Prabėgę dvidešimt metų iš atminties neištrynė Sausio 13-osios nakties istorinių įvykių. Nors dabar esame šiek tiek kitokie – kartais buities užguiti, kartais susvetimėję, laisvės suvokimas vis dar gyvas – toks pat, kaip anuomet.
Laisvė – pirmasis ir tikrasis tautos laimės ir gerovės, valios ir dvasios šaltinis. Netekti jos – vadinasi, netekti galimybės augti, tobulėti. Todėl šiandien lenkiame galvas prieš tuos, kurie 1991-aisiais nepabūgo tankų ir stojo prieš juos.
Užmiršti nevalia
Prisimenant tuos krauju aplaistytus Sausio 13-osios įvykius susimąstai: kas mes būtume, jeigu nebūtų Sausio 13-osios? Beveidė minia? Žmonių sambūris be Tėvynės, be tėviškės, be namų...
Sausio 13-oji buvo... Į praeitį nugrimzdo kraupūs vaizdai, apgijo dvasinės ir fizinės kančios. Mes toliau gyvename ir kuriame Lietuvos ateitį. Esame kitokie ir tokie patys, nes ištrinti dvidešimties metų senumo įvykių neįmanoma, kaip negalime pakeisti istorijos. Tik ta atmintis aplipusi kasdienybės rūpesčiais, buitimi. Tačiau užmaršties dulkės nenusės ant anuomet kritusiųjų. Jie reikliai žiūri į mus iš anapus ir neleidžia pavirsti beveide minia. Ir jeigu reiktų vėl stoti į kovą už Lietuvos laisvę, drąsos užtektų ir dabar...
Atmintis gyva
Kad žmonių atmintyje dar gyvi 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai, įrodė pakalbinti žmonės, anuomet aktyviai stoję ginti trapią Lietuvos laisvę. Sausio 13-osios medaliu apdovanotas panevėžietis architektas Rytis Mykolas Račkauskas „Panevėžio balsui“ pasakojo: „Į sostinę ginti parlamento, Spaudos rūmų vykau ne vienas. Kartu su manimi važiavo ir tėtis. Be to, tuomet nesvarstydami į sostinę važiavo daugelis. Nebuvo net minties, kad galime elgtis kitaip. Prie rūmų pirmą kartą nuvažiavau sausio 7-ąją.“
R. M. Račkauskas sakė, kad tuomet į Vilnių panevėžiečiai važiavo pamainomis. „Pamenu, budėjau sausio 11 dieną prie parlamento, tuomet su Povilu Urbšiu nusprendėme nuvažiuoti prie Spaudos rūmų. Matėme, kaip juos užėmė. Matėme kareivius, atstačiusius automatus. Tada supratau – žaidimai baigėsi, prasidėjo karas. Grįžome atgal prie parlamento. Ten buvo organizuojama rūmų gynyba. Apsiginklavome ir mes. Iš panevėžiečio Kazio Grabio išprašiau medžioklinį šautuvą ir su juo važiavau į sostinę. Kaziui tada pasakiau: jeigu klaus, kur padėjai šautuvą, sakyk, kad pamatei“, – pasakojo apie tų metų įvykius Rytis.
Priešas jautė vienybę
R. M. Račkauskas pratarė, kad tuometiniai įvykiai buvo tarsi nuotykis. „Tačiau dabar, praėjus 20 metų, viską vertinu kitaip. Visokios mintys kyla, o kaip būtų dabar, jeigu įvykiai pasikartotų. Kokie mes būtume, ar sugebėtume susivienyti? Tada buvo tokia dvasia ir jautėsi jos jėga. Moraliai buvome tvirti, vieningi. Stovėdami plikomis rankomis prieš tankus, jautėme vienas kito petį. Stiprūs buvome ir visai nejautėme baimės, nors puikiai žinojome, kad mus galėjo tankai sumalti. Kita vertus, priešas jautė mūsų stiprybę ir suprato neginkluoto pasipriešinimo galią. Lietuvių tauta atsilaikė, kadangi moraliai buvo stipresnė už atėjūnus. Be to, tomis dienomis parlamento gynėjai nesvarstė tokio klausimo, o kas man bus už tai. Tada mąstėme kitaip, kad ne man turi duoti, o aš galiu duoti. Sausio 13-ąją galima pavadinti lietuvių tautos Pergalės diena, o Aukščiausiosios Tarybos rūmus – simboliu, kurį apgynėm.“
Priekyje mokantys rėkti
Šiek tiek pasvarstęs R. M. Račkauskas prasitarė, esą nors ir abejojąs, ar tauta galėtų būti vieninga dabar, mano, sugebėtų susivienyti . „Mano galva, tuos, kuriais pasitikiu, kurie pasitiki manimi, ir šiandien vienas kitą surastume. Solidarumo jausmas niekur nedingo. Šviesa išliko. Kita vertus, po Sausio 13-osios įvykių tikrieji laisvės gynėjai ir toliau gyvena bei dirba. Bėda, kad į priekį išlindo tie, kurie moka garsiai rėkti ir muštis sau į krūtinę, kad jie svarbiausi. Apsukrieji išsiveržė į priekį ir atsirado pirmosiose gretose. Nusivylęs nesu. Gerų žmonių yra daug, o tikrosios vertybės niekur nedingo. Praeis laikas ir viskas sustos į vietas. Ne taip jau blogai gyvename“, – šviesia gaida baigė pokalbį Rytis, prieš 20 metų su medžiokliniu šautuvu stojęs ginti laisvės.
Jautėsi drąsiai
Dar vienam, prisiminusiam 20 metų senumo istorinius įvykius, Dariui Pliavgai tuomet buvo aštuoniolika su puse metų. Dabar 38 metų sulaukęs vyras vadovauja Panevėžio rajono policijos komisariatui. „Tada buvau ką tik neseniai įsteigtos Policijos akademijos pirmakursis, – prisiminė pareigūnas. – Iš toliau atvykę mokytis gyvenome bendrabutyje. Mus kiekvieną vakarą išrikiuodavo, o išklausę instruktažą eidavome ilsėtis. Gavus informaciją, kad prasideda neramumai, o jie prasidėjo gerokai anksčiau, parlamento ginti ir saugoti nuo jedinstvininkų buvome išsiųsti sausio 7 dieną. Jautėmės drąsiai, nes vilkėjome naujomis uniformomis, ant kurių švietė lietuviški ženklai. Ginklų neturėjome. Tik išdalijo gumines lazdas. Ar buvo baisu? Tada negalvojome. Jautėme pareigą, kad turime ginti laisvę. Be to, jautėme ir žmonių simpatijas.“
Buvo gyva tvora...
D. Pliavga sakė, kad tomis dienomis akademijos kursantai apsigyveno parlamento rūmuose. „Tokios dienos buvo. Turėjome saugoti rūmus. Ir ne tik rūmus, bet ir aplink juos susirinkusius žmones, kurių sausio 13-ąją ir kitomis dienomis buvo tikrai daug. Nuskambėjus pavojaus signalui, mes rikiuodavomės ir keliomis eilėmis apjuosdavome parlamento pastatą. Saugodavome ne tik patį pastatą, bet ir aplinkui besiburiuojančius žmones. Jeigu būtų puolę parlamentą, būtume pirmieji krūtine sutikę priešą. Buvome gyva tvora... Tiesa, ginklus turėjo šauliai ir savanoriai, kurie bazavosi pastato viduje. Jie turėjo šautuvus, o vėliau ginklų arsenalą papildė buteliai su padegamuoju skysčiu. Gerai, kad mums, kursantams, nebuvo išdalyti ginklai. Juk pati mažiausia provokacija, kad ir su tais pačiais jedinstvininkais, būtų virtusi baisiomis riaušėmis“, – prisiminė istorinius įvykius pareigūnas.
Policijos komisariato viršininkas sako, kad prieš dvidešimt metų išėjo tikrą gyvenimo mokyklą. „Geras būdas užsigrūdinti. Psichologiškai padėjo pasiruošti kitiems įvykiams, kurių po sausio 13-osios buvo ne vienas. Teko ir su omonininkais akis į akį susitikti, ir jausti įremtą ginklą. Klausiate, ar dabar būtume tokie tvirti, kaip tuomet? Tikslas suvienytų. Nors esame susiskaldę, tačiau nemanau, kad lengvai atsisakytume iškovotos laisvės. Nesvarbu, kad sumenko pasitikėjimas valdžia, kad esame nusiminę, bet lietuvių tautos jėgos neišsenkančios.“
D. Pliavga, kaip ir R. M. Račkauskas, už parodytą drąsa ir pasiaukojimą ginant laisvę buvo apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. „Medalį įteikė prezidentas Valdas Adamkus. Tai labai garbingas apdovanojimas. Nors nuo tų istorinių įvykių jau buvo praėjęs dešimtmetis ir prisiminimai priblėsę, įteiktas medalis atgaivino juos. Jų užmiršti nevalia. Tai mūsų istorija.“
Padovanojo laikraštį
Prieš dvidešimt metų sausio 13 dieną išleistą specialų „Panevėžio balso“ numerį išsaugojęs 64 metų panevėžietis Algirdas Kuprinskas pasakojo, kad tomis dienomis, nors ir nevažiavo į sostinę, bet ėjo nuo sovietų karių saugoti Centrinio pašto, miesto Savivaldybės. „Į Vilnių važiuoti žmona Regina neleido, – prisipažino. – Vaikai maži buvo. Jaučiau pareigą ginti laisvę, nors ir nepriklausiau Sąjūdžiui, bet pritariau jų idėjoms.“ Vyras pasakojo, kad apie baimes negalvojęs. „Baisu nebuvo. Niekas apie tai negalvojo. Jautėmės stiprūs ir pajėgūs apginti laisvę. Negalvojome apie padėkas. Juk laisvę ginti reikia ne dėl padėkų. Dabar tik esame susvetimėję, bet jeigu reikėtų – stotume ir vėl į kovą.“
Raimonda MIKUČIONYTĖ