Bendrovė kiek daugiau nei dešimtmetį blaškėsi pilkų, besielių ir per ekonominę krizę kurtų automobilių jūroje. Atrodė, kad su šiuos laikus pralenkiančiu ir savo geriausiai parduodamu „Mégane II“ prancūzų koncernas žymės naują riboženklį dizaino istorijoje. Ką jau kalbėti apie kitus kampuotų užpakaliukų šeimos atstovus, kaip „Vel Satis“ ar „Regitros“ darbuotojus klaidinantis „Avantime“ (pastarieji nežinojo – kupė tai ar vienatūris).
Lamei, prancūzai grįžta ten, kur jų visi laukė (aišku, jie dar visuomet laukiami autoservisuose, kur tepaluoti skeptikai piktdžiugiškai vaiposi: „Jei ne „Renault“, mes neturėtume darbo“). Šįkart „Renault“ ne tik atrodo kaip be jokio pasitarimo iš dizaino skyriaus tiesiai į gamybinę liniją paleistas modelis. Jis veršis į kol kas didele konkurencija nepasižyminčią kompaktinių krosoverių rinką.
Tobuliausia (ne)konkurencija
Naivu būtų tikėtis „Captur“ išvysti besidrabsantį purvais pažliugusiuose miško keliukuose ar lėtai ropojantį kalnais ne tik aukštyn, bet ir žemyn. Taip, paaukštintas kėbulas, masyvios grotelės ant buferio ir plačios juostos prie slenksčių gali sufleruoti apie pasiruošimą bekelei. Vis dėlto tai tas pats, kas sutikti su pirmu pasitaikiusiu nepažįstamuoju važiuoti į mišką naktį.
Šioje vietoje „Nissan“ apologetai gali pradėti trinti delnais, mat būtent tokių automobilių nišą rinkoje sukūręs robotą-varlę primenantis (vis dėlto jis visuomet atrodė pritrenkiančiai) „Juke“ turi visų keturių varomųjų ratų komplektaciją. Visgi turiu jiems du antausius.
Pirma, „Captur“ yra sukurtas ant „Clio“ bazės, o šis mažylis net labiausiai laukinėse savo svajonėse nesvajoja apie visus keturis varomuosius ratus. Dėl šios priežasties „Renault“ nepritaikys tokio techninio sprendimo savo pirmajame komptaktiniame krosoveryje, nes tai užimtų papildomą vietą salone. Erdvės klausimas čia svarbesnis nei gatvių pasidalijimas tarp narkotikų pardavėjų.
Antra, „Nissan“ ir „Renault“ veikia kaip nepriklausomos bendrovės, tačiau dalijasi viena kitos akcijomis ir kartkartėmis apsikeičia varikliais ar kitomis technologijomis. Galima kurti konkuruojančius automobilius ir priversti klientus lakstyti su brošiūromis rankose nuo vienos atstovybės prie kitos arba elgtis apgalvotai bei pasidalyti ir taip kol kas nedidelę rinką. Dar galima rinktis „Opel Mokką“, kuris turi visus keturis varomuosius ratus, praktišką interjerą, bet yra nuobodus kaip žmonės, kuriantys bendras paskyras „Facebook“.
Viskas asmeniška
Kiekvieno žmogaus gyvenime kartais po kojomis pasitaiko koks nedidelis garsiai lojantis šunelis, kurio pyktis visiškai neaiškiomis aplinkybėmis telpa šiame mažame kūnelyje. Jis pasiruošęs perkąsti jums koją ir vienintelis dalykas, kodėl jo (tik šeimininkui mielas) snukutis dar nesusitiko su šaligatvio plytele, – tvirtas užpultojo įsitikinimas, kad nieko blogo neatsitiks.
Toks jausmas apima žiūrint į „Renault Captur“. Modelis neturi agresyvių ar griežtų linijų, tačiau bent kiek tokia pretenduojančią tapti detalę dizaineriams pavyko akcentuoti chromo ir plastiko apvadais. Atrodo, kad automobilio kėbulas tuoj nušoks nuo „Clio“ bazės ir pradės ieškotis ko nors didesnio. Jis pakankamai veržlus, todėl nė minutės neapima mintis, kad vairuoji perdėm moterišką automobilį. Kartu jis kuo puikiausiai tiks jau klišėmis apipintam vaikų vežimui mokyklon ar popiečio apsipirkimui.
Testuotas modelis buvo kiek blankokos rudeniui spalvos: dramblio kaulo su juodu stogu, tačiau žmonės gatvėje į jį vis tiek atsisukdavo. Aišku, taip galėjo būti dėl reklaminių šūkių ant jo šonų, bet dėl viena galima neabejoti – gatvėse išskirtinis jis atrodys tik tada, kai bus komplektuojamas su dviejų spalvų kėbulu. Ir čia kombinacijos gali varijuoti nuo mėlyno kėbulo su baltu stogu ir veidrodėliais iki kiek nuožmiau atrodančio oranžinės ir juodos spalvų derinio. Taip pat galima rinktis įvairius ornamentus ant kėbulo, kurie atsikartoja salone. Prie viso šio paketo dar galima rintis ratlankius, kurie taip pat atrodys lyg ką tik nuimti nuo koncepcinio automobilio vienoje iš didžiųjų parodų.
Kalbant apie saloną, jis gali būti spalvojamas pagal pageidavimus ir atrodys žaismingai. „Renault“ net nesistengė ir čia panaudotas ne pats brangiausias plastikas, tačiau bent jau nebandyta imituoti odos, todėl prikibti neįmanoma. Praktiškumą čia dar labiau pabrėžia papildomai užsakomi nusegami salono apmušalai. Nežinau, ar žmonės, dėl švaros dedantys tigrinius ar „Sport“ apvalkalus ant sėdynių, kada rinksis „Captur“, bet tenka pripažinti, kad ši galimybė tikrai paranki. Nėra pasaulyje taip sumauto pirmadienio ryto, kad jo nepraskaidrintų iš vakaro skalbto salono kvapas.
Vadinamoji pirštinių dėtuvė neatsidaro elegantiškai ir nėra išklota pigiais pūkeliais, kaip tai yra įprasta. Ji salone tarnauja kaip stalčius, todėl kuo puikiausiai tiks planšetiniam kompiuteriui arba termosui su maistu, nes uždarius dėtuvę jis liks horizontalioje padėtyje. Tik tokį scenarijų ir įmanoma sugalvoti, tačiau teks priprasti, kad viskas šiame automobilyje kitaip. Taigi su kostiumu „Captur“ modelyje jausitės kaip į veganų vakarienę atsinešęs kraujinių vėdarų: bus nejauku, bet potyriai nepamirštami.
Kai galios nereikia
Privalau prisipažinti, kad tą pačią dieną, prieš gaudamas šio modelio užvedimo kortelę, turėjau galimybę vairuoti naujausiąjį „Porsche Cayenne S Diesel“ ir, savaime suprantama, „Captur“ 1,5 darbinio tūrio turbodyzeliniam varikliui pernelyg didelių lūkesčių neturėjau.
Tai yra didžiausia testuotojų klaida. Jokiais būdais mažasis krosoveris neaplenktų „Porsche“, tačiau to ir nereikia. Jeigu automobilio dinamika vairuotojui kelia pasitenkinimo šypseną, tai įsibėgėjimas iki 100 km/h yra tik skaičiai. Būtent tai „Captur“ demonstravo jau po pirmųjų kilometrų.
Jis staigus bandant įsisprausti į žiedą penktadienio popietę, jis tolygus ilgiausioje atkarpoje, jis nenustygsta kiemuose. Ir čia napsieita be gudrios automatinės pavarų dėžės, mat ši turi dvigubą sankabą. Pavaros jungiamos beveik nejuntamai ir vienintelis būdas tai sužinoti – pažiūrėti į sūkių rodmenis.
Gamintojų teigimu, automobilis bus toks pat manevringas kaip „Clio“, tačiau to negalima tikėtis iš aukštesnio automobilio. Bazinėje komplektacijoje montuojamas kintamos galios vairo stiprintuvas leis vairuoti adekvačiai ir durų rankenėlėmis kelio nepasieksite. Tai galima ir atleisti, nes aukšesnė sėdėsena suteikia papildomo matomumo ir bent jau švelniosios lyties atstovės (jos, ko gero, sudarys didesniąją dalį pirkėjų) tai įvertins.
Deklaruojama, kad važiuojant užmiestyje šio „Captur“ bakas po 100 km ištuštės 3,4 litro. Arba degalų bako rodmenys buvo neteisingi, arba kelionėje iš Vilniaus į Klaipėdą testo metu mažasis „Renault“ išsiurbė tik 12 litrų degalų. Žinoma, reikėjo greičio palaikymo sistemą nusistatyti ties 116 km/h padala ir išjungti oro kondicionierių, bet yra pasaulyje ir baisesnių dalykų. Tiesa, važiuojant atgal ir taikantis prie srauto sąnaudos šoktelėjo bene dvigubai, tačiau gera žinoti, kad jūrą galima pamatyti lygiai už tokią pačią kainą kaip senais gerais pigių degalų, bet mažų atlyginimų laikais.
Sumaniai paprasta
Testuotas modelis kaip papildomą komplektaciją turėjo lietimui jautrų multimedijos ekraną. Spalvos čia nenuobodžios, kaip kituose automobiliuose, o išmanųjį telefoną paversti automobilio dalimi lengva, kaip tai ir turėtų būti XXI amžiuje. Tiesa, navigacijos išvaizda niekada neprimins draugiškos „Google“ vartotojo sąsajos ir žemėlapis čia nesisuskinėja pagal važiavimo kryptį, todėl tankiuose kvartaluose tai gali kelti nepatogumų.
Kad ir kaip ten būtų, tai kol kas lengviausias matytas meniu, iš kurio viską galima pasiekti per tris žingsnius. Apmaudu, kad modelis neturėjo „R-Link“ naujosios sąsajos, mat ši leidžia automobilyje reguliuoti viską per ekraną, pateikia statistiką apie pigiausius kilometrus, greitį ir kitą informaciją, kaip „Endomondo“ programėlėje.
Tiesa, muzikos mėgėjai nusivils. Nors muziką ir telefono skambučius galima patogiai valdyti svirtelėje po vairu, garso kokybė kraujais apsipilti ausų neverčia, bet mėgstamiausių dainų teks klausytis tyliau.
Gero vaizdo vertintojai taip pat neliks patenkinti, nes kiek daugiau nei 3 tūkst. nuriedėjusio „Captur“ valytuvai nekelia pasitikėjimo, o langų apiplovimo srovė purškia po jais. Smerkėjai pasmerks ir pamanys, kad autorius yra tinginys ir gali su adatėle pasireguliuoti purkštukus, tačiau niekas to su nauju automobiliu nedaro.
Automobilio užvedimas ir jo užgesinimas yra labai svarbūs dienos etapai, nes vieniems tai žymi dienos pradžią, kitiems – išsvajotą kelionę atostogų link, sėkmingą kelionę ar dar kitas slaptas konotacijas. Visgi romantizuoti detales linkę vairuotojai turės visa tai sieti su visiškai atsainiu „Start / Stop“ klavišu, kuris atrodo paimtas iš „Renault 19“. Žinoma, jei šis kada būtų tokį turėjęs.
Kiek pavėluotai
Savaime suprantama, tai yra mažmožiai, palyginti su tuo, kokį vairavimo malonumą ir pasigėrėjimą akims šis modelis suteikia. Vis dėlto gaila, kad gamyklą jis paliko taip vėlai, nes galėjo drąsiai konkuruoti su „Nissan Juke“ ir su kiek anksčiau pasirodžiusiu „Opel Mokka“. Viena aišku – jį rinksis tie pirkėjai, kuriems „Juke“ – kiek per drąsus, nors šiandien Lietuvos keliuose prie jo jau priprasta. Žvelgiant plačiau, gal „Captur“ ir nepralenks „Mégane“ pardavimo, bet jau dabar pavydžiu priedų, kuriuos dar iki šių Kalėdų gaus „Renault“ pardavėjai.
