Eksperimentas vadinamas euro zona, o triušiai – dauguma Europos Sąjungos (ES) šalių.
Griežti rėmėjai
Daugumos ES šalių ekonomikos augimo ciklai neturi nieko bendra su didžiųjų šalių – Vokietijos ir Prancūzijos – ciklais. Bet pastarosios diktuoja pinigų politiką, pritaikytą savo ekonomikoms.
ES politinė valia yra išsaugoti Baltijos šalių fiksuotus valiutos kursus. Juk jiems griuvus, kiltų daugybė klausimų ne tik dėl Bulgarijos ar kitų į euro zoną neįstojusių šalių galimybių, bet ir dėl pačios euro zonos ateities. Dėl to, pavyzdžiui, Latviją šiuo metu finansuoja daugiausia ES, o ne Tarptautinis valiutos fondas (TVF), ir draudžia net galvoti apie valiutos devalvavimą, o tai siūlyti bando tas pats TVF.
Kelias, kuriuo eiti per sunku
Tačiau mūsų Vyriausybė turi galvoti ne apie Airiją ar Ispaniją, o apie Lietuvą. Taigi, mūsų nuomone, Lietuva šiandien turi du kelius ekonomikai atsigauti.
Pirmasis kelias – išsaugant fiksuotą lito kursą. Tam reikia skubiai ir stipriai pagerinti verslo sąlygas, masyvių pastangų pritraukiant į šalį dideles užsienio investicijas, orientuotas į prekių ir paslaugų eksportui gamybą,orientuotas į prekių ir paslaugų eksportui gamybą, radikaliai reformuoti ir efektyvinti valstybinį sektorių bei atlaisvinti piniginius resursus valstybei skolinantis užsienyje ir pigiai.
Dabartinė šalies skolinimosi politika veda tik į kapitalo nusiurbimą iš vidaus rinkos, bankų maitinimą mūsų visų pinigais ir valstybės skolos spartų auginimą. Ilgalaikės pasekmės gali būti tragiškos – masinis nedarbas, didžiulė emigracijos banga ir milžiniška skola čia dar pasiliekančioms ateities kartoms.
Tiesa, išsaugojus fiksuotą lito kursą su euru, išliktų jau minėta ekonominių ciklų su ES nesuderinamumo dilema ir iš to sekanti per pigių europietiškų pinigų problema mūsų potencialiai augsiančioje ekonomikoje. Tai vėl galėtų sąlygoti chronišką burbulų atsiradimą Lietuvoje. Gali būti, kad burbulų prevencijos ekonominė politika yra neįmanoma, nes apie burbulo egzistavimą sužinoma tik jam sprogus.
Kelias, kuriuo eiti baisoka
Antrasis kelias yra devalvuoti litą ir pereiti prie plaukiojančio kurso. Tai galėtų būti, pavyzdžiui, Šveicarijos ar Lenkijos modelis, kai de jure skelbiamas laisvai plaukiojantis kursas, bet esant reikalui de facto centrinis bankas įsikiša į valiutų rinką su tikslu stabilizuoti šalies valiutą. Taip pat pinigų kaina vietinėje rinkoje ir aktyvi monetarinė politika (taigi pagaliau atsirastų darbo didžiajai daliai iš 850-ties Lietuvos centrinio banko darbuotojų) atspindėtų realias rinkos kainas, tuo sumažindama burbulų atsiradimo galimybę. Plaukiojantis kursas iš dalies padeda absorbuoti negatyvius išorinius ekonominius ar finansinius šokus, savo natūra apsunkindamas kapitalo išvežimą iš šalies.
Devalvacija ir plaukiojantis kursas leistų labai greitai išspręsti darbo jėgos kainų konkurencingumo problemą, ženkliai sumažintų užsienio prekybos deficitą, atpigintų nekilnojamąjį turtą ir palengvintų užsienio kapitalo pritraukimą. Taip būtų laimėta laiko aukščiau minėtoms reformoms vykdyti.
Išvengtumėm artėjančios defliacijos, nepaliaujamo BVP mažėjimo ir galimos depresijos. Tačiau šiuo atveju labai tikėtina, kad bankrutuotų didžioji dalis bankų ir paskolas užsienio valiutomis paėmusių namų ūkių bei įmonių. Mūsų nuomone, šiuos nuostolius turėtų kompensuoti patys bankai ir įmonės, neatsakingai prisiėmę šias rizikas.
Tačiau šiuo atveju labai tikėtina, kad bankrutuotų didžioji dalis bankų ir paskolas užsienio valiutomis paėmusių namų ūkių bei įmonių. Tačiau, mūsų manymu, jos vis tik ir turėtų atsakyti dėl prisiimtos nepamatuotos rizikos.
Dėmesio reikia daugybei faktorių
Optimali lito valdymo politika dabartinėje situacijoje yra labai sudėtinga tema. Kaip pasaulinėje praktikoje ir teorijoje esančių pavyzdžių pagrindu nėra paskaičiuota, kiek kainavo ar atnešė naudos vienas ar kitas valiutos valdymo modelis, taip ir negali būti tiksliai pasakyta kaina ar nauda įsivaizduotinos situacijos Lietuva be fiksuoto lito kurso. Taip pat negalima teigti, kad dabartinis valiutos valdymo modelis yra visų Lietuvos bėdų priežastis, ar atvirkščiai, modelio pakeitimas išspręstų susikaupusius makro ir mikro ekonominius sopulius.
Dabartinėje situacijoje daug priklausys nuo padėties Latvijoje, nuo politikos palaikymo, vyriausybės profesionalumo, pastangų suvaldyti Sodros tragišką situaciją, Skandinavijos bankų politikos ir nuo ES partnerių dėmesio/pagalbos apimties.
Nepaisant teigiamų efektų, fiksuotas valiutos kursas ir kapitalo judėjimo liberalizacija (mobilumas) didina valiutų krizės šalyje tikimybę esant sunkiems laikams; be to, norint Lietuvai pasivyti, sakykime, Vokietiją, pagal sukurtą vidaus produktą vienam gyventojui ir jos ekonomikai augant 2 proc. per metus, per 25 metus, Lietuvos ekonomika turi augti 7,6 proc. kasmet (nominalus augimas). Tam reikalinga atitinkama pinigų kaina, nes, kaip minėjome, Lietuva vieną dieną uždus nuo vis besikuriančių ir besprogstančių burbulų. Tiems, kas netiki, rekomenduojame pasidomėti dabartine Airijos padėtimi.
Atsižvelgiant į tai, mes esame linkę pasisakyti už profesionalų, nuoseklų ir labiau patikimą bei politiškai stabilesnį plaukiojančio lito kurso modelį Lietuvoje, su tikslu ateityje įsivesti eurą.
TIK FAKTAI
Eurosistemą sudaro Europos centrinis bankas (ECB) ir eurą įsivedusių šalių nacionaliniai centriniai bankai.
Europos centrinių bankų sistema (ECBS) – ES bankinė sistema, kurią sudaro ECB ir visų ES valstybių narių nacionaliniai centriniai bankai.
Eurosistema ir ECBS egzistuos paraleliai tol, kol bus euro neįsivedusių ES valstybių narių.
Nuo 1999 metų sausio 1 dienos ECB yra atsakingas už pinigų politikos įgyvendinimą euro zonoje – antroje pagal dydį po JAV ekonominėje zonoje.
Audrius Balaišis, investicijų valdymo bendrovės „Prudentis“ direktorius ir fondo valdytojas
Gediminas Būda, „Prudentis“ fondo valdytojas
