Andrius sako supratęs, kad turimą regos negalią ir ligą reikia priimti ne kaip bausmę, o kaip dovaną, kaip galimybę pasaulį matyti kitaip, ir sako, kad reikia nebijoti gyvenimo siunčiamų iššūkių, nesvarbu, kokie jie. Tokius žodžius Andrius adresavo 2017 metais vykusio negalią turinčių žmonių forumo-diskusijos „Misija įmanoma!“ dalyviams, pasakodamas savo istoriją.
Sunkūs išbandymai – vaikystėje
Iki šešerių metų Andrius buvo visiškai sveikas, judrus berniukas. Bet staiga prasidėjo tokio amžiaus vaikui sunkiai pakeliami išbandymai – šešiametį pradėjo kamuoti stiprūs galvos skausmai ir bemiegės naktys. Netrukus Kauno klinikose Andriui diagnozuotas stipriai išsiplėtęs gerybinis galvos auglys ir cistos. Per beveik dvejus metus berniukui atliktos penkios sudėtingos galvos operacijos, po vienos iš jų jis atsibudo netekęs didžiosios dalies regėjimo – viena akimi tematė 5, kita – 10 procentų. Jam tuo metu buvo aštuoneri.
Pirmąją klasę Andrius lankė dar puikiai matydamas, po to metus mokėsi namuose, o trečioje klasėje vėl grįžo į mokyklą, sėdėjo klasėje kartu su visais, tik mokymosi programa jam buvo palengvinta. Andrius prisimena, kad iš bendraklasių dažnai sulaukdavo patyčių. „Skaitydavau veidą prikišęs prie pat skaitomo teksto, todėl daug kas šaipydavosi. Aišku, turėdamas negalią pats užsidarai, tai irgi sunkina bendravimą“, – pasakoja alytiškis.
Andrius sako, kad su savo negalia susitaikė tik bebaigdamas mokyklą, pakeitęs mąstymą: „Pradėjau galvoti, kad tai – ne bausmė, o gyvenimo duotas kelias, tam tikras iššūkis, kurį turiu įveikti.“
Padeda baltoji lazdelė ir technologijos
Regėjimo negalią turintis vaikinas sėkmingai baigė bendrojo ugdymo mokyklą, mokėsi pagal bendrą programą, matydamas vos kelis procentus. Po metų įstojo į Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centrą, kur įgijo masažuotojo profesiją. Intensyvios studijos pareikalavo aukos – regėjimas dar beveik perpus pablogėjo.
„Tai priėmiau gana ramiai. Kai iš gydytojo oftalmologo išėjau su pažyma apie nusilpusį regėjimą, nepuoliau į paniką. Iš karto kreipiausi į Neįgaliųjų techninės pagalbos centrą, ten gavau baltąją lazdelę, įsigijau išmanųjį telefoną su programa, kuri skaito ekrane rodomą tekstą, padedant draugams kompiuteryje taip pat instaliavau tekstą ekrane skaitančią programą“, – pasakoja pašnekovas.
Andrius džiaugiasi, kad net ir keli likę regėjimo procentai leidžia jam šiek tiek orientuotis aplinkoje, nes jis mato pastatų kontūrus: „Kai turėjau 10 procentų regėjimo, galėjau aiškiai matyti žmonių siluetus, todėl būdavo nesunku prasilenkti. Dabar, kai stovi didesnė minia, tik iš labai arti – iš kokių penkių metrų – galiu atskirti, kiek ten žmonių. Tokiais atvejais padeda baltoji lazdelė – ji yra lyg ženklas žmonėms, kad galiu jų nematyti. Juolab kad į kairę visai nematau – kairiąja akimi matau tik į priekį, o dešiniosios regėjimo kampas normalus, bet ji silpnesnė.“
Andrius sako, kad prie baltosios lazdelės priprato nesunkiai. Tiesa, pirmoji buvo nepatogi, trumpesnė, teko ją pakeisti. Dabar su 1,3 metro ilgio baltąja lazdele Andrius vaikštinėja drąsiai. „Iš pradžių buvo tam tikras psichologinis barjeras, šiokia tokia baimė dėl visuomenės reakcijos, bet ją labai greitai įveikiau. Sykį mane net sustabdė tiflopedagogė, kuri tuo metu mokė neseniai apakusį vaikinuką. Ji sakė, kad jos mokinys kampais pakampiais eina, todėl jai buvo įdomu, kaip galiu taip drąsiai vaikščioti. Atsakiau jai, kad šiek tiek matau, be to, man ne gėda vaikščioti su baltąja lazdele.“
Vis dėlto, Andriaus teigimu, nemažai regos neturinčių žmonių baltosios lazdelės vengia, nors šiais laikais nematančiam judėti daug lengviau – tereikia įsijungi telefone specialią navigacinę programą, ir girdėsi komandas, kuria kryptimi eiti, kur pasukti. „Labai svarbus ir visuomenės supratimas. Būna ir taip, kad turiu matyti geriau negu turintys gerą regėjimą, – sako jis ir paaiškina, kad daug žmonių toliau savo nosies nieko nemato. – Jie mano, kad jiems visada turi būti pirmenybė, nežiūri į kitus, nemato, kur eina, ir tik atsitrenkę pamato, kad esu su baltąja lazdele. Tada puola atsiprašinėti.“
Visuomenę reikia šviesti
Vaikystėje nemažai patyčių patyręs Andrius sako neretai išgirstantis replikų ir iš suaugusiųjų. Tai jis vadina ne patyčiomis, o tiesiog neišprusimu. Vyras prisimena atsitikimą Kaune: „Kartą einam su grupioku, kuris už mane prasčiau mato, jis įsikibęs į mane, abu turim baltąsias lazdeles. Girdžiu, kažkas sako: „Žiūrėk, aklas aklą veda“. Arba kartais girdžiu, kad garsiai aptarinėja, svarsto, kaip aš apsirengiu, jei nematau. Žmonės gal įsivaizduoja, kad, jeigu turi regos negalią, tai dar ir negirdi.“
Į replikas ir komentarus Andrius reaguoja ramiai, sako, kad pašaipos kyla iš nesupratimo, nežinojimo: „Pavyzdžiui, skelbimo tekstą galiu skaityti tik iš labai arti, 5–10 centimetrų atstumu. Tiems, kurie jį perskaito stovėdami už pusės metro, aš atrodau keistai, neįprastai, dėl to ir kyla tos pašaipos. Aišku, paskui pradedi į jas nekreipti dėmesio, atsiranda imunitetas.“ Andrius pasakoja, kad dar Kaune su kurso draugais vaikščiodavo susikibę ir išmoko nekreipti dėmesio, kas ką sako: „Būdavo, pirmasis einu aš, man už nugaros į mane įsikibęs nematantis kursiokas, už jo – dar vienas silpnai matantis, paskutinis irgi aklas, ir susikibę į tokį traukinuką einam per Kauną.“
Į klausimą, ką daryti, kad visuomenė pasikeistų, Andrius turi atsakymą: „Pagrindas – švietimas. Sovietų Sąjungoje neįgaliųjų lyg ir nebuvo, tik dabar jų viešosiose vietose vis daugiau, žmonės prie to dar nepripratę, daug ko nežino. Būna, mane užkalbina kokia senyva moteris ir su gailesčiu sako: tai jūs turbūt nieko net nebaigęs. Esu diplomatiškas, negaliu pykti ant žmogaus, kuris tokių dalykų nežino, tad paaiškinu. Juk dar XIX amžiuje Lui Brailis sukūrė aklųjų – Brailio – raštą, kuris neregiams padėjo gauti reikalingą informaciją. O su šiuolaikinėmis technologijomis informacija pasiekiama dar paprasčiau.“
Turiu viską, ko reikia
Kokią specialybę pasirinkti baigus mokyklą, Andriui patarė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Alytaus padalinyje. „Pasiūlė būti masažuotoju. Pagalvojau: eureka! Baigęs mokyklą nežinojau, kur stoti, o apie masažuotojo darbą net nebuvau pagalvojęs“, – sako alytiškis.
Prieš 5 metus baigęs studijas darbo iš karto nerado. Kartą į Alytaus neįgaliųjų dienos užimtumo centrą, kur jis tuo metu buvo, užsuko vietinės politinės partijos atstovai. Viena iš apsilankiusių moterų, išgirdusi Andriaus istoriją, nusprendė įgyvendinti savo seną svajonę – įkūrė mini SPA centrą, tada Andrių pakvietė dirbti masažuotoju. „Taigi ne aš susiradau darbą, o darbas mane“, – džiaugiasi pašnekovas, ketvirti metai dirbantis „Kristalo namuose“.
Masažuotojo darbas Andriui patinka. „Žinoma, visko būna, kartais pavargsti ir nieko nesinori. Bet man smagu matyti, kad žmogus po masažo pasijunta geriau, patinka bendrauti su žmonėmis“, – sako alytiškis.
Laisvalaikio Andrius sako nemėgstantis leisti vien sėdėdamas su telefonu ar prie kompiuterio. Jis džiaugiasi galėdamas dalyvauti praėjusiais metais įsikūrusios asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ veikloje, mėgsta groti gitara, kartais pasižiūri televizijos laidas, domisi ezoterika. Nors save vadina sėsliu žmogumi, nepraleidžia progų pakeliauti.
Andrius sako, kad jam labai patinka tiesiog vaikščioti: „Pastatų kontūrus matau, baltoji lazdelė padeda išvengti kliūčių. Sunkiau, kai keliauju į nežinomas vietas, bet tada įsijungiu navigaciją ir klausiu žmonių.“ Deja, jo teigimu, dar labai trūksta pritaikytos aplinkos. „Vienos rankos pirštų užtektų suskaičiuoti, kiek Alytuje yra šviesoforų su garsiniu signalu“, – sako Andrius ir priduria, kad miesto infrastruktūra regos negalią turintiems žmonėms mažai pritaikyta, vis dėlto tvarkant gatves pagalvojama ir apie žmones, vaikštančius su baltosiomis lazdelėmis. Žinoma, tokią žiemą kaip ši silpnai matantiems ir akliesiems dar sunkiau – viskas užsnigta, be to, sniegas yra nekontrastingas, todėl silpnaregiui sunku rasti takelius.
Vis dėlto filosofiškai į gyvenimą žiūrintis Andrius sako, kad turint tokią negalią galima gyventi visavertiškai. Viską, ko labiausiai reikia, jis turi – tai yra baltoji lazdelė, telefonas ir tekstą skaitanti programa.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė
Claudas Monet
Vincentas van Gogas
Pablo Picasso
