriame gyveno 39 žmonės. Kad Liūdynėje buvo itin pavyzdingas ūkis, žinia pasklido labai plačiai. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad ūkį sudarė 11 laukų, ariamos žemės buvo 160 dešimtinių, šienaujamų pievų – 42 dešimtinės, miško – 100 dešimtinių. Tačiau labiausiai dvaras išgarsėjo nuostabiais žirgais ir didžiulėmis karvių bandomis. Vietiniai gyventojai pamena, kad net arklidės buvo išpuoštos žirgų galvų bareljefais.
Niokojo laikas ir žmonės
Meištavičiai dvarą prarado po Pirmojo pasaulinio karo, o 1922 metais rūmai sudegė. 1923 m. rašytiniuose šaltiniuose minima, kad tada čia buvo vienas ūkinis kiemas su 120 gyventojų. Po žemės reformos nacionalizuotos dvaro žemės išdalintos kumečiams, o centrą nupirko teisininkas A. Mikutavičius.
Jis pats žemės nedirbo, ją išnuomojo Skudžiams. Tačiau prasidėjus trėmimams A. Mikutavičius kartu su žmona ir septyniolikmečiu sūnumi buvo ištremtas į Sibirą, o dvaro žemės nacionalizuotos.
Pokario metais Liūdynės dvare įsikūrė „Lietžemtiekimo“ Panevėžio rajono skyrius, buvusioje dvaro teritorijoje atsirado daug gamybinių pastatų. Iš didžiulių dvaro pastatų, liudijančių sudėtingą ir įdomų čia gyvenusių žmonių gyvenimą, iki šių dienų beliko tik keli. Jau apgriuvęs, bet tuo ir unikalus rūsys, buvęs dvaro kumetynas, kuriame ilgą laiką veikė pradinė mokykla.
Kai mokyklą nuo gyvenvietės atskyrė intensyvaus judėjimo kelias, buvo nuspręsta ją perkelti į kitas patalpas. Taip pat išliko ūkinis pastatas ir gyvenamasis namas, tačiau pastarieji taip pakeitę išvaizdą, jog sunku atpažinti, kad čia – kažkada garsaus dvaro statiniai.
„Kur stovėjo dvaras – dabar belikęs tik kalnelis. Atsimenu, kad dar prieš daugiau kaip keturiasdešimt metų, kai buvau dar vaikas, čia atrasdavome lėkščių šukių, šaukštų, įvairių namų apyvokos daiktų likučių, o dabar – tik medžiais ir krūmais apžėlęs kalnelis“, – kalbėjo S. Steponavičienė.
Panašus likimas ištiko ir netoli Liūdynės esantį Pajuostės dvarą. Jo paskutinysis savininkas Juozapo Simono brolis Aleksandras Meištavičius, mirus tėvui, labai išplėtė savo ūkį: numelioravo dvaro žemes, nutiesė kelius, pastatė akmeninį tiltą per Nevėžį, taip pat įkūrė naujus palivarkus Kurganavoje, Trakiškyje, Taruškose. Tačiau prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sugriovė ūkį. A. Meištavičius pasinėrė į politiką – buvo Rusijos valstybės Dūmos atstovas, vėliau – teisingumo ministras. 1939 metais buvo priverstas pasitraukti į Romą pas sūnų.
Apleistą Pajuostės dvarą 1923 metais Lietuvos valdžia konfiskavo. Nepriklausomybės metais į Pajuosčio buvusio dvaro sodybą persikėlė Lietuvos kariuomenės 4-asis pėstininkų pulkas. Dvaro sodybos teritorijoje buvo statomos naujos kareivinės, o sovietmečiu pastatytas ištisas karinis miestelis.
Paslaptingas tvenkinys be dugno
Liūdynės dvaras buvo garsus ne tik savo galvijų ūkiu, bet ir nuostabaus grožio parku. Apie 6 ha užimantis parkas pripažintas saugomu gamtos paminklu. Šiaurinėje jo dalyje – apskritas tvenkinys su sala ir dviem atšakomis – kanalais. Tarp kanalų – apžvalgos aikštelė. Pietinėje parko pusėje yra dvi alėjos, apsodintos liepomis. „Liepų alėja – mūsų parko pasididžiavimas“, – sakė S. Steponavičienė.
Parke auga ne tik lietuviški medžiai ir krūmai, bet ir daug atvežtinių: europiniai maumedžiai, baltosios eglės, juodoji pušis, sidabriniai klevai, vakarinės tujos ir kiti vertingi medžiai. Parką labai puošia ir tvenkiniai, sujungti tilteliais.
Liūdynietė pasiguodė, kad dabar tvenkinių niekas nebevalo, todėl jie baigia užželti žole ir ajerais. O tarybiniais metais iš jų specialiu kanalu būdavo išleidžiamas vanduo, išsemiamas dumblas ir vėl prileidžiama švaraus vandens.
Tačiau liūdyniečiai džiaugiasi, kad prieš kelis dešimtmečius buvo užverstas prie kelio esantis tvenkinys, kuris buvo įtraukęs ne vieną gyvulį, buvo sakoma, kad jis neturi dugno. Vietiniai gyventojai iš tolo stengdavosi aplenkti tvenkinį, net gyvulių nevesdavo į jį girdyti.
„Netoli dabartinės stotelės būdavo kūdra gyvuliams girdyti, tačiau niekas ten savo gyvulių nevesdavo. Daug nelaimių buvo prie to tvenkinio. Jis buvo labai panašus į pelkę, liūną, jeigu tik koks gyvulys kaime nutrūkdavo, dažniausiai bėgdavo atsigerti būtent į tą liūną, kuris įtraukdavo jį. Net kelios mašinos ten buvo įlėkusios ir nuskendusios. Žmonės kalbėdavo, kad ta pelkė neturinti dugno, todėl vaikus prigrasindavo nekelti nė kojos artyn. Net žiemą, kai visus vandens telkinius aptraukdavo storas ledas, bijodavome lipti ant to tvenkinio, nes ledas būdavo kaip guminis“, – pasakojo bibliotekos darbuotoja.
Sukapojo kardais
Tarpukario spaudoje buvo rašoma, kad 1919 metais kovose su bolševikais žuvę Lietuvos kariai palaidoti dvaro kapeliuose. Tačiau istorikas P. Juknevičius teigia, jog mažai tikėtina, kad ten būtų dvaro kapinaitės.
Ilgus dešimtmečius Pajuostę ir Liūdynę valdę Meištavičiai turėjo kapines Pajuostėje, kurios dabar sunaikintos. Nėra tiksliai aišku, kas buvo laidojama tose kapinaitėse, tačiau patys liūdyniečiai jas vadina savanorių kapeliais. Nepriklausomybės kovų savanorių kapeliai įrašyti į istorijos paminklų sąrašą kaip tautos kovos už nepriklausomybę paminklas.
Kaip pasakojo S. Steponavičienė, 1919 m. gegužę Lietuvos kariuomenei vejant bolševikus nuo Panevėžio Raguvos link, čia vyko smarkios kautynės, kurių metu žuvo keli lietuviai kariai. Sužvėrėję raudonieji suimtuosius kankino, niekino ir galiausiai sukapojo kardais.
„Vyrus, kurie turėjo kurti šeimas, auginti vaikus, žiauriai nužudė. Gyventojai jų kūnus surinko gabalais ir palaidojo šiuose kapeliuose“, – sakė moteris. Jos teigimu, visais laikais šiems kapams buvo jaučiama ypatinga pagarba, nors tarybiniais metais buvo sudeginta tvora, nugriautas kryžius, net antkapių nebuvo, tik kauburėliai.
Per įvairias valstybines šventes ar lapkričio pirmąją ant šių kauburėlių paslapčia būdavo uždegama žvakelių, pasodinama gėlių. „Gal dėl to, kad taip buvo žiauriai susidorota su šiais jaunais vyrais, buvo jaučiama tokia pagarba kapams. Mes, vaikai, privengdavome eiti per kapus, bet atsimename, kad tėvai paslapčia eidavo tvarkyti kapinaičių, uždegdavo žvakeles, pasodindavo gėlių. Visais laikais ši vieta buvo lankoma ir gerbiama“, – teigė S. Steponavičienė.
Lina DRANSEIKAITĖ
