Ieva Žigaitė, LRT televizijos laida „Stilius“, LRT.lt
„Pavojinga kristi žemai. Dėl to nereikia aukštai kilti“, – pabrėžia dirigentas Vytautas Lukočius. Jis gyvenime laikosi principo – jei nepatinka, geriau nedaryk. Ir būti, pasak jo, svarbu ten, kur tavęs reikia, kur vertina tavo darbą: nuoširdūs aplodismentai ir šypsenos veiduose yra kur kas daugiau nei keli šimtai litų sąskaitoje.
Prie televizijos projekto „Auksinis balsas“ muzikos vairo kiekvieną savaitę stojantis V. Lukočius nestokoja humoro jausmo bei kandaus žodžio, ir neskuba liaupsinti savo atsiradimo televizijoje.
„Jei kalbėtume apie tai, kad aš, būdamas dvidešimt kelių metų, dar būčiau be mokslų ir staiga atsistočiau diriguoti, sakyčiau taip, tai puikus įvertinimas. Bet kai žinai, ką darai, ir to sieki, mokaisi – pereini visas grandis nuo grojimo orkestre, nuo dainavimo chore, nuo natų rašymo, – tai ir yra tavo tikslas, į kurį tu ėjai. Nėra taip, kad aš noriu tapti dirigentu, spragt pirštais ir staiga – orkestras paruoštas, salė pilna žmonių, kameros į tave atsuktos ir tu jau plasnoji“, – kalba dirigentas.
V. Lukočius: esu šmaikštokai grubus
V. Lukočiaus pirmoji specialybė – fortepijonas. Ir jis neslepia: šio puikaus, tačiau vienpusio tembro instrumento klasė tapo per ankšta – tiesiog ausyse norėjęsi kitokio garso ir spalvos. Didžiulį įspūdį jam paliko susitikimas su a. a. dirigente Margarita Dvarionaite. Toliau, kaip sako V. Lukočius, sekė keliai, klyskeliai, kol atėjo čia, kur esantis ir toliau einantis.
„Dirigento užduotis – būti geru tėvu. Kaip namuose, taip ir orkestre. Jis turi galėti surikiuoti kolektyvą, muziką ir jos skambesį kartu su žmonėmis. Svarbiausia yra žmogus, nes jei nusuksi prieš save žmones, galėsi aiškinti tiesiausias tiesas, galėsi kalbėti dešimt Dievo įsakymų, tačiau neskambės ir nebus rezultato. Manau, visų pirma turi būti žmogiškumas“, – tvirtina LRT televizijos laidos „Stilius“ pašnekovas.
Dirigentas neslepia dirbdamas naudojantis ir psichologinius dalykus – tam, kad kiekvienas dainuojantis ant scenos galėtų jaustis išskirtinis ir lengviau atsiskleistų. „Pasakei, ir šventa“ – neretai iš maestro išgirsta projekto „Auksinis balsas“ solistai.
„Aš visada noriu, kad jie jaustųsi, jog tai yra jų laimės valanda. Per tas tris keturias minutes daryk geriausia, ką gali. Aš jokiu būdu nebandau gniuždyti, atsiprašau, jei taip kartais išeina, nes kartais turiu ilgą liežuvį. Kartais prišneku, ko nereikia“, – prisipažįsta V. Lukočius ir priduria, kad būtent dėl savo ilgo liežuvio yra ne kartą gavęs pastabų.
„Galbūt kažkam netinka, kad esi galbūt per daug tiesus, šmaikštokai grubus. Tačiau aš esu aš, ir jei staiga tapsiu kokiu nors nomenklatūriniu politikėliu – tokiu, kuris dėl ko nors meluos ir šypsosis, kad yra malonu, nors iš tikro taip nebus, – tada aš būsiu ne aš. Jei man nepatinka, o pasakysiu, kad patinka, būsiu neteisus prieš save. Iš tiesų man nesvarbu, ką kiti galvoja. Žinoma, paskui tai atsiliepia – susirandi priešų, bet, manau, jų visi turi, nepriklausomai, ar tu šypsaisi, ar ne“, – įsitikinęs dirigentas.
Pasak pašnekovo, muzikos sritis – jokia išimtis: kur daugiau nei trys, atsiras ir priešų, ir pavydo. O kolegų tarp dirigentų, matyt, nėra.
Svarbiausia – dirbti mėgstamą darbą
Maestro V. Lukočius į klasikinės muzikos žmones ragina nežvelgti kaip į tobulas filharmonijos fotografijas. Rimtieji muzikai, pasirodo, gali mėgti labai žemiškus dalykus.
„Sodas, obuoliai, žolė, pieva, upė, ežeras, mašina, namas. Labai žemiška? Tai aš ir esu iš šios žemės. Jei sakyčiau, kad namuose tik skaitau knygas ir klausau muzikos, meluočiau. Taip nėra“, – patikina dirigentas.
Paklaustas, ar trys vaikai leidžia būti dirigentu šeimoje, V. Lukočius šypsodamasis atsako, kad šeima – jo nedarniausias orkestras. „Per visus darbus vaikai kenčia. Kartais norisi užsidaryti, atsijungti, nelįsti į vaikų problemas, nors jiems reikia. Arba gal džiaugiasi, sako: „Ach, tėtis vėl koncertą turi – plotas!“ – juokiasi pašnekovas.
Jau ketverių V. Lukočių tėvas išmokė skambinti pianinu. Paaiškėjo, kad berniukas turi absoliučią klausą, o to, šypsosi dirigentas, Kupiškyje tuomet nelabai kas ir suprato. Genetika, tėvai, mokytojai ir, matyt, Dievo dovana – apie talentą sako maestro, užaugęs muzikalių medikų šeimoje.
Ir nors muziko biografijoje – daugybė laimėtų tarptautinių prestižinių dirigentų konkursų, jis pats sako nežinantis, kas yra karjera.
„Jei žmogui užtenka ir nebadauji, jei gyveni tame, ką tu darai, manau, kad žmogui tai ir yra svarbiausia. Svarbiausia dirbti savo mėgstamą darbą, o jei kitiems svarbus kokių nors pašalinių įvertinimas, manau, tai yra klaidingas kelias, nes vienus metus tave vertins, kitus peiks, o trečius pamirš“, – savo požiūrį išsako dirigentas.
Dvi, tris valandos skrydžio ir tu esi bet kur Europoje – V. Lukočius svetur dirba daug. Sako, nesvarbu, kur bebūtum, kad ir judriajame Niujorke, sveika pasižiūrėti į save iš šono ir pasitikrinti kosmopolitišką požiūrį bei bendravimą.
„Kiekvienoje skirtingoje šalyje, kiekviename skirtingame orkestre yra tam tikri dalykai, kurie veikia ir kurie neveikia. Vienoje šalyje tu gali būti geriausias, tave dievins, o kitoje šalyje tu būsi nevertinamas, tavęs ten nekvies“, – sako pašnekovas.
Apie subtilius bendravimo niuansus, pabrėžia jis, niekas nerašo ir nekalba.
Šimto galų meistras
Į Lietuvą, atvirai sako V. Lukočius, europiniai vėjai sunkiai prasiveržia – čia vis dar pagal senuosius laikus vertinamas griežtas dirigento būdas. Tačiau skųstis – ne LRT televizijos laidos „Stilius“ pašnekovo būdui, mat laimingas esi, pasak jo, tiek, kiek pats padarai.
„Jei yra blogai, jei vienos durys užsidaro, atsidarai kitas. Atsidarai ir žiūri – o, mašinų remontas – pirmyn! Mes su draugu Jonu Janulevičiumi, su kuriuo buvome kursiokai (dabar jis dirigentas Kaune), taisėme mašinas. Bet kažkaip taisėm taisėm – šalta, juodos rankos... Ai, galvojam, grįžtam groti. Ieškojimas visada yra. Galvojat, dirigentas ar smuikininkas, plytelių nepaklijuos? Čerpių neuždės? Grindų nesukals? Visi tai gali, bet ar širdyje netuksės tuo metu, kad gyvenimas eina, o tu plinki?.. Manau, pasirinkimas visada yra“, – gyvenimo tiesas atskleidžia dirigentas.
V. Lukočius turi savo nuomonę ir apie grojimą už dyką. Groti, pasak jo, geriau veltui, nei kad už pinigus, bet negerbiamam žiūrovo.
„Man labai patiko draugystė su Edgaru Montvidu (tenoru). Jis man paskambindavo ir paklausdavo, ar galėsiu jam paakomponuoti už maistą. Sakau, gerai! Vadinasi, po koncerto galėsiu pavalgyti – studentams tai yra tikrai neblogai. Būna žmonių, kurie tikrai mėgsta muziką, bet negali sumokėti, nes patys sunkiai gyvena, tad kodėl nenueiti ir nepagroti į kokius senelių namus ar į vaikų darželį?“ – retoriškai klausia dirigentas.
Būti, pasak jo, svarbu ten, kur tavęs reikia, kur vertina tavo darbą: nuoširdūs aplodismentai ir šypsenos veiduose yra daugiau nei 100 ar 200 litų.
Nori didelės mašinos
Dirigentas V. Lukočius prisipažįsta nesantis disciplinos žmogus – jis mėgsta darbus atidėlioti iki paskutinės sekundės ir tikrai nesimoko teksto prieš mėnesį.
„Aš žinau, kad kažkur toli yra tas ir tas – tai kirba manyje, sąžinės graužatis didėja... Tada – ach, reikia! – imu ir padarau. Aišku, nereikia tuo girtis prieš savo vaikus: aš juos mokau, kad ruoštų pamokas kiekvieną vakarą, tačiau pats toks nebuvau. Mane rankiodavo nuo Čiurlionio meno mokyklos stogų, nuiminėdavo nuo kopėčių... Be abejo, labai džiaugiuosi, kad turėjau sveiką jaunystę“, – tikina pašnekovas.
Pasak jo, darbas puošia, bet darbas gali ir suteršti. Labiausiai dirigentas nemėgsta melo ir veidmainystės, todėl sąžiningai atsako į klausimą net apie materialias svajones.
„Noriu mašinos – didelės, kad pravažiuotų visur. Važiuočiau, kur nėra kelių“, – atvirai svarsto V. Lukočius.
