Esate bendruomenės „Aš esu" vadovas ir įkūrėjas. Kūrėte šią bendruomenę tam, kad padėtumėte priklausomiems žmonėms, pasidalytumėte savo skaudžia patirtimi. Koks yra šios bendruomenės gyvenimo ritmas?
Pas mus gyvena 20 suaugusių žmonių, visi skirtingi, gyvena kartu. Dalis išeina į darbą, tie, kurie „paskutinėje fazėje“, o 10-12 žmonių visą laiką būna namie. Tai – sumažintas pasaulio modelis, reikia priimti rutiną, kad atsirastų normalumas, o ne tik aštrių kampų siekimas. Pas mus – mišri bendruomenė, nors pradžioje buvo tik vyrai. Vėliau supratome, kad tai – nėra gerai. Vos išėję iš mūsų žmonės bendruomenės skubėdavo megzti santykius, atkrisdavo. Todėl manėme, kad būtų gerai, jog sveikimo metu priprastų ir mokėtų bendrauti, imtų į moteris žvelgti kaip į bendražyges. Darbo dėl to, žinoma, daugiau, nes gimsta simpatijos.
Vos atvykę į bendruomenę žmonės pakliūva į karantiną. Kol jis neišsiaiškins pats sau, ko pas mus atvyko ir ko nori, kol mes juo nepatikėsime, jis negali išeiti iš bendruomenės į miestą. Jie negali turėti telefonų ir karantinas trunka iki 3 savaičių, vėliau laisvių daugėja. Mūsų tikslas nėra apriboti žmones, o kartu priimti sprendimus, nes to žmogaus galva, norai jį jau yra pavedę.
Diena bendruomenėje yra gana paprasta, bet daug dėmesio skiriame žmonių nuotaikoms. Ryta sėdame į „jausmų ratą“, kur žmonės pasako su kokiomis mintimis atsibudo, kiek vėliau prasideda grupinė terapija, kuri trunka kiekvieną dieną pusę metų.
Po pietų, kuriuos gamina patys bendruomenės nariai, būna individualios konsultacijos, 12 žingsnių programa, kurią veda žmonės, patys buvę priklausomi. Siekiame, kad tai būtų ne tik teorija, bet ir praktika, jie (bendruomenės nariai) matytų gerus pavyzdžius. Yra daug „rašto darbų“, kuriuos duoda psichologai, socialiniai darbuotojai. Visa bendruomenė vertina vieni kitus, sprendžia, kas ir kiek yra pasiruošęs išeiti į miestą, gauti daugiau laisvių, atsakomybių.
Labai matosi, jei žmogus mėgina suvaidinti, apsimesti, kad yra geriau nei išties yra. Bendruomenėje turime šunį, kurio apgauti nepavyksta. Pasislėpti nuo žmonių ir šuns – neįmanoma, visi viską mato. Tai, kaip namai, kuriuose rolės atlikti neišeina.
Žmogus neturi būti religingas ateidamas į mūsų bendruomenę ir nesidžiaugiame, jei greit toks tampa. Nes tai irgi tam tikras ženklas. Dažnas žmogus sako, kad aš netikiu, bet neprieštarauju ir tai puiku. Tiesa, dalyvauti pamaldose – reikia, nes tai dalis terapijos, buvimo kartu, o ir psichologai tikina, kad gyvenime kartais sveika daryti tai, ko nesinori.
Esate kunigas išgyvenęs tai, per ką dabar eina daugelis priklausomų žmonių. Žmones į bendruomenę traukia Jūsų istorija, bet ar tik ji?
Pradžioje, manau, taip. Bet yra ir tokių, kuriuos baugina kunigo statusas. Todėl mane retai pamatysi su kunigystę pabrėžiančiais drabužiais. Kai kurie žmonės bijo, kad iškart pradėsiu kalbėti apie religiją, Dievą. Kartais artimieji guodžiasi, kad sunkiai prikalbina vaikus ateiti į bendruomenę, nes bijo susidurti su kunigu. Visgi bendruomenė dabar jau egzistuoja ne dėl manęs, o todėl, kad žinia eina iš lūpų į lūpas, išgijimo istorijos kalba pačios už save. Nebereikia nieko pasakoti, tiesiog aplinkiniai mato, kad buvęs aloholikas ar narkomanas vaikšto blaivas.
Dažnai pasitaiko skausmingų istorijų: tarkime bendruomenės nario sūnus nusižudo, o tas žmogus bėga gerti. Gaila ir mirusiojo, ir to, kuris neatlaikė žinios. Arba po kurio laiko sužinai, kad atkrito ilgą laiką negėręs žmogus: tai reiškia, kad viskas baigsis tikrai blogai. Kuo ilgiau žmogus būna blaivas, tuo pavojingiau, kai jis „atkrenta“.
Būna, kad ieškome pažįstamų inicialų tarp kriminalinių suvestinių, negyvų tabore rastų žmonių. Kaskart, kai išgirstame tokią žinią, puolame žiūrėti. Šiame darbe reikia daug nuolankumo ir žinojimo, kad padarei viską, ką galėjai. Negalima prisiimti atsakomybės už kito žmogaus gyvenimą.
Šventes bendruomenėje švenčiame, kaip tikri lietuviai – daug valgome. Susirenka ne tik tie, kurie gyvena bendruomenėje, ateina ir tie, kurie neturi šeimos. Per naujus metus suguža dar daugiau, pernai buvo bent 50 žmonių, tikras giminės balius. Žinoma, be svaigalų surengti šventę reikia daugiau atsakomybės, pagalvojimo. Stebuklai vyksta tyliai ir ramiai būnant kartu.
Ar ramia širdimi išleidžiate „į gyvenimą" bendruomenės narius? Ar nutinka taip, kad naktį beldžia į duris tie, kurie neturi kur eiti?
Vienus ramiau išleidi, o kitus - ne. Dar ir dėl savęs turiu nerimauti, nereikia to pamiršti. Mūsų „pirmūnai“ ne visada ilgai laikosi, o štai tie, dėl kurių abejojome – atsparesni. Visus išmokome žingsnių, bet teorija skiriasi nuo praktikos, todėl būna visaip. Dažnai pasitaiko, kad aš kai kuriais žmonėmis rūpinuosi itin smarkiai, tai nėra pagalba. Reikia išlaikyti atstumą, leisti žmogui pačiam kapanotis, nesaugoti nuo sunkumų, nes žmonės turi išmokti išlipti iš duobės.
Artimieji ir tie, kurie nori padėti bet kokia kaina – kenkia priklausomiems žmonėms, jie ne tik leidžia, bet ir įgalina juos vartoti. Be artimųjų pagalbos joks priklausomas žmogus ilgai neišsilaikytų. Štai neseniai bendravau su moterimi, kuri sūnui pilsto alkoholį, kai jis užgeria. Nes ji, neva, gali mažinti dozes, kontroliuoti. Moteris užsiima neaišku kuo.
Žinau atvejį, kai motina turi nelegalių svaiginimosi priemonių ir jų duoda savo sūnui, kad šis jų neieškotų gatvėje. Sūnus vaikšto paskui motinos rankinuką, iš darbo skuba namo, kad gautų dozę. Artimieji dažnai išleidžia visus pinigus, kol kreipiasi realios pagalbos. Prieš tai yra ieškoma pagalbos pas visus įmanomus burtininkus, kol supranta, kad greitų priemonių nėra.
Būna, kad pareina į bendruomenę, kaip į namus. Džiaugiamės, kad anksčiau grįždavo jau atkritę, o dabar ateina tie, kurie jaučia, kad gali būti blogai. Priimame visada, jei neturime vietos, paguldome bibliotekoje, bet pas mus visi randa vietos. Juokaudami tai vadiname „pogarantiniu aptarnavimu“.
