Švedijos bankas „Swedbank“ mėgino užvaldyti bendrovės „Doleta“ ir galbūt jos akcininkų turtą, tačiau tam kelią užkirto Lietuvos teismai.
Po nepavykusio bandymo, atrodytų, užsienio finansinė institucija turėjo atsiprašyti lietuviško kapitalo bendrovės „Doleta“ bent jau dėl patirto pažeminimo. Tačiau švedų finansinė institucija nesiruošia nieko atsiprašinėti.
Užstatas nebepatenkino
Tai aiškėja iš „Swedbank“ valdybos pirmininko Antano Danio „Respublikai“ atsiųstų atsakymų. Banko vadovas juose šaltakraujiškai tvirtina, kad palankūs „Doletai“ Kauno apygardos ir Apeliacinio teismo sprendimai „tėra teisinių procedūrų dalis ir bankas jų atžvilgiu laikosi neutralios pozicijos“. Kiti A.Danio atsakymai rodo, kad „Swedbank“ ne tik kad nesirengia atgailauti, bet panašią praktiką, kokią taikė „Doletai“, ir toliau taikys Lietuvos bendrovėms.
„Swedbank“ ir „Doletos“ santykių istorija tipiška Lietuvos verslui. Per ekonominį pakilimą švedai suteikė lietuviško kapitalo įmonei 19 mln. litų paskolą, už ją buvo pastatyta langų ir durų gamykla Jiezne (Prienų r.). 50 mln. litų vertinama gamykla už kreditą buvo užstatyta „Swedbank“.
Prasidėjus krizei sutriko „Doletos“ atsiskaitymai bankui. Tada paaiškėjo, kad „Swedbank“ nebetenkina triskart brangesnis nei kredito vertė užstatas. Finansinė institucija pareikalavo papildomų garantijų: iš pradžių užstatyti akcininkų turtą, dar vėliau - areštuoti visą likusį bendrovės turtą ir pinigines lėšas.
Tikslas – ne atsiimti kreditą?
Lietuviško kapitalo įmonė čia aiškiai įžvelgė Švedijos banko norą užvaldyti ir bendrovės, ir galbūt akcininkų turtą. Tam pritarė ir Lietuvos teismai – jie atmetė „Swedbank“ prašymą areštuoti „Doletos“ aktyvus motyvuodami tuo, kad paskolai padengti visiškai užtenka ir užstato Jiezne. Juolab kad šiandien „Doleta“ sutinka grąžinti netgi visą kreditą iškart, o tai banko kažkodėl aiškiai netenkina. Kodėl? To savo atsakymuose aiškiai nesugebėjo išdėstyti ir A. Danys.
- Kaip manote, ar teisinga Lietuvoje įsigalinti praktika, kai už palyginti mažą skolą bankams nebeužtenka vien tik užstato, jie reikalauja užstatyti dar papildomai ir bendrovių, netgi pačių akcininkų turto? - „Respublika“ klausė „Swedbank“ valdybos pirmininko A.Danio.
- Prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės yra vienas iš daugelio derybų elementų, dėl kurio šalys tariasi laisva valia. Jei bendrovei yra būtinas itin didelio masto paskolų pertvarkymas, jis ypač padidina banko ar kitų kreditorių riziką. Tad papildomos užtikrinimo priemonės sumažina kreditoriaus riziką ir taip suteikia galimybę bendrovei pasiūlyti kur kas geresnes pertvarkymo sąlygas. Bankas neturi išankstinės nuostatos reikalauti papildomų užtikrinimo priemonių.
- Ar tai nėra tiesioginis Lietuvos bendrovių ir jų akcininkų apiplėšimas, siekiant užvaldyti pačias bendroves ir dar iš akcininkų atimti turtą, kurį vėliau bus galima pelningai parduoti?
- “Swedbank" niekada nesiekė, nesiekia ir nesieks sukelti žalos bendrovių akcininkams, iš jų neteisėtai pasipelnyti ar užvaldyti jų turtą. Tokia veikla bankui nėra priimtina ir jis nuo jos atsiriboja.
- Kaip tokiais atvejais elgiamasi Švedijoje? Ar ten leidžiama taip savivaliauti?
- Nepriklausomai nuo šalies, kurioje „Swedbank“ vykdo savo veiklą, bankas vadovaujasi atsakingo verslo principais.
- Ar „Swedbank“ valdybos pirmininkas nemano, kad jo vadovaujamas bankas, jeigu jis dirba Lietuvoje, turi ne varyti bendroves į bankrotą ir atiminėti jų turtą, bet padėti joms išsilaikyti sunkmečiu, pavyzdžiui, padidinant kreditavimą?
- Norėtume pažymėti, kad klientui susidūrus su finansiniais sunkumais „Swedbank“ visada pateikia pasiūlymų ir instrumentų dėl paskolos pertvarkymo. Tačiau bankas yra įsitikinęs, kad bendrą sprendimą įmanoma priimti tik tuo atveju, kai to siekia abi derybų pusės. Bankai, taip pat kaip ir rinkoje veikiančios bendrovės, susiduria ir su tokiais verslininkais, kurie tiesiog vengia grąžinti skolas arba besąlygiškai reikalauja dalį jų nurašyti. Tokiu atveju susitarimą pasiekti yra itin sudėtinga.
Vidmantas Užusienis
