„Dabar man dvidešimt penkeri metai. Operacijos, kurią turėjau ketverių, visiškai nepamenu. Nepamenu net laikotarpio, kurį vaikystėje leisdavau ligoninėje. Na, nebent atmintyje iškyla blankus ligoninės valgyklos vaizdas ir maisto kvapai. Visi mano vaikystės prisiminimai prasideda nuo 5–6-erių metų.
Anksčiau daug dėmesio skirdavau temai, koks buvo mano gyvenimas pirmus ketverius metus – juk per juos pilnai susiformuoja mūsų – žmonių, psichika. Suvokiau, kokia išmintinga pasąmonė: norėdama mane apsaugoti nuo patirto skausmo ar traumų, giliuose stalčiuose nuo sąmonės paslėpiau visus ankstyvios vaikystės dokumentus.
Na, o dabar aiškiai patiriu, kad svarbiausia ir realiausia tik tai, kas vyksta dabarties akimirkoje. Ką šios akimirkos akivaizdoje keičia tai, kas vyko prieš kelis dešimtmečius? Juk gyvenu dabar“, – šypteli Dominika.
Tėvams susitaikyti buvo sunkiau
Dar vieną operaciją Dominika patyrė jau būdama 14 metų. Tą kartą paauglė jau suprato, kas laukia, todėl tai jai buvo labai bauginantis potyris. Operacija nebuvo sklandi, pasireiškė komplikacijos ir, kaip sako pati mergina, tai buvo jos pirminė akistata su mirtimi, tačiau paauglė taisėsi labai greitai ir jau po poros dienų galėjo grįžti į įprastą gyvenimą.
„Aš labai gerai pamenu emocijas – stiprų jaudulį ir ašaras, kai sąmoningame amžiuje sužinojau, kad mane operuos. Ir dar atsigulti į ligoninę man buvo paskirta mano gimtadienio data! Išsigandusi apsiverkiau, o gydytojai pavėlino datą.
Na ką, rytas – tėvai veža į ligoninę, jausmas viduje keistas, dar dabar taip ir negaliu suteikti jam pavadinimo. Tačiau, labai gerai pamenu momentą, kai prieš operaciją, sėdint palatoje, žiūriu pro langą ir ateina gilus, ramybės pripildytas suvokimas. Gyvenimas yra vertybė ir jame viskas vyksta mano naudai, nes absoliučiai visur – meilė“, – šypteli mergina.
Dominika juokiasi, kad visada buvo labai saugotas, prižiūrėtas vaikas. Ji ganėtinai anksti pradėjo kelti esminius klausimus apie gyvenimą, sveikatą, apie žmogaus būti.
Pasak merginos, tėvai jos širdies ydos buvimą išgyvena labiau nei ji pati, nes ji net nežino, kaip atrodo gyvenimas jų neturint.
„Mes – gimę su širdies ydomis, nežinome, ką reiškia gyventi sveikame kūne, kai, tuo tarpu, tėvams ir artimiesiems, matyt, tenka sunkesnė užduotis – jie susiduria su nelauktu išbandymu, kuris liečia brangiausius jų gyvenimo žmones – jų mažuosius vaikus“, – sako mergina.
Niekuo nesiskiria nuo kitų
„Į savo kūno būseną sąmoningai įsigilinau sulaukusi pilnametystės – tada, kai susidūriau su nerimo sutrikimu ir panikos atakomis. Jos mane galutinai pastūmėjo iš esmės pažinti savo kūną, gyvenimo esmę ir holistiką – sritį, kurioje dabar save ir realizuoju, padėdama kitiems suprasti savo nerimo sutrikimo esmines žinutes ir, galiausiai, natūraliai pasveikti“, – pasakoja Dominika.
Mergina gyvenimu mėgaujasi pilnomis saujomis ir gyvena taip, kaip jai norisi. Ir nors Dominikos širdies ritmą palaiko kardiostimuliatorius, niekas, kas nežino jos gyvenimo istorijos, net neįtaria, kad kažkas ne taip. Stimuliatorius nėra matomas išoriškai, o apie jo buvimą liudija tik turimi randai.
„Širdies yda neprašo kažko atsisakyti. Na, tik sunkų fizinį krūvį pakeliu sunkiau, nei įprasta sveikam žmogui. Tačiau, jei pradėčiau palengva ugdyti ištvermę (ko niekuomet nedariau), stiprinti raumenis, man panašu, kad galėčiau pilnai pasiekti sveiko žmogaus pajėgumą“, – šypteli ji.
Ateitis yra šiandien
Dominika sako, kad ji stimuliatoriau nelaiko savo gyvenimo „varikliuku“, o daug subtilesnis gyvenimo variklis, vedantis į gyvenimą ir per gyvenimą, yra energija. Tiesa, toks supratimas buvo ne visada. Dominika neišvengė ir klausimų „kodėl aš“, „kodėl man taip nutiko“.
„Tokių susisvarbinimo ir išgąsčio pripildytų klausimų tikrai kilo. Tol, kol neišsikėliau svarbiausio klausimo: „O kas apskritai yra mano kūnas ir Gyvenimas?”. Pastarąjį žodį sąmoningai visada rašau iš didžiosios.
Kad ir kaip, iš pirmo žvilgsnio, skambės daug kam keistai ar dar nesuprantamai, bet sunkiausia buvo susitaikyti su pačiu Gyvenimu. Aš apie leidimą viskam būti, iliuzinės kontrolės paleidimą ir pastebėjimą, kad viskuo jau esi aprūpintas ir tai – nenutrūkstamas procesas“, – sako mergina.
Kalbėdama apie ateities prognozes mergina sako, kad iš tikrųjų jų niekuomet niekam ir nėra. Aišku tik viena, kada nors teks patirti dar vieną operaciją, kuomet teks keisti stimuliatorių, tačiau tai, pasak jos, tik smulkmena.
„Juk tai – tik iliuziniai žodžiai, statistika, atitinkanti labai subjektyvų vienetą. Natūralu, kad aparatas yra keičiamas, pasibaigus jo baterijai, tačiau tai – smulkmena. Ateitis manęs nedomina, nes vienintelė ateitis, tai – ši akimirka, kurios aš kūrėja ir esu“, – šypteli ji.
