Birželio 28 ir 29 d. Palangos „Ramybės“ kultūros klube vyks seniai lauktas pasirodymas – Rolando Rastausko skaitymo performansas pagal rusų dramaturgo Ivano Vyrypajevo kultinę pjesę „Deguonis“.
Prieš penkerius metus pasirodęs debiutinis Tomsko autoriaus ir aktoriaus I. Vyrypajevo spektaklis „Deguonis“ tapo naujojo rusų teatro vizitine kortele. Per pastaruosius metus I. Vyrypajevas įsitvirtino ne tik šiuolaikiniame rusų teatre, bet ir kine. Jo pilnametražis filmas „Euforija“ užpernai pelnė Venecijos kino festivalio „Mažąjį auksinį liūtą“. I. Vyrypajevo pjesės statomos Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Čekijoje, Bulgarijoje, Lenkijoje. 2006 m. pasirodęs I. Vyrypajevo „Liepos“ pastatymas, kurį režisavo nuolatinis dramaturgo kūrybinis partneris Viktoras Ryžakovas, tapo Maskvos teatrinio gyvenimo įvykiu.
Repeticijų įkarštyje projekto iniciatorius RoRa sutiko atsakyti į keletą klausimų.
Kodėl I. Vyrypajevas šiandien ir čia?
Istorija paprasta: „Sirenų“ festivaliui išverčiau šitą įstabų tekstą ir sinchroniškai skaičiau pačiam Ivanui jį atliekant. Žodis „atlikti“ (ne vaidinti!) čia raktinis: galbūt dėl to po ilgų ir skaudžių dvejonių apskritai atsisakiau aktorių paslaugų. Autorius tada prisipažino, kad buvau bene vienintelis vertėjas, neatsilikęs nuo jo greitakalbės. Taip ir užsikabinau: pamaniau, kad energetiškai galėtume su Vania varžytis. Sukirtom rankas, kad galėsiu laisvai disponuoti pjesės skaitymo/atlikimo galimybėmis. Beliko tik surasti partnerius. Tai truko keletą metų.
Kas jie?
Festivalis „Virus“, klubas „Ramybė“ ir ką tik susikūrusi meno kūrėjų sąjunga MeKusa. Taip pat performansas bus rodomas ir kituose festivaliuose – pavyzdžiui, „A. Mončio dienose 2008“.
Ką, be Jūsų, išvysime scenoje?
Scenos sąvoka čia itin trapi: projektą galima rodyti visur, kur tik stovi balta siena, dvi baro kėdės ir pora mikrofonų. Mano skaitymo partnerė – Gražina Jonušaitė, KU menų fakulteto lėlininkų kurso absolventė. Vaizdą ekrane filmuoja ir montuoja žinoma videomenininkė iš Vilniaus Aurelija Maknytė (VJ Makaura). Už kostiumų tikslumą atsakinga dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė (pamenate jos garsiuosius „meškučius“?). Na, o vadinamojoje „scenoje“ valandą be perstojo šoka Klaipėdos studentė Dovilė Puskepalytė ir viešnia iš Karaliaučiaus Janina Jegorova.
Apie ką vis dėlto Jūsų „Deguonis“?
Atspirties taškai du. Pirmas – vos ne šaltojo karo sąlygomis norėtume padaryti gražų „rusišką daiktą“ (R. M. Rilkės terminas). Antra – pjesė yra itin jaudinantis rusiškosios sielos atspindys, bylojantis apie bandymą ribinėje situacijoje išgyventi be Dievo, kliaujantis vien tik savo jausmų galia. Toji galia – žudanti. Arba taip: kaip išgyventi pasaulyje, kuriame Dievo nebėra, o likę tik jo įsakymai. Mūsų atsakymas būtų toks: Dievas yra netgi tada, kai jo nėra. Laisvė, aiman, matuojama ne vien tik plaučiais.
Ar jūsų pasirodymo metų skambės muzika? Juk pjesėje, jei neklystu, scenoje nuolat „dirba“ mergina DJ?
Merginą DJ (neatmetu galimybės, kad į kai kuriuos pasirodymus kviesime DJ Aną) pakeis valandą be perstojo (performanso trukmė) su ausinėmis šokanti mergina. Muziką publika išgirs tik tada, kai ji trumpam nusiims ausines. Beje, tą muziką, kaip ir judesius, šokėjos renkasi pačios. Aš sukūriau tik istoriją: mergaitė iš mažo provincijos miestelio bėga į didmiestį, naiviai vildamasi tapti žvaigžde. Striukės kišenėje ji turi vien tik klubo, ieškančio go-go šokėjos, telefoną. O galvoje įsitikinimą: jeigu tavęs nėra žurnale „Žmonės“, tu – ne žmogus! Nujaučiame, kas nutinka tokioms mergaitėms.
Pastaruoju metu skaitymo performansai („Metimas“, „Berlynalijos“, „Dangaus prieglobstis“ ir kt.) Jums, regis, svarbesni už rašymą.
Žodžio devalvacija mūsų scenose verčia ieškoti būdų tą nenormalią padėtį keisti. Manasis – štai toks. Kalbėjimą šiuo atveju įsivaizduoju irgi kaip tam tikrą rašymo, tiktai akustiškai struktūruoto, formą, valdomą dviejų generatorių – azarto bei ritmo.
Ar pasirodymus birželio pabaigoje galima laikyti projekto pabaiga?
Anaiptol ne. Tas projektas niekada turbūt nebus baigtinis, kadangi viskas, išskyrus trukmę ir kai kuriuos vaizdus ekrane, kiekvienąsyk, tikimės, atrodys vis kitaip. Nuolatinė improvizacija griežtuose rėmuose – štai mūsų ir jūsų malonumo šaltinis. Dabar rodome tik punktyrą. Tikrasis „smūgis“ – rudenį.
Belieka palinkėti sėkmės.
Ačiū.
Kalbėjosi Sandra Mažulytė
