Davose ar kokiam kitam sambūryje visi kalba gražiai ir atsakingai, o grįžę į savo kabinetus vėl imasi senų darbelių.
Viešųjų ryšių triukai.
Praėjusią savaitę Šveicarijos mieste Davose vykęs kasmetinis Pasaulio ekonomikos forumas buvo skirtas aptarti bręstančius pokyčius pasaulinėje ūkio ir finansų sistemoje. Kaip gerų ketinimų patvirtinimas buvo numatytas kuklesnis renginio biudžetas. Stambiausi bankai, kurie ankstesniuose forumuose garsėjo itin ištaigingais priėmimais, šį sykį apsiskelbė mažinantys savo išlaidas ikrams, šampanui ir kitoms arogantiškoms įmantrybėms, po ko pasigirdo liūdnų Davoso viešbučių ir restoranų savininkų verkšlenimų. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad biudžetai mažinami viso labo 30 proc., o per pastarąjį pusmetį, dėl tos pačios krizės, kainos (ypač prabangos prekių) gerokai sumažėjo, todėl viešiesiems ryšiams skirtas taupymas realiai prabangos nesumažins, o išpuoselėtiems pasaulio valdovų skilveliams neteks kankintis dėl pasibjaurėjimą keliančio „paprastų“ žmonių maisto.
Rimtoji forumo darbotvarkė buvo iš tiesų įspūdinga ir daug aprėpianti. Buvo aptariamos ir dabar siaučiančios krizės priežastys, ir sprendimo būdai, ir globalinės perspektyvos, ir regioninės. Visi atrodė labai protingi, susirūpinę, norintys spręsti problemas ir žinantys tuzinus sprendimo būdų. Net keista, kad tokiems protingiems ir susirūpinusiems lyderiams vadovaujant ir lemiant pasaulinę politiką, dar tebevyksta konfliktai ir visiškai iracionalios ekonominės krizės.
Žodžiai ir darbai
Kita vertus, nereikia pervertinti gražių pasisakymų. Dažnai už jų slypi tik skambios ir tuščios deklaracijos. Pavyzdžiui, kad ir mūsų atstovas prezidentas Valdas Adamkus. Šį sykį jis vėl į forumą pakliuvo, ir didelė dalis lietuviškos žiniasklaidos, vietoj to, kad kelias dienas šurmuliuotų apie akibrokštą ir nepelnytą įžeidimą lietuvių tautai, kaip sykį buvo, kai V.Adamkaus niekas nepakvietė (ar gal vokas pašte pasimetė?), dabar buvo priversta ieškotis kitų temų. Sausio 30 dieną V.Adamkui netgi buvo suteikta tribūna ir jis pasakė labai korektišką ir teisingą kalbą, kad problemas reikia spręsti, kad Europa turi imtis reformų ir t. t. Gražu, bet niekas su tuo nesiginčija. Imtis realios veiklos taip pat niekas nesirengia. Mes čia, Lietuvoje, jau esame įpratę prie periodiškų V.Adamkaus viešų pagraudenimų apie moralios politikos būtinumą, po kurių prezidentas kažkodėl proteguoja plėšikiškas monopolijas „Leo LT“ bei „Gazprom“, o taip pat iki paskutinio atodūsio pasiryžęs ginti nekilnojamąjį turtą Turniškėse grobiančius savo patikėtinius bei auksinį KGB rezervą. Kam po to gali daryti įspūdį „moralios politikos“ propagavimas?
Deja, ta pačia liga akivaizdžiai serga visas kapitalistinis pasaulis. Davose ar kokiam kitam sambūryje visi kalba gražiai ir atsakingai. Grįžę į savo kabinetus jie vėl imasi senų darbelių. Štai kad ir liūdnai pagarsėję Volstryto ir Ko finansininkai, kurie pastaruosius dešimt metų dirbo banko „Sekundė“, Lietuvoje pagarsėjusio prieš gerus 15 metų, principais ir galiausiai rezultatą pasiekė tokį patį, kaip tas liūdnai pagarsėjęs bankas. Po to jie irgi prakalbo apie „problemos sprendimą“. Sprendimas buvo genialiai paprastas - kaulyti pinigų iš valdžios pasitelkiant šantažą, atseit, neduosit - bus blogiau. Kad įtikinamiau atrodytų, teko paaukoti „Lehman Brothers“. Valdžia išsigando ir atseikėjo 700 mlrd. dolerių. Šiuo metu visos rezervų turinčios valstybės daro tą patį - pila bendrus milijardus į prarają.
Ar išdrįsim pasipriešinti?
Galima ginčytis, ar tai tinkamas ekonomikos gelbėjimo būdas. Pamatysim po kelių metų, o dabar niekas nežino, nes ekonomika yra labai kaprizinga panelė, kuri nepakenčia jokių prognozių ir dažnai specialiai elgiasi priešingai, negu visi tikėjosi. Tačiau pats Volstryto finansininkų elgesys jau dabar kelia rimtų abejonių, kad jiems vertėjo patikėti valdiškus pinigus, nes panašu, jog jų laukia toks pat beprasmis sunaikinimas, kaip ir akcijų vertės 2008-aisiais. Pirmiausia reikia paklausti, kam buvo panaudota didelė dalis JAV piliečių suneštų milijardų? Ogi bankininkai išsimokėjo premijas. Tai jau įžūlumas, kurio dar nedrįsta sau leisti Lietuvos, Turkijos, Namibijos ir kitų „Tranparency International“ korupcijos reitinguose ne per aukščiausiai atsidūrusių valstybių valdininkai bei verslininkai. Mūsiškiai yra sukūrę pakankamai sudėtingas „otkatų“, įsisavinimo ir plovimo schemas, kurias prokurorams nebūtų lengva narplioti, jei jie netyčia pradėtų tuo domėtis. JAV bankininkai pinigus tiesiog pasiima, o kai prezidentas Barackas Obama bando nedrąsiai prieštarauti tokiems grobstymams, jie su tyru pasipiktinimu atšauna, jog už dyką nedirbs. Pažiūrėsim, ar permainų šauklys B.Obama išdrįs pasakyti šiems veikėjams - na, ir nedirbkite, užtektinai jau pridirbote.
O kol kas labiausiai gali piktdžiugiauti „antiglobalistai“, nes panašu, kad beveik visa radikali jų pastarojo dešimtmečio propaganda buvo teisinga. Neakivaizdžiai tą pripažįsta ir pasaulio galingieji, nes „antiglobalistams“ nebuvo leista surengti demonstracijos net Ženevoje, jau nekalbant apie patį Davosą. Visada sunku žiūrėti į akis tam, kuris turi neatremiamą argumentą: „Aš gi sakiau“.
Giedrius Kiaulakis
