Tiesa, šiuo metu ne narkotikai ir alkoholis, bet raminamieji vaistai labiausiai neramina K. Dvarecką, nes nerimą ir gyvenimo skubą išgyvenantys žmonės jausmus slopina saujomis tablečių.
Vadovaujate priklausomų žmonių bendruomenei, gerai žinote, kokios žaizdos kankina visuomenę. Su kuo šiuo metu susiduriate dažniausiai?
Naujausia tendencija yra priklausomybė nuo raminamųjų vaistų. Daugybė žmonių nuo to kenčia. Tai, kas darosi su raminančiais vaistais mūsų krašte yra tragedija. Visi psichiką veikiantys vaistai yra itin populiarūs, žmonės juos vartoja didelėmis dozėmis, o taip išsivysto visiška priklausomybė.
Raminamieji, psichiką veikiantys vaistai yra receptiniai, gydytojai, kurie išrašo šiuos vaistus, jaučiasi įvaryti į kampą, nes pacientai reikalauja, o medikai negali žinoti ar jie yra priklausomi.
Pacientai nėra atviri, nepasakoja, kad per dieną išgeria 30 tablečių, registro, kiek žmogus išgeria vaistų – nėra. Nėra apribojimų, kiek medikas gali išrašyti vaistų, pacientai gali eiti pas kelis medikus, išsirašo tiek, kiek jiems reikia. Nėra bendros duomenų bazės, kiek medikų lanko vienas pacientas, kiek jam išrašoma vaistų, kokie jie. Tai yra gana platūs vartai piktnaudžiavimui.
Pradžioje bardavausi su psichiatrais, kodėl jie išrašo tiek vaistų, bet, kai pakalbi, supranti, kad tai daug gilesnė problema. Pas medikus ateina nemotyvuoti žmonės, kurie neprašo padėti, jie tiesiog nori raminančiųjų vaistų. Žmogus nenori lankyti terapijos arba negali sau to leisti, todėl vaistai yra greita ir gana lengva išeitis.
Vaistai yra gaisro gesinimas, bet priežasčių jie nepašalina. Prieš kelias dienas buvau Lazdynų ligoninės ūmių apsinuodijimų skyriuje ir greta narkomanų ir alkoholikų jau guli „vaistininkai“, kurie be ligoninės negali nutraukti vaistų vartojimo.
Kodėl žmonės griebiasi raminamųjų vaistų, geria juos saujomis? Ką tai pasako apie mūsų visuomenę, aplinką, kurioje gyvename?
Mes esame krikščioniškas kraštas, bet aplink labai daug žmonių, kurie yra nepatenkinti savimi, aplinka. Šis nerimas ir irzulys – sukeltas neteisingo gyvenimo būdo. Nerimo nereikia gesinti, reikia į jį įsiklausyti.
Mes esame greitų sprendimų visuomenė, visi nori, kad viskas vyktų greitai ir nebūtų bloga. Tai dvasinė bulimija, kai gyvename bet kaip, darome bet ką, bet norime jaustis gerai. Yra daug netikrumo, teatro, kur mes atliekame tam tikras roles. Yra daug poreikio būti sėkmingam, gražiam.
Esame reiklūs: tėvai vaikams neturi laiko, bet reikalauja rezultatų, tas pats yra mokykloje, universitete ir darbo vietoje. Žmonės išsenka, patiria spaudimą, palūžta. Visuomenėje daug neteisybės, jausmo, kad gyvenama „ne taip“, bet retas gilinasi, kas už to slepiasi. Dažnas nuo to bėga ir puola dirbti, kad nebūtų laiko galvoti, o tada išsenka ir būti šalia tokio žmogaus yra baisu.
Priklausomybės pasekmių labai daug, tu visą laiką liksi pažeidžiamas, turėsi būti budrus. Kai klausiama, ką daryti, dažnai sakau, jog reikia susidraugauti su savimi. Visuomenė reikli, todėl svarbu pačiam savęs „neėsti“. Mes pamirštame, kad normalu negalėti, sirgti, daryti klaidų. Kai kurie dalykai yra itin sureikšminti.
Žmonės priklausomi pasidaro skirtingu metu. Moterys tampa priklausomos greičiau. Medžiaga arba elgesys (lošimas) žmogui sukelia iliuziją, kad viskas, kas jį neramina – išsisprendžia, pasidaro „faina“. Todėl, kai imama sveikti, neužtenka negerti, nelošti. Nes įtampa nedingsta ir viena priklausomybė keičia kitą, alkoholikai persimeta ant lošimų, kiti ima piktnaudžiauti seksu. Draudimas ir atėmimas nieko neišsprendžia, todėl man keisti bandymai daug ką uždrausti.
Mūsų visuomenės bėda – vertinimai. Lietuviai galėtų vaikščioti po pasaulį ir klijuoti etiketes, bet savęs nemoka vertinti, kaip ir greta esančio, turi per daug lūkesčių, yra reiklūs. Taigi, savo bendruomenėje mes stengiamės pažinti ribas ir jausmus, nedėti lygybės ženklo tarp to, kad nemalonu reiškia blogai.
Kada ir kaip žmonės supranta, kad laikas sustoti? Kaip suvokti, kad vaistai, narkotikai ar lošimai užima visą gyvenimą ir nieko daugiau – nėra?
Jei žmogus priklausomas, retai kreipiasi pats. Pirmiausia tai pamato jo aplinka, pagalbos ima ieškoti artimieji. Pats žmogus, kuris, tarkime, yra priklausomas nuo vaistų, to nesupranta, nes vaistai mūsų sąmonėje reiškia gerą dalyką.
Vaistų vartojama per daug, net atvažiavus į laidotuves anksčiau galėjai matyti išsiverkusius žmones, o dabar jie – stiklinėmis akimis. Emocijos yra slopinamos vaistais, o skausmas užgriūna vėliau, kai jis vėl bus malšinamas medikamentais.
Mažas pavyzdys: gulėjau kardiologijos skyriuje ir vakare šalia kitų vaistų man atnešė stiprių psichiką veikiančių raminamųjų, man jų gydytojas nebuvo paskyręs, bet ten, pasirodo, jų duoda visiems, kad geriau miegotų. Ir tai nėra vienetinis atvejis, tarkime, slaugos ligoninėse tai – didžiulė problema. Ten trūksta personalo, būti su žmogumi reikia laiko, o tabletė pacientą padaro patogų.
Mes galvojame, kad neturime laiko, bet prie televizoriaus ar internete praleidžiame labai daug laiko. Jei serialo herojų problemas žinai geriau nei savo, tai simptomas, kad laiko yra, bet kažkas nėra gerai. Vaistai, alkoholis ir narkotikai yra vidinės emigracijos forma. Kai žmogui negerai šalyje – jis išvažiuoja, kai negerai realybėje – jis geria, svaiginasi, „pabėga“ į internetą ar televiziją.
Artėja Kalėdos, kokią žinią iš šios šventės pasiimate Jūs? Kokią žinią turėtų išgirsti žmonės prie Kūčių stalo?
Bijau, kad daug kas nueina paviršiumi ir yra neužkabindama. Kalėdų žinia laužo mūsų lūkesčius, kaip kažkada sulaužė Izraelio tautos lūkesčius, nes karalius gimė tvarte. Per Kalėdas aš suprantu, kad tvarto ir gyvuliškumo manyje yra. Man geroji žinia, kad Dievas žino mūsų tvartą, kad turime daug ir visko ir net tokių dalykų, apie kuriuos nenorime galvoti, kalbėti.
Dievas ateina ne iš ten, iš kur tikimės. Mes gyvename tikėdami, kad žinome, kas yra draugai ir priešai, bet neretai būname nustebinti, nes pagalba ateina netikėtai. Svarbu tai atsiminti.
