Prahos susitikimas parodė, kad ES pastaruoju metu ypač ryžtingai siekia didesnės energetinės nepriklausomybės. Europa vieningai išreiškia paramą „Nabucco“ projekto idėjoms ir jų įgyvendinimui. Be abejo, šis projektas leistų ES pasiekti didesnį energetinį savarankiškumą. Vis dėlto Maskva, būdama pagrindine energetikos tiekėja į Europą, nenori prarasti monopolinės padėties. O ir energijos tiekimo tarpininkės, tokios kaip Ukraina, šiame dujų kare siekia kuo geresnių pozicijų.
Sustiprėjusios ES pastangos įgyvendinti energetinio tiekimo projektą „Nabucco“ atrodo sukėlė nemažą sumaištį Kremliaus kabinetuose. Jei iki šiol „Nabucco“ idėjoms vis atsirasdavo įvairių trukdžių, tai po šių metų pradžioje kilusios dujų krizės situacija pasikeitė.
Atrodo, Europos Sąjunga pagaliau aiškiai suvokė energetinės priklausomybės nuo Rusijos pavojus. Todėl europiečiai ir prisiminė ilgai „ore kybojusią“ strateginio dujotiekio „Nabucco“ idėją. Būtent šis dujotiekis jei ne padėtų atsverti rusiškos energetikos įtaką ES, tai bent sumažintų energetinę priklausomybę nuo Maskvos ir sukurtų alternatyvų dujų tiekimo tinklą.
Tačiau ES siekis nutiesti alternatyvaus dujų tiekimo vamzdyną ko gero sukėlė nemažą susirūpinimą rusų energetikų ir valdžios tarpe. Juk alternatyvus tiekimas reikštų, kad Maskva praranda ne tik milijardinį pelną, taip reikalingą pasaulinės krizės stipriai įtakotai šaliai. Tai ir politinių pozicijų bei energetinio sverto galimybių susilpnėjimas.
Galbūt todėl Rusija taip aktyviai plėtoja savo naujo energetinio tiekimo tinklo raidą. Visų pirma, rusai plėtoja „Pietų srauto“ dujotiekio idėją. Šis dujotiekis, kaip ir „Šiaurės srauto“ dujotiekio projektas, yra skirtas dujų tiekimui į ES. Rusija jau tiekia Europai daug jai reikalingų dujų - po 150 mlrd. kubinių metrų kasmet, ir tokie projektai kaip "Pietų srautas" ir "Šiaurės srautas", kurį norima tiesti Baltijos jūros dugnu iki Vokietijos, sustiprino ES būgštavimus, kad ateityje ji taps dar labiau priklausoma nuo Rusijos energetikos.
Beje, pastarasis dujotiekis „Šiaurės srautas“ tiesiogiai svarbus ir Lietuvai. Numatoma dujotiekio trasa eis Baltijos jūros dugnu, todėl regiono valstybės, taip pat ir Lietuva, nuolat kelia klausimus dėl galimo ekologinio poveikio. Tačiau energetika visų pirma yra politika, o tik po to ekologija. Todėl Lietuva taip pat kelia akcentuoja galimą ir politinį projekto atspalvį, nes dujotiekio maršrutas aplenkia Baltijos šalis. "Nord Stream" atstovai savo ruožtu tvirtina, kad dujotiekis gali tiekti apie ketvirtadalį Europai reikalingo papildomo dujų kiekio, taip reikalingo daug dujų reikalaujančiai ES rinkai.
Dujų karų epopėja įtakoja ne tik tiesioginius jos dalyvius, tokius kaip ES ir Rusija, bet ir kitas šalis. Be jau minėtų Baltijos valstybių, energetinės tendencijos ypač aktualios tarpinėms šalims, per kurių teritoriją dujos (ar nafta) iki šiol pasiekdavo Europą. Būtent todėl, sustiprėjus ES ir Rusijos tarpusavio varžyboms, situacija siekia pasinaudoti ir dujų tarpininkė Ukraina.
Prezidentas V. Juščenka paskelbė, kad pasitarime gegužės 18 dieną reikalaus, jog Ukrainos vyriausybė nedelsdama pasiūlytų Rusijai pakeisti sutartis dujų klausimais. Posėdyje bus apsvarstyta situacija, susidariusi dujų rinkoje.
Tokia ukrainiečių politinė pozicija reiškia, jog Ukraina bandys pasinaudoti didėjančia įtampa dujų sektoriuje ir išsireikalauti iš Rusijos naujas sąlygas, kurios numatytų ko gero mažesnes energetinių žaliavų, tiekiamų Kijevui, kainas.
Taigi, energetinė įtampa Europoje didėja. ES siekia sumažinti energetinį diktatą, savo ruožtu Rusija nori išlaikyti buvusią įtaką Europoje. O ir kitos šalys savo ruožtu siekia kaip galima sustiprinti energetines ir politines pozicijas. Todėl tokia situacija reiškia tik viena – energetinė konfrontacija tik didės. Reikia tikėtis, kad bent jau paprastiems europiečiams tai atneš galimybę siekti pigesnio ir stabilesnio energetinių išteklių tiekimo.
Gediminas Dubonikas
