Tęsiasi Didžiosios savaitės įvykių minėjimas. Katalikų Bažnyčioje Velykų šventimas prasideda Didįjį Ketvirtadienį ir tęsiasi visą velykinį laikotarpį, iki Kristaus žengimo į dangų šventės.
Didįjį ketvirtadienį ir penktadienį einami kryžiaus keliai, minimas Viešpaties nukryžiavimas bei mirtis. Didįjį Penktadienį Bažnyčia yra paskelbusi griežto pasninko dieną. Šeštadienį, kuris ne visur vadinamas Didžiuoju, nusileidus saulei pradedamas švęsti Velyknaktis.
Nakties tamsoje švenčiama iškilminga „nakties, šviesesnės už dieną“ liturgija, bažnyčiose susirinkę tikintieji apšviečia aplinką savo atsineštomis uždegtomis žvakėmis. Šios nakties apeigų prasmė – prisipažinti esant kaltiems ir savo kaltėje, tamsybėje, pamatyti tikrąją šviesą, kuri nėra pastebima būnant dienoje, viduje manant, kad nesame nusidėję.
Šių apeigų metu skaitoma ypač daug Šventojo Rašto ištraukų, kuriose pranašaujamas Mesijo atėjimas ir visus žmones atpirksianti dieviška, atsiduodanti meilė, giedamos psalmės. Velyknakčio kulminacija – prisikėlimo žinia. Nuo šio momento galima vėl groti vargonais, kas katalikų bažnyčiose yra draudžiama per Didįjį Tridienį.
Didžiojo penktadienio vakare popiežius laikys pamaldas Vatikane, Šv. Petro bazilikoje. Šv. Mišios primena paskutines Jėzaus gyvenimo valandas ir prisikėlimo viltį.
Šv. Velykų proga tūkstančiai piligrimų atvyko į Jeruzalę.
Žydai taip pat penktadienį švenčia Paschą. Ši šventė pažymi išrinktosios tautos išėjimą iš Egipto, išsilaisvinimą iš vergijos ir grįžimo į Tėvynę pradžią.
