Naujausia Eurostato statistika parodo 2015 m. duomenis, kuriais remiantis matyti, kad vidutiniškai Europos Sąjungoje tarp vyrų ir moterų atlyginimų yra 16,3 proc. skirtumas. Lietuvoje šis rodiklis 2015 m. siekė 14,2 proc. Tuo tarpu didžiausė nelygybė užfiksuota Estijoje – 26,9 proc.
Didžiosios Britanijos vyriausybė kovodama su atotrūkiu nusprendė, kad daugiau nei 250 darbuotojų turinčios įmonės privalo viešinti du atlyginimų vidurkius: vyrų ir moterų.
Visgi Islandija žengia dar toliau ir imasi dar griežtesnių priemonių. Pagal naująjį įstatymą 25 ar daugiau darbuotojų turinčios privačios kompanijos ir vyriausybinės agentūros turėtų praeiti auditą ir gauti pažymėjimą, kad lygybė yra užtikrinama. Priešingu atveju grėstų baudos.
Lietuvai sektinas pavyzdys – viešumas
Nors Lietuvoje ši problema nėra tokia didžiulė kaip kitose Europos Sąjungos šalyse, visgi, ji egzistuoja. Tad nieko nesiimti nedera.
DNB banko vyriausioji analitikė Indrė Genytė–Pikčienė sako, kad pakankamai daug yra likusio sovietinio paveldo ir bandymo brukti silpnosios lyties vaidmenį. Tad trūksta moters traktavimo kaip lygiaverčio partnerio versle. Tačiau jei reikėtų imti pavyzdį iš Islandijos arba Didžiosios Britanijos, geriausia būtų žvelgti į pastarąją.
„Manau, kad viešumas yra labai nemažas įrankis. Viešinimas kaštams nėra imlus, nebrangu įdiegti, ypač, kai dabar viešinamas bendras vidurkis. Tai dar porą skaičiukų paviešinti brangiau nekainuos. Natūralu, kad ilgainiui viešumas duotų ir atoveiksmį verslo sprendimams bei įmonių politikai, nes visgi šiai dienai verslo reputacija įgauna vis didesnę vertę ir vis daugiau įmonių apie tai susimąsto.
O Islandijos pavyzdys gal šiek tiek Lietuvai būtų per ankstyvas, nes turi subręsti bendra savimonė. Tiek verslininkų, tiek pačių darbuotojų. Apskritai, galbūt tas ėjimas per reguliavimą, per taisyklių nuleidimą iš viršaus sulaukia mažiau palaikymo iš visuomenės nei natūralus pačios idėjos atsiradimas ir vystymas“, – sako I. Genytė–Pikčienė.
Tokios nuomonės laikosi ir SEB banko vyriausiasis analitikas Tadas Povilauskas. Geriau minkštesnės priemonės nei priverstinis algų vienodinimas.
„Versti įmonę, kad algos būtų vienodos, ar skirtumas ne didesnis nei kažkiek, labai sunkiai pasiekiamas, nes reikėtų tas pačias pareigybes su tomis pačiomis lyginti, o jos vis tiek skiriasi. Manau, kad turėtų tomis minkštosiomis priemonėmis būti atskleidžiama informacija. Paskui visuomenė daro išvadas, kodėl vienoje įmonėje yra tokie skirtumai, kitoje kitokie. Bet būtų daug nesutarimo, ar vidurkis tinkamas rodiklis, kaip ir dabar. Taigi tai nėra kažkoks galutinis sprendimas ir vaistas. Bet tam tikro aiškumo jis įneštų“, – mano analitikas.
Jam pritaria ir analitikė I. Genytė–Pikčienė, kuri sako, kad vieno rodiklio niekada neužtenka pilnai įvertinti situaciją, tačiau bendrą makroekonominį Lietuvos vaizdą būtų galima susidaryti.
„Galima sakyti, kad tas skirtumas Lietuvoje yra ir jis nėra toks mažas. Mes nesame kažkokie gražiai atrodantys Europoje. Tai yra problema. Ar Lietuvoje ji sulaukia daug dėmesio? Turbūt tas dėmesys nėra labai didelis. Kodėl? Bandau suvokti per tą prizmę, kad tos problemos aktyviau sprendžiamos tose šalyse, kurios labiau subrendusios ir pats pajamų lygis yra didesnis. Nes Lietuvoje ir kitose Baltijos ar vidurio Europoos šalyse didesnė problema yra pats atlyginimo dydis. Antroje eilėje yra tai, kaip pasiskirsto vyrų ir moterų atlyginimai. Bręstant visuomenei ir augant pajamų dydžiui tas klausimas tampa aktualesnis, kodėl yra skirtumai tarp skirtingų lyčių“, – konstatuoja T. Povilauskas.
Egzistuoja ir objektyvios priežastys vyrų ir moterų atlyginimų skirtumams
Tuo tarpu Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) analitikė Ieva Valeškaitė sako, kad palyginus su ES vidurkiu ir kitomis šalimis, Lietuvoje vyrų ir moterų atlyginimų skirtumas nėra toks reikšmingas.
Be to, skelbtina statistika apie vyrų ir moterų atlyginimus įmonėse gali suklaidinti. Jie gali būti skirtingi ne dėl lyties, o dėl kompetencijos, rezultatų.
„Jei įmonės pasirenka pačios viešinti atlyginimus – tame nėra nieko blogo. Tačiau priežasčių, kodėl įmonės gali nuspręsti neatskleisti atlyginimų gali būti daug – tai ir nenoras atskleisti komercines paslaptis konkurentams ir siekis minimizuoti konfliktus darbovietėje, kai darbuotojų pareigos formaliai vadinasi taip pat, tačiau jų funkcijos ar darbo produktyvumas labai skiriasi.
Pavyzdžiui, darbovietėje gali dirbti keli pardavimų vadybininkai, tačiau jų surastų klientų ar sudarytų sutarčių apimtis skiriasi kelis kartus. Tas pats galioja ir vyrų ir moterų atlyginimų viešinimui – atlyginimai gali būti skirtingi, bet ne dėl tos priežasties, kuri pirma šauna į galvą – jog šie skirtumai yra nulemti darbuotojo lyties.
Todėl atlyginimų paviešinimas gali rodyti iškreiptą vaizdą ir sukelti nereikalingų priešpriešų. Vidurkis neparodo daugybės faktorių: kiek žmonių dirba, kokiose pareigose, ar yra žmonių dirbančių ne pilną darbo dieną, o pateikiamas kaip „nuogas“ skaičius, jis gali klaidinti ar pykdyti žmones.
Tokias situacijas matome ir dabar Lietuvoje, Sodrai pradėjus viešinti apdraustųjų atlyginimų vidurkius“, – sako I. Valeškaitė.
Pasak jos, darbdaviai, spręsdami dėl darbuotojo atlyginimo vertina jo kuriamą vertę, gebėjimus ir žinias, todėl ir galimybė didinti atlyginimus vieniems ar kitiems darbuotojams priklauso nuo įmonės galimybių, o ne statistikos. „Nepamirškime, kad egzistuoja ir objektyvios priežastys vyrų ir moterų atlyginimų skirtumams. Galbūt, kitose šalyse vyrai labiau įsitraukia į vaikų priežiūrą – pavyzdžiui, eina tėvystės atostogų – ar atlieka didesnę dalį namų ūkio darbų. Tai leidžia moterims aktyviau dalyvauti darbo rinkoje ir dėl to jų ir vyrų atlyginimų skirtumai gali būti mažesni“, – prideda analitikė.
