Sveikatos reforma – Konstitucinio Teismo rankose tiesiogine to žodžio prasme. Už tokį keistoką reformos įgyvendinimo modelį iš esmės turėtumėme būti dėkingi keliems politikams, kurie pastarąjį teismą tiesiog yra pavertę savo politinių ambicijų įgyvendinimo mechanizmu. Ir šiandien pasirodo, kad tik teisininkai gali pasakyti, kaip pertvarkyti gydymo įstaigų tinklą Lietuvoje. Nors gal ir per drąsiai nuskambės, bet visgi daugiau kompetencijos tokiems veiksmams turėtų ekonomistai, pasitelkę sveikatos sektoriaus specialistų įžvalgas. Bent jau taip elgiamasi daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių.
Lietuvoje sveikatos kaip ir socialinės apsaugos ar bendrai mokesčių srityse reformos niekaip nepasiekia logiško išrišimo. Ir teismas gali priimti nors šimtą išaiškinimų su grėsmingai skambančia išvada – būtina įgyvendinti, tačiau dažniausiai atsiremiama į vieną kertinį faktą – finansavimo trūkumą. Ir čia jau karštligiškai bandoma ieškoti, kas kaltas, ir kur tą finansavimą gauti. Tai, kad iš esmės sveikatos įstaigų darbas dėl tokios situacijos gali tapti neefektyviu, o dėl to nukentėti ligoniai – akivaizdu. Na, galima ir nevadinti to drastiškais žodžiais – bankrotas, tačiau jei, pavyzdžiui, ligoninė tiesiog nepriima ligonių, kuriems galbūt reikia ne tokios skubios pagalbos, tai tampa labai artima taip visus gąsdinančiai bankroto procedūrai.
Kaip ir iš kur gauti lėšų? Vienas planas buvo tiesiog nustoti mokėti privačioms įstaigoms už gyventojams suteiktas paslaugas, nes jos „nedorėlės“ atima iš valstybinių ligoninių lėšas. Bent jau kol kas pastarasis planas buvo nustumtas į šalį, ir leista privatiems centrams lengviau atsikvėpti. Matyt, paaiškėjo, kad tokiai pertvarkai įgyvendinti reikėtų kaip tik daugiau išteklių. Pavyzdžiui, kai kurioms įstaigoms reikėtų papildomai investuoti į brangią medicininę įrangą. Tačiau manau, kad tai galima laikyti atokvėpiu po mūšio, o ne laimėtu karu. Na, gal ir galima sutikti, kad kompensavimo srityje galėjo būtų netvarkos, tačiau kodėl reikia kirsti visą mišką, o ne ligotus medžius – nelabai aišku. Jei yra nepasitenkinimas dabar veikiančiu bendradarbiavimo modeliu, tai ir keiskime tą modelį, o ne žlugdykime privačias gydymo įstaigas, tuo labiau, kad kai kuriose srityse jos buvo tikrai efektyvios.
Vėlgi buvo drąsiai pareikšta, kad Lietuvos gydymo įstaigų tinklo restruktūrizacija jau baigta. O kas buvo pasiekta ir įgyvendinta to restruktūrizavimo pasėkoje? Kokie pliusai ar minusai? Vertinimo bent jau platesnei visuomenės daliai pateikta nebuvo. Dažniausiai girdime politinio lygio pareiškimus – „viskas, kas buvo padaryta praeityje – buvo blogai“. Tuo tarpu bent jau man prisiminus visus tuos „restruktūrizavimus“ labiausiai užkliuvo peripetijos, kaip įvairiausio lygio lobistai bandė išsaugoti vieną ar kitą ligoninę, kurią pagal planą būtų tekę pertvarkyti ar uždaryti. Ir vietinių bendruomenių palaikymas buvo didelis, nepaisant to, kad sudėtingesnei ligai užklupus niekas nenorėdavo patikėti savo sveikatos nei reikiamo personalo, nei tos pačios įrangos neturinčiai įstaigai. Gal ir dėl objektyvių priežasčių buvo tas periferinių ligoninių skurdumas, bet esant ribotiems finansų ištekliams tenka daryti nors ir skaudžius, bet būtinus sprendimus, ir privatus sektorius tai puikiai įsisavino. Neretai gydymo įstaigų pertvarka tapdavo socialine problema – žmonės netekdavo darbo, mažėdavo jų darbo užmokestis, tačiau tai į reformos vykdytojų interesus, deja, neįeidavo. Ir tai buvo vienas didesnių reformos minusų. O ką jau kalbėti apie kovas dėl valdžios didžiųjų miestų ligoninėse. Kas ir kodėl ten vykdavo, galėjo suprasti nebent priklausantys medikų bendruomenei, kitiems tai išliko eilinėmis rietenomis, neturinčiomis nieko bendro su reformos dvasia.
Konstitucinis teismas išaiškino, kad pacientų priemoka teisėta, o sveikatos draudimas turi įsigalioti iš karto. Na, gal ir teisėta, bet ar tikrai TEISINGA? Štai uždavinys – yra du piliečiai, tarkime, neduok Dieve, susirgę kokia pagal statistika dažnai mirtimi pasibaigiančia liga, nusprendžia kreiptis į gydymo įstaigą, tikėdamiesi gauti jiems priklausančią pagal tą pačią Konstituciją teisę į gydymą. Vienas iš jų – dvidešimt metų dirbęs pagal tipinę darbo sutartį ir sumokėjęs tūkstančius į vadinamąjį sveikatos draudimo fondą, o kitas tūlas – tik prieš mėnesį, ir jiems abiems atsakingai registratūroje pareiškiama, kad pas specialistą, kuris iš esmės sprendžia gyvenimo ir mirties klausimą, nemokamai ir vienas, ir kitas gali patekti po pusės metų, o susimokėjęs priemoką – tuoj pat. Tokių absurdiškų uždavinių mūsų sveikatos apsaugos sistemoje – apstu. Sveikatos sektoriaus bėdos nemaža dalimi susijusios ir su tuo, kad privalomojo sveikatos draudimo (PSD) mokėtojų bazės po A. Šemetos reformos susiaurėjo. O ir žinant susiklosčiusią padėtį sveikatos priežiūros srityje, piliečių noras mokėti tą PSD yra minimalus, t.y., visi, kas gali išvengti ir jo nemokėti, tai ir daro – o kam? Juk jei iškils rimta bėda, būsi pastatytas į vieną eilę, nesvarbu, mokėjai tą PSD ar ne. Lietuvos sveikatos sistemoje ir toliau svarbų vaidmenį vaidina ryšiai, o ne sumokėtų mokesčių suma. Nepiktai norėtųsi patarti dabartiniams sistemos reformatoriams nustoti pagaliau lakstyti po teismus. Na, pasibaigė trečiasis etapas, tiek jau to – ketvirtasis gali ir palaukti. Imkitės pagaliau tvaraus sveikatos sistemos finansavimo modelio paieškos. Beje, garsioji mokesčių ekspertų grupė turėjo konstruktyvių patarimų ir šioje srityje – ir nauda nuo to visiems būtų tik didesnė, nei išgirsti eilinį teismo sprendimą, kuriam įgyvendinti lėšų pritrūks ir vėl.
Komentarą parengė Violeta Klyvienė, „Danske Bank“ vyresnioji analitikė Baltijos šalims
