Donatas Medzevičius pasakoja, kad alkoholis jo gyvenime atsirado ganėtinai anksti – pirmą kartą jo paragavo 14 metų, prieš eidamas į kaimo šokius. Nors nusipirktas pilstukas paaugliams kėlė šleikštulį, tačiau jo priragavę vaikinai patraukė į šokius.
„Vėliau Kaune vyko šokiai, 16 metų paaugliams tada parduodavo stiprų alų, o mes stengdavomės jo išgerti kuo daugiau ir tada eidavome šokti. Tai atrodė normalu ir visi klasiokai taip elgdavosi. Tai buvo tokie nekalti dalykai, po kurių negalvojai, kad prasidės kažkokia priklausomybė ar kažkas kito“, – portalui tv3.lt pasakoja jis.
Savaitgaliais atsipalaiduodavo
„Mūsų visuomenėje alkoholis yra įprastas, nes normalu vartoti jį švenčių, atostogų, savaitgalių metu. Mes matome pavyzdį iš savo aplinkos, iš tėvų ir taip formuojasi nuomonė, kad tai normalu ir viskas yra gerai. Mokslininkų tyrimai rodo, kad alkoholis yra narkotikas numeris vienas, žiūrint per socialinę prizmę ir jo daromą žalą kūnui.
Bet mums atrodo, kad jis toks nekaltas dalykas, nes jis yra legaliai pasiekiamas, legaliai prieinamas ir mums nuo vaikystės formuojasi tokia nuomonė, kad viskas su juo gerai“, – sako Donatas.
Sulaukus pilnametystės, Donato gyvenime prasidėjo pastovus alkoholio vartojimas savaitgaliais, o vėliau ir ne savaitgaliais. Dažniausiai vyras gerdavo alų, o stipresnio alkoholio nelabai mėgo.
„Atrodo, tik alus, kas čia tokio, kol aš nesusipažinau su dabartine žmona ir kol nepradėjome bendrauti. Po pusmečio bendravimo, kai ji pamatė mano įpročius, kaip greitai išgeriu alaus stiklinę, ji man tiesiog identifikavo, kad esu alkoholikas. Aš iš pat pradžių jai sakiau, kad tikrai ne, bet tai buvo tiesa.
Atrodo taip nekaltai, o kai retrospektyviai pasižiūriu į savo gyvenimą, iš tikrųjų beveik daugiau nei pusę gyvenimo aš praleidau vartodamas alkoholį. Ne kiekvieną dieną, bet jis bent kartą į savaitę tikrai buvo“, – atvirauja jis.
Įdomu tai, kad Donatas visą gyvenimą aktyviai sportavo, dirbo, o savaitgaliais švęsdavo ir gerdavo alų. Tai jam atrodė normalu, nes iš jo aplinkos, daugelis žmonių gyveno tokiu pat ritmu.
Alkoholio nebeužteko
Kai nebeužteko jausmo, kurį sukurdavo išgertas alkoholis, atsirado kokainas. Jis vyrui suteikdavo iliuzinę blaivybę, pratęsdavo smagią apsvaigimo būseną.
„Ilgainiui pastebėjau, kad be to nebebūdavo įdomu. Atrodė, kad su juo galiu gerti ir neprisigerti“, – sako vyras.
Tačiau paskutiniais neblaivių linksmybių metais gyvenimas Donatui pasiuntė daug išbandymų. Paryčiais einant namo po teatro dienos, kur tuo metu dirbo, jį užpuolė trys vyrai. Jis krito ant žemės ir įvyko kaulo lūžis – vėliau lūžusį stipinkaulį gydytojai sutvirtino 7 varžtais. Po pusės metų – skilo abiejų rankų kaulai.
„Paskutinis taškas buvo suplanuotos mūsų vestuvės, kuriose turėjo dalyvauti 70 svečių ir likus dviem savaitėms iki šventės, nusprendėme, kad vestuvių nebedarome. Santykiai buvo pašliję, o ir aš buvau duobėje ir nežinojau, kaip iš jos išeiti.
Dabartinė žmona, su kuria vėliau vis tik susituokėme, man sakė, kad nenori taip gyventi. Nusprendėme neiti ir nevaidinti prieš visus, kad viskas yra gerai. Atšaukėme vestuves, bet bernvakaris vis tiek buvo suplanuotas ir nusprendžiau jo neatšaukti.
Nuvažiavome su draugais, kurie planavo tą šventę, į Palangą. Pradžia buvo labai graži, pažaidėme, pasportavome ir po to ėjome į miestą. Iki 7 valandų ryto vaikščiojome po barus ir einant namo, mieste prie kampo stovėjo vaikinai, kurie, matyt, tiesiog laukė bet ko ateinančio. Be jokių didelių paaiškinimų jie pradėjo į mus mėtyti šaligatvio plyteles ir taip kilo muštynės“, – pasakoja Donatas.
Paskutinis lašas
„Žmona man buvo padovanojusi man trolių (aut. – „Trollbeads“ karoliukų) vėrinį ant odinės grandinėlės ir kiekviena proga ji man padovanodavo po naują karoliuką. Grįžęs iš Palangos aš maudžiausi po dušu ir palietęs po kaklu pamačiau, kad jo nebėra.
Man vėrinį nutraukė per muštynes, o aš net nepastebėjau. Tai buvo tarsi ženklas, kad senas gyvenimas nutrūko. Po dušu pradėjau verkti iš tos nevilties, jaučiausi, kaip visiškas šūdas. Nebežinojau, kaip gyventi toliau, bet žinojau, kad nenoriu taip, kaip anksčiau“, – sako vyras.
Nuo tos akimirkos jis suprato, kad nori gyventi be alkoholio ir atrodo, kad pats gyvenimas jam pradėjo siųsti ženklus ir mokytojus, kurie padėjo žengti nauju keliu.
Vienu iš jų tapo Donato žmonos kolega, kuris sporto salėje vedė kvėpavimo sesijas. Išbandęs pirmąją sąmoningo kvėpavimo valandą, vyras pradėjo kitomis akimis žvelgti į pasaulį ir tai tapo pirmuoju žingsniu tikrųjų pokyčių link.
„Tada aš grįžau į sportą. Kaip sakiau, sportavau visą gyvenimą, bet pasiekus duobės tašką, sportą apleidau. Sportas davė geros disciplinos ir tada prasidėjo susitaikymas su savimi, nes visada buvau įpratęs bėgti nuo savęs, leisti laiką vakarėliuose.
Aš net nežinau, kas labiau man patiko: ar alkoholio sukeliama būsena, ar tos kvailybės jausmas, kai tu esi vakarėlyje ir nieko kitą dieną neprisimeni. Pamažu susidraugavau su savimi, nes iš pradžių buvo labai sunku pernešti vienatvę, kai atkrito labai didelė dalis mano aplinkos, su kuria aš bendravau.
Galima sakyti, kad liko tik žmona ir draugai, kuriuos aš visą gyvenimą pažįstu ir net paskambinus po 2–3 mėnesių pertraukos, vis dar žinau, kad tas žmogus mano draugas. Tie žmonės, su kuriais būdavau vienoje kompanijoje, atkrito – aš nebeskambinau jiems, o jie man. Tai ir buvo sunkiausia – įeiti į tą vienatvės būseną ir ją pamilti“, – apie patirtus išgyvenimus atvirauja vyras.
Jokio plano „B“
Donatas sako, kad jo slaptoji galia yra ta, kad turi stiprią valią. Iš kur ji kilo, jis nežino, tačiau ji padėjo jam pasiekti užsibrėžtus tikslus – laimėti Lietuvos fitneso čempionatą, išleisti kelis hiphopo albumus, pastatyti namą, kuriame dabar gyvena su šeima.
„Ačiū Dievui, kad turiu šią savybę. Gal buvo dvejonių, bet kai to ėmiausi, žinojau, kad neturiu plano „B“. Kai visą tai pasakoju, man atrodo, kad pasakoju apie kažkieno kito gyvenimą, o ne savo. Atrodo, kad buvau tik dalyvis tame gyvenimo etape, nes dabar kiekviena diena, kiekviena akimirka yra tokia įdomi. Kiekvienas žvilgsnis ar pokalbis su žmogumi man yra labai įdomu ir stebiuosi, kaip tiek daug metų gyvenau tokioje būsenoje.
Žmona man sako, kad esu pavyzdys ir įrodymas, kad žmogus gali padaryti bet ką ir kad jis gali pasikeisti. Posakis, kad žmogus nesikeičia, yra nesąmonė. Jis keičiasi, jeigu jis turi norą. Noras tokiu atveju yra pats svarbiausias.
Ilgą laiką man žmona duodavo skaityti straipsnius apie alkoholį, apie sąmoningumą, bet viskas buvo tarsi į sieną – ta informacija nėjo į mane, kol aš nenusprendžiau keistis. Manau, kad niekas negali pasakyti kaip žmogui elgtis, nes kol jis neprašo patarimo, jo tie žodžiai ar mintys nepasiekia“, – sako vyras.
Praktika, skirta ne kiekvienam
Eidamas sąmoningumo keliu, po poros metų Donatas atrado informaciją apie jėgos augalų praktiką, kitaip vadinamus psichodelikus. Pasak jo, tai yra tarsi padidinimo stiklas į savo praeitį ir potyrius. Be to, tai skirta tik psichologiškai ir fiziškai stipriems žmonėms.
„Tai tikrai nėra, kad suvalgysi – paskraidysi ir pasijuoksi. Gal kažkam taip bus, bet man tai labai smarkiai atveria širdį, dažnai būna ašaros, kurios nuplauna anksčiau patirtą skausmą, todėl šią praktiką pavadinčiau padidinamuoju stiklu į viską.
Kai man buvo 18 metų, buvo prasidėjęs alkoholis, kanapės parūkymas kažkoks, klasiokas iš Olandijos gavo didelį maišą stebuklingų grybų. Mes išvažiavome į sodą, į gamtą ir jų pabandėme. Tuo metu tame sąmoningume atrodė gražūs medžiai, atsipalaidavimas buvo, bet to, ką aš patyriau brandžiame sąmoningume su šiais augalais, negalima palyginti.
Man tai davė labai stiprų žvilgsnį į save iš šono ir leido suprasti, kokie mano vaikystės įvykiai, kokios traumos dėliojo mano gyvenimą, kad aš vėliau pasirinkau tam tikrus dalykus. Tai leido man suprasti savo mamos, savo močiutės skausmus, į juos įsijausti, juos pergyventi. Apie psichodelikus teko daug domėtis, skaityti, žiūrėti dokumentikos, todėl galiu kalbėti ne tik iš savo patirties“, – atvirauja jis.
Svarbiausia – nebijoti
Praėjus lygiai keturiems metams nuo blaivybės pradžios, Donatas sako, kad jis visiškai kitaip pradėjo vertinti gyvenimą. Jis sugrįžo į gamtą, kur pabuvęs nurimsta ir atsigauna.
„Dabar mano ritualas yra keltis 6 valandą ryto ir eiti į sportą. Labai stipriai pasikeitė gyvenimas, esu dabar budrus, besimokantis ir pakantesnis. Negaliu teigti, kad dabar praėjęs šitą etapą tapau kažką daugiau žinančiu už kitus. Tikrai ne, esu besimokantis ir galiu vadinti save pirmoku, kuris yra atviras visai informacijai ir pastaboms. Tapau atviresnis, lankstesnis ir džiaugsmingesnis žmogus“, – šypsosi vyras.
Tiesa, su žmonėmis su kuriais švęsdavo besiliejant alui, kartais susikerta keliai. Tačiau, kitaip nei kartu vakarėliuose dalyvaudavę draugai, Donatas gali pasakyti, kad jis yra laimingas.
„Mano patarimas tiems, kurie gyvena tokiose būsenose – nebijokite prašyti pagalbos, jeigu jaučiatės užstrigę“, – sako Donatas.
