„Visi pasakojo, kad viskas olimpinėse žaidynėse yra gražu, smagu, faina. Tačiau nėra viskas čia taip gerai, kaip man pasakojo, gal per daug tikėjausi. Tačiau sąlygos man yra puikios, atvažiavau čia tikrai ne ilsėtis, o kažko pasiekti“, - šyptelėjo olimpietis tik prasidėjus mūsų pokalbiui.
- Ar šiek tiek išmušė iš vėžių kalbos apie kitų sportininkų skundus gyvenimo sąlygomis?
- Baisu buvo tik dėl ligų. O dėl to, kad gali nebūti vandens, ar dar kažko, tikrai nepergyvenau. Jeigu pas mane būtų tik šaltas vanduo – nieko tokio. Štai pas mane viskas atvirkščiai – nėra šalto vanduo, bėga tik karštas. Tai yra kur kas blogiau (juokiasi).
- Tau 21-eri, esi olimpietis. Ar tik pradėjęs boksuotis galvojai, kur tai nuves?
- Visada sunkiai dirbau ir svajojau apie olimpines žaidynes. Ėjau link savo tikslo. Po Londono olimpinių žaidynių, kai man buvo aštuoniolika, pasakiau sau, kad turiu keturis metus pasiruošimui. Norėjau, stengiausi, nors kelias buvo tikrai sunkus, daug nuteisėjavimų ir neteisybės. Pasirodė keista, kad Europos čempionas, kuriuo tapau prieš metus, negauna kelialapio į olimpines žaidynes. Patekti į jas, pasirodo, yra labai sudėtinga. Tiesą pasakius,, iškovojęs kelialapį tokioje sistemoje, jaučiuosi puikiai, nes kiti sportininkai tikrai neturi tokios sudėtingos sistemos.
- Kaip pasijautei iškovojęs kelialapį, kai didelis noras ir lietas prakaitas pavirto bilietu link savo tikslo?
- Sunku apsakyti... Kelialapis? Man daugiau, iš tiesų, sukėlė džiaugsmo Europos čempionato auksas. Žinojau, kad turiu patekti į olimpines žaidynes, žinojau, kad esu to vertas. Nors sezonas buvo labai sunkus, bet visur važiavau, dalyvavau. Žinojau, kad nepatekęs į olimpines žaidynes galiu įkristi į didelę psichologinę duobę. Tik patekęs atsidusau, supratau, kad galėsiu sau leisti šiek tiek pailsėti ir negalvoti, kad reikės ruoštis paskutinei atrankai. Tai labiausiai nudžiugino.
- Ar pasiruošimas olimpinėms žaidynėms skyrėsi nuo pasiruošimo Europos čempionatui?
- (Atsiduso) Europos čempionate tikrai nebuvau pačios geriausios sportinės formos. APB lygoje man tekdavo kovoti po aštuonis raundus, privalėjau peršokti į trijų raundų formatą. Tai buvo didelis šokas. Į Europos čempionatą važiavau medalio, bet apie nesitikėjau, kad būsiu čempionas. O dabar? Turėjau peties traumą, ją išsigydžiau, todėl dabar dirbu pilnu tempu.
- Ar teko jau pamatyti Rio?
- Esu čia dar tik penkias dienas, kol kas niekur nebuvome. Apsilankiau bokso salėje, tačiau arenoje, kurioje vyks kovos dar nebuvau. Iki treniruočių eiti toli nereikia.
- Prisipažink, ar boksininkai bijo prieš kovą?
- Tą jausmą turėtumėte pajausti. Sunku apie jį pasakoti. Dažniausiai jaudinuosi dėl to, kad pralaimėsiu. Nebijau smūgių, bijau pralaimėti, nes visada noriu tik pergalės. Prieš kiekvieną kovą nusiteikiu, randu savyje motyvacijos ir einu kaip į karą. Žinau, kad turiu viską padaryti puikiai, kad neturėčiau sau priekaištų. Žinoma, kiekvienas daro klaidų. Olimpiadoje – 28 geriausi pasaulio boksininkai. Kuris išlips tinkama koja iš lovos, tam bus geriau.
- Ar prieš startą olimpinėse jauti psichologinį spaudimą?
- Nejaučiu, nors žmonės aplink šneka, kad reikia medalio. Prašo, kad parvežčiau medalį. Bet aš į olimpines žaidynes atvažiavau dėl savęs. Žinoma, medalis būtų labai smagu, norisi, kad maža mūsų valstybė namo parvežtų kuo daugiau medalių. Aš sieksiu to ir kovosiu, bet žinau, kad bus sunku.
- Nesi žmogus, kuris demonstruotų emocijas viešai, bet gal tada pasakysi, kaip džiaugiesi pergalėmis, dėl kurių žengi į ringą?
- Aš viską išgyvenu viduje. Nemėgstu dalintis su kitais emocijomis. Pergalė – visada džiaugsminga. Būna situacijų, kai aplinkiniai tik ir kartoja, kad laimėsiu... O aš visada atsakau, kad bus sunku. Būtent taip aš save nuteikiu, nes yra buvę tokių atvejų, kai prieš kovą numodavau ranka, nes priešininkas neatrodė pats grėsmingiausias. Pasakydavau sau, kad esu stipresnis, o kovos metu ringe suvokiu, kad bus labai sunku. Išmokau įvertinti kiekvieną varžovą, ringe nėra silpnų, o ypač olimpinėse žaidynėse. Juk čia kovos patys stipriausi. Mano svorio kategorijoje yra svarbus greitis ir jėga. Šį olimpinį ciklą mano kategorija – 69 kg – yra labai stipri. Konkurencija čia labai didelė.
- Ar pameni, Eimantai, kada gimė svajonė apie olimpines žaidynes? Tikrai ne pirmosios treniruotės metu...
- Tikrai ne. Iš pradžių tiesiog kovojau... Dar pakakdavo laiko ir boksuotis ir užsiimti kudo. Vėliau supratau, kad boksas man patinka labiau. Išvažiavau į Europos jaunių čempionatą po metų, iškovojau bronzą. Visur kovodavau, tačiau jaučiausi tarsi narvelyje, nuolat patekdavau į geriausių penketuką. Teisėjai tarsi tyčia kišdavo koją. Norėjau dėl to baigti karjerą, psichologiškai bijodavau kovoti, nes žinojau, kad teisėjai prielankesni boksininkams iš didesnių valstybių. Jausdavau spaudimą, manydavau, kad išeisiu, o kas tą mūsų mažą Lietuvą apgins? Politikos čia yra labai daug. Tačiau perėjau į vyrų boksą, Lietuvos čempionate laimėjau kovą prieš Evaldą Petrauską ir supratau, kad galiu kovoti tarp elitinių kovotojų. Išvažiavau į vieną turnyrą, į kitą... Man puikiai sekėsi, todėl susiėmiau, ardavau treniruotėse ir žinojau, kad turiu patekti į olimpines žaidynes, nes tai yra kiekvieno kovotojo svajonė. Vėliau laukia profesionalų kovos.
- Žodis „profesionalų“ nė kiek negąsdina?
- Ne, nes dabar viskas yra apjungta. Į profesionalų boksą ateina visi geriausi mėgėjai. Po šių olimpinių žaidynių irgi dauguma pasuks profesionalų keliu. Tačiau dabar bus didelis perversmas, nes riba tarp mėgėjų ir profesionalų yra tikrai beveik nematoma.
- Kaip išgyvenai perėjimą į vyrų boksą, juk vyresni reiškia, kad ir patirties daugiau?
- Augau salėje, kurioje treniravosi labai daug Lietuvos čempionų. Treniravausi su vyrais. Man nuolat kartodavo, kad pasijaus skirtumas pradėjus boksuotis su vyrais. Sakė, kad bus sunku, o aš mąstydavau, kas čia gali pasikeisti – juk visi turime po dvi rankas ir dvi kojas. Išėjau į tą vyrų ringą ir nebuvo nieko įspūdingo, pirmųjų varžybų metu, žinoma, adrenalinas buvo didesnis. Jautėsi tikra boksininkų jėga ir patirtis, bet greitai adaptavausi.
- O jeigu paklausčiau, ar yra dalykas, kurio iki šiol gailiesi savo gyvenime? Ar buvo didelių klaidų?
- Galbūt, per vėlai pasukau į bokso kelią. Tuo metu man buvo keturiolika. Geriausi kovotojai boksuotis pradeda nuo aštuonių. Žinoma, prieš tai užsiėmiau karate, žinojau, kas yra rankų smūgiai, tačiau gailiuosi, kad iškart nenuėjau į boksą. Bet neliūdėkime: gerai yra taip, kaip yra.
- Ar daug žinai anekdotų apie boksininkus?
- Žinau, bet tik blogus, tuos, kurie man nepatinka. Tiesą pasakius, nė vieno gero nežinau. Iki soties esu prisiklausęs, kad boksininkai yra tuščiagalviai, nemąsto, durneliai. Bet taip nėra. Viskas priklauso nuo žmogaus: vienas yra išsiblaškęs, skraidžioja padebesiais ir nesupranta, kas darosi aplink, šneka belenką, o kitas – normalus, mandagus. Sporte yra svarbus intelektas. Ir visai nesvarbu, ar esame boksininkai, ar kitos sporto šakos atstovai. Į mane gatvėje irgi žiūri kreivai, tarsi į kokį terminatorių. Juk aš nieko blogo nepadarysiu: tiesiog einu gatve.
- Pakartok, man dar kartą, kokia tavo svajonė?
- Medalis!
