Vilius Petkauskas / Savaitraštis „Ekonomika.lt“
Gyvendami valstybėje, kurios gyventojai gauna vienas mažiausių pajamų Europoje, kartais paniškai vengiame karčių naujienų ir paskęstame beprasmėse rašliavose. Deja, atėjo laikas pažiūrėti tiesai į akis – absurdiška mokesčių reformų stoka į dugną traukia šalies ateitį.
Iš pradžių pasidžiaukime. Lietuva sparčiai laižosi finansų krizės paliktas žaizdas – BVP augimas stebina viso pasaulio ekonomistus ir politikus, o Baltijos šalių pavyzdžiu neretai badomos akys Graikijos ir kitų protestus vietoj darbo pasirenkančių valstybių politikams. 2010–2012 metasi Lietuvos ekonomika vidutiniškai augo 3,8 proc.
Nors krizės įbauginti milijardieriai smarkiai prisuko investicijų čiaupus, savęs negailinčių specialistų dėka Lietuva tik paspartino investicinių upių tėkmę į savo ekonomikos baseiną – pirmąjį šių metų ketvirtį tiesioginių užsienio investicijų srautas, palyginti su 2012 metais, išaugo kone dvigubai.
Negana to, Pasaulio bankas teigia, kad Lietuvos palankumo verslui indeksas yra gana aukštas – mūsų šaliai skirta net 17-a vieta. Pralenkėme tokius verslo bastionus kaip Vokietija (21), Nyderlandai (28), Austrija (30), Šveicarija (29) ir Japonija (28). Ką jau kalbėti apie kaimynes Latviją (24) ir Estiją (22).
Vis dėlto susidaro įspūdis, kad didžioji dalis šalies laimėjimų pasiekta ne tik kad be valstybės pagalbos, bet veikiau traukiojant iš ratų šios kaišomus pagalius. Nepagrįsti profesionalų atleidimai, absurdiškai kosmetinės mokesčių reformos, „Sodros“ bomba ir planai didinti mokesčius bei biudžeto deficitą apsunkina tiek verslo, tiek dirbančių asmenų kasdienybę.
Afrikoje verslauti lengviau
Pasidžiaugę dideliais Lietuvos pasiekimais vis dar sunkiai augimo variklius įsukančiame pasaulyje, privalome pripažinti, kad stiebtis dar yra kur. Visai neseniai pasirodęs Pasaulio ekonomikos forumo reitingas Lietuvai suteikė vidutiniokės statusą – iš 142 vertintų valstybių užimame 48 vietą. Ir tikrai ne be reikalo.
Vertinant kai kurias kategorijas Lietuva krinta žemiau nei tokios valstybės kaip Ruanda ar Mauritanija. Pagal valstybės lėšų skirstymą esame 95 vietoje, pagal valstybės reguliacijos naštą – 107, pagal mokesčių įtaką investavimui – 114, pagal pelno apmokestinimą – 96.
Paprasčiau tariant, valstybės batas taip stipriai prispaudęs verslą ir motyvaciją investuoti, kad kiek keista, kodėl tokie žaidėjai kaip „Barclays“ ar „Western Union“ renkasi Lietuvą. „Abiejose pagrindinėse ataskaitose, ir Pasaulio banko, ir Pasaulio ekonomikos forumo, nurodoma tas pats – mokesčių našta Lietuvoje yra didelė“, – teigia „Swebank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis ir priduria, kad mūsų šalyje apmokestinama pajamų dalis pranoksta Europos Sąjungos (ES) ir kitų išsivysčiusių valstybių vidurkius.
Įdomu, kad šalies politikai, randantys marias laiko diskusijoms apie homoseksualų santuoką ar ES įtaką šalies suverenitetui, niekaip nesugeba užsiminti apie mokesčių bazę, leidusią sukurti socialinio draudimo sistemą, kurią prižiūrinti institucija, „Sodra“, yra sukaupusi trečdalio šalies metinio biudžeto vertės dydžio deficitą – 10,7 mlrd. litų.
Mokesčių pertvarka ir „Sodros“ reforma neabejotinai pareikalautų smarkiai apkarpyti viešojo sektoriaus etatus. Valdantiesiems tai būtų politinė savižudybė, mat kiek naivu tikėtis sulaukti balso iš asmens, kuriam gresia būti atleistam. Kita vertus, valstybės tarnautojai turėtų dirbti ne asmeninio intereso vedini, o efektyvumas jau yra tapęs pokrizinio laikotarpio normatyvu.
Negana to, kai kuriems tautos atstovams užtenka drąsos teigti, kad mokesčiai Lietuvoje maži. „Nuolat kartojama klaida – analizuojamas mokestinių pajamų biudžete ir BVP santykis. Pagal šį rodiklį Lietuva yra paskutinėje vietoje ES“, – aiškina N. Mačiulis ir priduria, kad toks vertinimas yra šiurkšti klaida, mat elementarios ekonomikos teorijos teigia, kad nedidelis mokesčių perskirstymas per biudžetą yra šešėlinės ekonomikos ženklas.
Šios opos egzistavimą šalyje patvirtina kone 50 proc. išaugantis degalų ir cigarečių pardavimas pasienio regionuose, muitinėms pristabdžius vilkikų judėjimą.
„Sodros“ peilis nugaroje
Leidinio „Ekonomika.lt“ kalbinti ekspertai vienbalsiai tikino, kad labiausiai akis badanti problema – darbo pajamų apmokestinimas, didžiąja dalimi susijęs su socialinio draudimo įmokomis.
Nors kiekvieno darbuotojo algalapyje juodu ant balto parašyta, kad pensininkams ir nedirbantiems asmenims išlaikyti skiriami 9 proc. atlyginimo, pamirštama paminėti, jog darbdavys taip pat privalo sumokėti 31 proc. socialinio draudimo įmoką. Vadinasi, Lietuvos darbuotojai moka ne ką mažesnius socialinius mokesčius nei Norvegijos ar Švedijos gyventojai.
Pavasarį premjero Algirdo Butkevičiaus suformuota mokesčių reformos darbo grupė bandė išnarplioti šią problemą, deja, nevaisingai – vienintelis apčiuopiamas pokytis buvo susijęs su simboliniu neapmokestinamuoju pajamų lygiu.
„Reformas reikia pradėti nuo darbo apmokestinimo – bazinė pensija turėtų būti mokama iš valstybės biudžeto lėšų, mat ji yra garantuojama valstybės kiekvienam gyventojui ir nepriklauso nei nuo turimo darbo stažo, nei nuo gaunamų pajamų“, – aiškino „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas. Pašnekovas pridūrė, kad tokiam žingsniui reikia apie 2 mlrd. litų, tačiau tokią sumą rasti valstybės biudžete būtų kur kas lemgviau nei skolose seniai paskendusioje „Sodroje“.
Paklaustas kur reikėtų pradėti reformas, siekiant skatinti Lietuvos investicinį patrauklumą, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda taip pat užsiminė apie „Sodros“ pokyčius. „Norėtųsi, kad bazinė pensija būtų perkelta į valstybės biudžetą. Taip pat reikia galvoti apie ribų „Sodros“ įmokoms įvedimą. Jeigu čia kas nors pajudėtų iš vietos, manau, būtų galima kalbėti apie reformos pradžią“, – teigė ekonomistas.
Panašios nuomonės laikosi ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė Kaetana Leontjeva. Ji tikino, kad investuotojai ne kartą kalbėjo apie vadinamųjų „Sodros“ lubų poreikį. „Darbo jėgos mokesčių sumažinimas, „Sodros“ lubų įvedimas – tai dalykai, apie kuriuos visi žino ir apie kuriuos visi kalba, o investuotojai jau kurį laiką tai vadina silpna vieta“, – pasakojo K. Leontjeva.
Investicijų pritraukimu užsiimančios agentūros „Investuok Lietuvoje“ vadovė Milda Dargužaitė, paklausta, ar tokia problema išties egzistuoja, sakė, kad dėl didelio darbo jėgos apmokestinimo pralaimime investicinę kovą kaimynams. „Jei yra lyginama su šalimis kaimynėmis, kuriose darbo jėgos sąnaudos yra panašios, apmokestinimas mums pakiša koją. Investuotojai atranda Baltarusiją, Ukrainą, Rumuniją ir Bulgariją, kur mokesčiai daug mažesni, todėl mes prarandame pozicijas“, – aiškino vadovė.
„Ekonomika.lt“ primena, kad investicijų poreikis Lietuvoje atsiranda dėl nedidelio vidinio turto lygio, kurį kompensuoti gali iš užsienio atplaukiantis kapitalas. Būtent šia nuostata remiasi vidutinio dydžio Vidurio ir Rytų Europos šalys.
Reitingai kuria darbo vietas
Įvairios institucijos, tokios kaip Pasaulio bankas, Europos Komisija, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Tarptautinis valiutos fondas (TVF) bei daugelis kitų, kasmet sudaro reitingus, atspindinčius įvairias valstybių savybes – nuo maliarijos įtakos ekonomikai iki detalios mokesčių analizės.
Savęs klausiantiems, kam to reikia, galima atsakyti, kad būtent reitingai tampa vienu pirmųjų sprendimą investuoti lemiančių kriterijų. „Investuok Lietuvoje“ vadovė, paklausta, ar reitingai atsiduria ant potencialių investuotojų stalo, teigė, kad sudarant potencialių kandidatų investicijoms sąrašą didelis dėmesys kreipiamas į tarptautinius vertinimus. „Sakyčiau, kad bet koks žemas ar pažemėjęs reitingas automatiškai gali išmesti valstybę iš to sąrašo, – tikino M. Dargužaitė. – Būtent mažai šaliai, turinčiai tokių minusų kaip maža rinka, gera vieta reitinguose uždeda didžiulį pliusą, o bet koks nukritimas skatina šalinti mus iš potencialių investavimo sričių sąrašų.“
To paties paklaustas N. Mačiulis teigė, kad stambūs investuotojai yra pajėgūs analogiškus tyrimus atlikti patys, tačiau neverta puoselėti vilčių, kad gaunami rezultatai skiriasi nuo tų, kuriuos pateikia tarptautinės organizacijos.
„Būtų naivu manyti, jog reitingai sudaromi tam, kad būtų galima ką nors pagirti ir iš ko nors pasijuokti“, – aiškino N. Mačiulis.
NUOMONĖS:
Galbūt politikai vertina trumpą laikotarpį ir mano, kad kristų mokestinės pajamos, bei pamiršta, kad ilguoju laikotarpiu tai sukurtų palankesnę mokesčių sistemą ir pritrauktų naujų investuotojų.
Kaetana Leontjeva, LLRI vyresnioji ekspertė
Egzistuoja skirtis tarp ideologinių lūkesčių ir technokratų pateikiamų siūlymų. Vis dėlto bijau, kad ideologija grįstos reformos bus lydimos skambių šūkių ir ilgainiui atbaidys investuotojus.
Gitanas Nausėda, SEB banko prezidento patarėjas
Sodros „lubų“ įvedimas parodytų, kad verslo skatinimas ir darbo vietų kūrimas Lietuvoje yra prioritetas. Bet koks investuotojas, tiek vidaus, tiek užsienio, gautų tokį signalą ir jį suprastų.
Milda Dargužaitė, „Investuok Lietuvoje“ generalinė direktorė
FAKTAI:
• 2012 metais vidutinis darbo užmokestis užsienio investuotojų valdomose įmonėse siekė 5 132 litus.
• 2012-aisiais užsienio investuotojai sukūrė 1 249 darbo vietas.
• 29 proc. Lietuvos darbuotojų susitelkę viešajame sektoriuje.
• Už 1,5 tūkst. litų į rankas gaunantį darbuotoją darbdavys sumoka 2,5 tūkst. litų.
• Skaičiuojama, kad pajamos iš šešėlinio darbo Lietuvoje siekia 7 mlrd. litų.
