Už tokias Pilietybės įstatymo pataisas po pateikimo balsavo 92 parlamentarai, nė vienas nebuvo prieš, vienas susilaikė. Nutarta projektą priimti skubos tvarka ketvirtadienį.
Vienas iš projekto autorių opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius teigė, kad įstatymą būtina tikslinti dėl užpernai ir pernai migracijos specialistų bei teismų pradėtos taikyti praktikos, kai litvakų prašoma pateikti įrodymų, jog tarpukario Lietuvoje jie ar jų protėviai buvo persekiojami.
„Reikalauti paaiškinti, ypač žydų kilmės asmenų, kad jų protėviai kokiais nors 1935 metais traukėsi dėl suvokto pavojaus, nelabai žmogiška“, – sakė A.Kubilius, pristatydamas projektą Seime.
Pataisomis siūloma nustatyti, kad pilietybė atkuriama asmeniui, kuris iš Lietuvos pasitraukė ar išvyko iki 1990 metų kovo 11 dienos, išskyrus keitusius gyvenamąją vietą po 1940 metų birželio 15 dienos buvusios Sovietų sąjungos teritorijoje.
„Noriu pastebėti, kad nieko mes nesiūlome keisti, palyginti su tuo įstatymu, koks buvo priimtas 2011 metais ir kuris buvo sėkmingai įgyvendinamas iki pat 2014 metų pabaigos, 2015 metų pradžios, kai dviguba pilietybė buvo suteikiama pagal tokį įstatymą ir visiems lietuvių kilmės asmenims, ir žydams, kurie turėjo Lietuvos pilietybę, jų palikuonims. Nieko mes nepakeičiame, išskyrus bandome išspręsti tą problemą, kuri kilo dėl to, kad valstybės tarnautojai pradėjo kitaip traktuoti įstatymo normas. Siūlome nesiginčyti su valstybės tarnautojais, su Migracijos departamentu, o siūlome tiesiog sutvarkyti, šiek tiek pakeisti kai kurias formuluotes, kad nebeliktų niekam jokių abejonių kokia yra įstatymų leidėjų valia“, – kalbėjo A.Kubilius.
Dabartinė situacija
Dabar Pilietybės įstatymas numato, kad iki 1990 metų kovo 11-osios iš Lietuvos pasitraukę asmenys gali turėti dvigubą pilietybę. Tačiau Lietuvos teismai ir Migracijos departamentas pastaruoju metu atsisako atkurti Lietuvos pilietybę asmenims, iš Lietuvos išvykusiems tarpukariu, 1918-1940 metais.
Priimdami neigiamus sprendimus migracijos specialistai remiasi Konstitucinio Teismo nutarimu ir administracinių teismų praktika, kad asmeniu, pasitraukusiu iš Lietuvos iki 1990 metų kovo 11 dienos, turėtų būti laikomas tas buvęs Lietuvos pilietis, kuris šalį paliko dėl politinių priežasčių, pasipriešinimo okupaciniam režimui ar tokio režimo persekiojimo. Anot teismų, 1918-1940 metais Lietuvoje nebuvo persekiojami Lietuvos piliečiai.
„Čia galbūt pačiame įstatyme yra ne visiškai tiksliai suformuluota, kad vartojamas terminas „pasitraukęs“, o terminas „pasitraukęs“ yra išaiškinamas per žodį „išvykęs“. Tai mes ir siūlome faktiškai patį žodį „pasitraukęs“ komentuoti kaip žodį „išvykęs“, – aiškino A.Kubilius.
Anot jo, pozicija dėl Lietuvos pilietybės sugriežtinta po vienos konkrečios bylos, kai buvusi Lietuvos pilietė, ištekėjusi už ruso karininko ir išvažiavusi gyventi į Maskvą apie 1970 metus, prašė dvigubos pilietybės.
„(...) ir teismas kaip tik toje byloje pradėjo aiškintis, kad jinai savanoriškai išvažiavo, kad tai negali būti traktuojama pasitraukimu ir taip toliau. Štai po to prasidėjo visas skaičiavimas. Tada pritaikė tarpukariui ir taip toliau, kad visiškai kitos yra istorijos“, – tvirtino konservatorius.
Migracijos departamento duomenimis, 2014 metais Lietuvos pilietybę atkurti atsisakyta dešimčiai litvakų, 2015 metais – 76, šių metų pirmąjį ketvirtį – 97.
Per Antrąjį pasaulinį karą naciai Lietuvoje, dažnai padedami lietuvių kolaborantų, išžudė 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų. Už žydų gelbėjimą Pasaulio teisuoliais yra pripažinti per 800 lietuvių.
