Skrynelės, spintutės, stalai, kėdutės, skrynios. Ir dramblio užpakalis. Devyniolika su puse milijono biudžetinių litų baldeliams ir niekučiams. Tačiau pusiaukelėje sustoti neketinama. Reikia dar. Nes už tiek tepavyko apstatyti mažesnę pusę Valdovų rūmų menių. Rūmų, kuriuos dailės istorikai ką tik pavadino pačia prasčiausia pastarųjų metų pastato rekonstrukcija, kultūrinio avantiūrizmo ir istorinio mąstymo nebuvimo pavyzdžiu.
Taurus žilas ponas su kolega prie kavos puodelio aptaria kažin kokius pirkimo-pardavimo reikalus. Tas ponas - Romualdas Budrys, labai autoritetingas muziejininkas, Lietuvos dailės muziejaus direktorius, atsakingas už Valdovų rūmų apstatymą išskirtiniais baldais ir niekučiais. Jis su kolegomis ir pripirko to visko už 19 mln. litų, rašo „Lietuvos žinios“.
Dėl dramblio užpakalio, už kurį sumokėta keletas dešimčių tūkstančių eurų, LNK „Paskutinė instancija“ pasirengusi patykoti R.Budrį prie kavinės ir gerai pakamantinėti. Gobeleno, vaizduojančio tą užpakalį, kaina neskelbiama, tačiau turėjo būti sumokėta apie 200 000 eurų. „Ką jūs kalbat? Tai - retenybė“, - stebisi mūsų nemokšiškumu muziejininkas profesionalas. Jis pasakoja, kad tas dramblio užpakalis yra dalis didelio gobeleno, o atskirta nuo galvos toji kūno dalis buvo todėl, kad jo ankstesniam šeimininkui trukdė praeiti pro duris. O mes jį įsigijom Valdovų rūmams.
R.Budrys norėtų jau baigti pokalbį, bet mūsų rankose - dokumentas iš Viešųjų pirkimų komisijos, bylojantis, jog Valdovų rūmams perkama be konkursų - neskelbiamose derybose. Vadovaujamasi ta pačia garsiąja Viešųjų pirkimų įstatymo pataisa, kurią STT įvardijo kaip korupcinę ir kuri jau leido pragaišinti milijonus „Vilniaus - Europos kultūros sostinės“ aferoms - Bjork koncertui ir pan. R.Budrys kitos nuomonės: „Labai gera pataisa.“ Ji leidžianti sutaupyti laiko.
Ir išleisti kuo daugiau mūsų pinigų. Tai prielaida, kuriai pritaria Seimo narė iš Antikorupcijos komiteto Aurelija Stancikienė. Ji aiškina, kad, susitarę dėl kuo didesnės kainos, pirkėjas ir pardavėjas po to gali dalytis viršpelniu. Tą patį įžvelgia ir meno istorikė daktarė Rasa Gečaitė, ir istorikas daktaras Tomas Baranauskas.
O Lietuva čia kuo dėta?
Ilgą laiką pirkinių kainos, pardavėjai, ekspertai buvo didelė paslaptis. Visai neseniai paslaptis atsivėrė, ir specialistai išpūtė akis.
„Mes perkame beprotiškomis kainomis!“ - sako R.Gečaitė ir stveriasi už to, kas pavadinta darbastaliu. Ir išties - stalviršis išvarpytas smūgių, kirčių. „Jis stovėjo kažkur Europoje paprasto miestiečio darbo kambaryje, gal net virtuvėje. Ant jo turėjo būti kas nors kapojama, siuvama, raižomos kokios nors odos ar dar kas nors“, - sako ekspertė ir priduria, kad su jokiais rūmais stalas neturi nieko bendra.
Kitas daktaras, Vydas Dolinskas, naujai paskirtas muziejaus „LDK Valdovų rūmai“ direktorius, atkerta: „Tai yra stalas - ne darbastalis.“ O kieno? „Ką reiškia kieno? Ar jūs suprantate, ką aš sakau? Tai yra stalas, kuris stovėjo kokiame nors nereprezentaciniame kambaryje, patalpoje.“ Kokioje? Atsakymas dar kreivesnis: „Rūmų patalpoje. Turtingo miestiečio name ar panašiai.“
Tai rūmuose ar pas miestietį, pone Dolinskai?.. Nesako. Pirkinio kaina - apie 100 tūkst. litų.
Netrukus V.Dolinskas apie tuos pirkinius pasakė dar blogiau. Jis patvirtino, kad į Lietuvą į tuos „Valdovų rūmus“ iš Europos antikvariatų vežama tik tai, ko tuose kraštuose nelaiko didelėmis vertybėmis, nes tikrų vertybių išvežti jokia valstybė neleidžia. Tiesiog XVI-XVII amžiaus senienos, neturinčios istorinės vertės, kurios su Lietuva, juolab jos valdovais neturi nieko bendra.
V.Dolinskas pritaria. Sąsajos su Lietuva „kai kuriais atvejais minimalios, bet mes stengiamės maksimalizuoti tame... tame minimume, kurį mes turime“. Kaip? „Pavyzdžiui, ta pati jūsų minėta Lombardijoje sukurta skrynia. Mes net negalvojame kokios angliškos ar portugališkos skrynios pirkti“, - pina istorinio disneilendo už šimtus milijonų mokesčių mokėtojų litų direktorius.
R.Gečaitei direktoriaus paminėta skrynia kelia sarkastišką juoką. Sarkazmas dėl kainos. Sumokėta 43 tūkst. eurų, o juokas ima dėl prierašo prie pirkinio, kur nurodoma, jog tokia Bona Sforca, Žygimanto Augusto mama ir Barboros Radvilaitės anyta, buvusi Milano kunigaikštytė. „Čia anekdotinė situacija“, - sako dr. R.Gečaitė. Bona Sforca buvo ne Milano kunigaikštytė. Ji iš motinos paveldėjo Neapolio ir Aragonijos princesės titulą, o tie du regionai priklausė Ispanijos karūnai. Lombardija, kurioje pagaminta skrynia, tai karūnai nepriklausė... Dar kebliau dėl Milano. Šis miestas, kitaip nei teigiama paaiškinime prie brangiosios skrynios, nebuvo Bonos jaunystės aplinka, nes ten ji praleido tik kelerius kūdikystės metus.
„Mieloji ponia, aš jums dar kartą kartoju, kad ta skrynia įsigyta ne todėl, kad Bona Sforca Milane gyveno, bet todėl, kad tai yra XVI a. pradžios skrynia, labai vertingai ir meistriškai sukurta skrynia, kuri, be to, ir iliustruoja tą laikotarpį, kada Bona Sforca gyveno Milane“, - atsikerta V.Dolinskas.
Šitos skrynios istorija primena R.Budrio nuopelnus sovietmečiu vienos ilgametės KGB operacijos metu kontrabanda į Lietuvą parvežant kolekcininko Mykolo Žilinsko rinkinį. Už tą nuopelną muziejininką medaliais ir ordinais apdovanojo ir sovietinė, ir laisvos Lietuvos valdžia, nors kolekcijos vertė - labai abejotina. Daugiausia žinomų autorių darbų kopijos arba tiesiog klastotės.
R.Gečaitė neatlyžta dėl to, kas perkama dabar už mūsų visų valstybei atiduotus pinigus. Ji duria į kiek dailesnį, ne tokį sukapotą stalą ir teigia, kad garsiuosiuose Christy ir Sotheby aukcionuose panašių daiktų pradinė kaina neviršija 10 tūkst., o galutinė - 15 tūkst. eurų. Valdovų rūmams staliukas pirktas sumokėjus per 40 tūkst. eurų. Ir - nieko bendra su Lietuva. Kai mes nuryjame šitą, dr. R.Gečaitė mums parodo skrynutę, labai primenančią Kaziuko mugės dirbinius. Už ją taip pat suplota per 100 tūkst. litų. Taip pat - jokio lietuviško pėdsako.
Dėl pastarosios aplinkybės piktinasi istorikas T.Baranauskas. Jam labiausiai skauda širdį, kad tie daiktai neturi jokios istorinės vertės, o statant rūmus buvo sunaikintas istorinis medinis Vilnius. Unikalūs ir gerai išsilaikę viduramžius siekiantys mūsų senolių gyvenimo paminklai buvo tiesiog naikinami - išvežami į sąvartynus. Restauracijai nebuvo pinigų...
Slapti sandoriai, pardavėjai - ekspertai
Visą tą gėrį Valdovų rūmams perka speciali komisija. Valstybės kontrolė keliskart tikrino pirkimus, bet kainos ir vertės neatitikimas kontrolieriams neužkliuvo. Yra visi popieriai - ir to gana. „Kainų pagrįstumu jie nesidomi... Jie neišmano tokių dalykų!“ - atšauna Nerija Perlavičiūtė, Lietuvos dailės muziejaus vyriausioji ekonomistė. Tikrintojų neišmanymas - gelbsti, nes visi tie baldžiukai perkami tiesiog Europos sendaikčių parduotuvėse, akis į akį susitarus su antikvaru.
Kas važinėja po aukcionus? „Komisijos nariai, ekspertai važinėja“, - pasakoja N.Perlavičiūtė. „Ponas Budrys, ponas Dolinskas?“ - tiesiog spėjame. (Kaip okupacijos metais R.Budrys su buvusiu kultūros ministro pirmuoju pavaduotoju Dainiumi Trinkūnu į Vakarų Berlyną pas Mykolą Žilinską - be jokios kontrolės - parvežti kontrabanda dar vienos „šedevrų“ partijos?) „Taip“, - patvirtina ekonomistė. Šiedu pirkėjai per penketą pirkimo metų tapo žinomi daugumai Europos antikvarų. Natūralu, kad jiems nesiūlo pirkti pigiai, tačiau ponai teigia, kad remiasi ekspertų išvadomis.
O kas pasirašo, kad daiktas tinka? „Baldų atveju, ee, dažniausiai ekspertines išvadas -eee- direktorius Budrys, dr. Rūta Janonienė, kartais restauratoriai, pvz., Rimvydas Derkintis ir kiti parašo“, - pasakoja V.Dolinskas. Antrą išvadą pateikia ... antikvaras, kuris parduoda daiktą. „Pardavėjai, pavyzdžiui, jeigu tai yra antikvarų savininkai, Vakarų Europoje jie yra sertifikuoti ekspertai“, - gina tokią ekspertavimo tvarką direktorius. „Tai jūs pasitikite tais antikvarais, iš kurių perkate?“ - pasitiksliname. „Ne visada“, - miglotai atsako V.Dolinskas.
„Ar ekspertai, bent jau mūsiškiai, yra materialiai atsakingi už savo išvadas“, - klausiame N.Perlavičiūtės. Ji to nežinanti. Ji tik žino, kiek jau išleista tiems pirkiniams: „Oi, daug!“
Klausimas dėl materialiosios atsakomybės - opus. Juk jeigu tie ekspertai priekspertavo klastočių, kopijų, prirašė apie daiktus nebūtų dalykų, tai būtų logiška priversti juos iš mūsų nupirkti už tas pačias astronomines kainas... V.Dolinskas labai nenoriai kalba apie ekspertus: „Aš, manot, prisiminsiu italų, ispanų, šita italų, prancūzų ar panašiai pavardes visas? Aš net jų ištart gal negalėsiu. Tai jūs, jeigu norit, suformuluokit raštu savo klausimą, gausit atsakymą.“
V.Dolinskas pyksta ir dėl klausimų apie kainas. Esą, kai lenkai atstatinėjo savo Vavelį, tokie klausimai nebuvo uždavinėjami. Aliuzijos į Europoje vykusias rekonstrukcijas primena mums kitą Valdovų rūmų kontroversiją. Juk tai - nelegali statyba. Vavelis atstatytas pagal tikrus brėžinius, o štai Valdovų rūmai - pasižiūrėjus į paveikslėlį, kuris dabar puošia saldainių dėželę.
Nelegali!
Aurelijus Kuisys, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktorius, sutiko pakonsultuoti mus statybų nelegalumo klausimais. Pirmiausia klausiame, ar statyti su leidimu, bet be detaliojo plano - nelegalu? „Pakimba leidimo teisėtumas. Tai reiškia, kad neteisėtai išduotas leidimas. Anuliuojam leidimą...“ - aiškina direktorius, dar nežinodamas, apie ką konkrečiai mes klausime.
Jo kolegė Margarita atneša įstatymų sąvadą ir pacituoja: „Teritorijų planavimo įstatyme yra parašyta, kada reikalingi detalieji ir kada nereikalingi. Ir vienas labai aiškus atsakymas: jeigu nereikalingas statybos leidimas, tai nereikalingas detalusis... 22 straipsnio 3 punktas.“ Vis dar neatskleisdami kortų, pasitiksliname: „Jeigu statybos leidimas nereikalingas - detalieji nereikalingi?“ Margarita: „Taip.“
Tai Valdovų rūmai - jiems nereikalingas statybos leidimas? Ponas Kuisys ima muistytis: „Statybos leidimas reikalingas, nes rekonstrukcija. Bet nesikeičia nei režimai, nei niekas...“ Režimai - čia užuomina į tai, kas reglamentuojama detaliuoju planu, ir užuomina, kad rekonstruoti galima pagal ankstesnius detaliuosius planus... Tačiau Valdovų rūmai statomi tik pasižiūrėjus į senovinį piešinėlį. Piešinėlis - ne detalusis planas. Muistytis ima ir ponia Margarita: „Tai čia aš nesupratau, kokiu klausimu...“
Žinoma, kad šis klausimas - išskirtinis. Nelegalią statybą (su leidimu, vadinasi, reikia detaliojo, o jo nėra) palikti ramybėje statybos inspektorius verčia jų viršininkai, politikai. Gal kada nors ant tų rūmų parašys visą tiesą - pastatyta pagal saldainių dėžutės piešinį mokesčių mokėtojų pinigais Algirdui Brazauskui užsigeidus. T.Baranauskas ironizuoja: „Brazauskas irgi savotiškas valdovas. Bent jau taip jis gali įsivaizduoti.“
„Valdovų rūmuose“ bus eksponuojami p. Brazausko ragai. „Brazauskas ragų neturi, - patikslina R.Budrys, - medžioklės trofėjai - kitas klausimas.“
Apie pačią naujausią trofėjų medžioklę su A.Brazausku, Broniumi Bradausku ir kitais - jau kitą savaitę „Lietuvos žiniose“ ir LNK „Paskutinėje instancijoje“.