Kol įvairios valdžios grandys ir išmintingi politologai aiškinasi, kaip čia pertvarkius savivaldą ar bent jau imituoja rimtą diskusiją, žemesnėse grandyse klesti net ne savivalda, o savivalė.
Feodalinė valda?
Daugiabučio namo bendrijos pirmininko kėdė, kaip rodo ne vienas pavyzdys ir nusivylusių žmonių nusiskundimai, – patikimiausia darbo vieta, kokia tik gali būti. Yra bendrijų, kurių pirmininkai postus užima jau dvidešimt metų. Jų atlyginimai įslaptinti – net jei „ant popieriaus“ jie gauna kelis šimtus, realiai už galimybę teikti paslaugas pirmininkams neretai moka ir atliekų vežėjai, ir statybininkai.
Ypač pelninga ir užtikrinta darbovietė – kelis ar net keliasdešimt namų jungiančios bendrijos. Tokiose bendrijose neįmanoma suorganizuoti gyventojų susirinkimo, kuris galėtų priimti sprendimus, todėl viską sprendžia pats bendrijos pirmininkas. Nors pagal įstatymus bendrijų pirmininkai turėtų būti perrenkami kas porą metų, realiai šimtuose bendrijų jie po keliolika metų dirba nė karto neįteisinę savo užimamų pareigų.
Kaltas ir pasyvumas
Net sukilus gyventojams, pasiekti pergalę labai sunku, nes surinkti įrodymų apie bendrijos pirmininko piktnaudžiavimą beveik neįmanoma. Net jei kokia nors institucija pirmininką ir nubaudžia, jie baudas susimoka padidindami sąskaitas gyventojams.
Klaipėdos „Bandužių“ bendrijos gyventojai seną pirmininką Algirdą Paleckį iš kėdės vertė net rengdami mitingus. Bendrijos istorija buvo plačiai nušviesta žiniasklaidos. Dabartinė bendrijos vadovė Ligita Girskienė portalui Balsas.lt sakė, kad bylinėjimasis nebaigtas ir šiandien – nei civilinėje, nei baudžiamojoje bylose.
„Jis (A. Paleckis, – Balsas.lt) yra apskundęs mūsų susirinkimo sprendimą, baudžiamojoje byloje taipogi niekas nebaigta. <...> Praktikoje susiduriu su tuo, kad labai trūksta viešos informacijos apie bendrijų veiklą ir jų valdymą. Nėra jokios valdžios institucijos, kuri galėtų dėl to konsultuoti, patarti, kaip turi būti parengti Bendrijų įstatyme numatyti ilgalaikiai, trumpalaikiai planai, kaip jie turėtų atrodyti, dėl bendrijos biudžeto formavimo. Savivaldybės turėtų prisiimti daugiau funkcijų. Aš sulaukiu ypač daug skambučių iš kitų bendrijų pirmininkų. <...> Ypač daug klausimų būna dėl susirinkimų organizavimo, jų šaukimo tvarkos“, – pastebi pirmininkė.
Anot L. Girskienės, nuostata, kad tegul iš apačios mezgasi savivalda, kuri pati ir nusistatys taisykles, o valdžiai nėra ko kištis, – nepasiteisino. Dėl to, pasak jos, kaltas ir pačių žmonių pasyvumas. „Kaltas ne tik nepakankamas teisinis reglamentavimas, bet ir žmonių pasyvumas. Pastebėjau, kad bendrija yra tokia organizacija, kurios niekas nekontroliuoja, niekam nereikia pateikti jokių ataskaitų, gali daryti ką nori. Jeigu žmonės yra abejingi, tai nėra jokių kontrolės mechanizmų. <...> Kuo didesnė masė žmonių, tuo sunkiau ją suvaldyti, nes žmonės nesusikalba. Net jei bendrijos pirmininkas ir vadovybė nori gero, daugelis žmonių tą bendriją laiko kažkokiu administratoriumi, kuris vagia ir nori tik sau naudos. Nėra supratimo, kad žmonės patys gali valdyti, kad jų dalyvavimo reikia, o tas pirmininkas nėra šitos srities specialistas, jam irgi reikia pagalbos. <...> Tai nusistatymo klausimas, iš dalies galbūt susijęs ir su tuo, kad tikrai trūksta informacijos, kad ir pateikiamos dalijamose lankstinukuose“, – tvirtina bendrijos pirmininkė.
Prisimindama apie santykius su buvusiu pirmininku, moteris teigia patyrusi ir nemalonių pokalbių ir atviro spaudimo.
Dažniausiai riejamasi dėl pinigų
Dažniausiai ginčai bendrijose kyla dėl piniginių santykių, teigia nuo bendrijų vadovybės nukentėjusius gyventojus konsultuojantis teisininkas Mindaugas Steponavičius.
„Manau, kad priežasčių tam yra nemažai. Visų pirma, situaciją nulemia faktas, kad bendrijų veiklą reglamentuojantys teisės aktai yra skylėti, turi daug spragų ir tuo sėkmingai pasinaudoja bendrijų pirmininkai, pakreipdami veiklą tokia kryptimi, kuria jie nori. <...> Situacija yra tokia, kad savininkai, norėdami pasipriešinti pirmininko veiklai, turi surinkti tam tikrą daugumą susirinkime, o dalis gyventojų yra pasyvūs, nesirūpina savo namo priežiūra arba negauna informacijos, tad surinkti pakankamą skaičių balsų ir pasipriešinti savivaliaujančiam pirmininkui pasidaro ganėtinai sudėtinga“, – aiškino jis portalui Balsas.lt.
Problema, pasak M. Steponavičiaus, yra dar ir ta, kad nesama visiškai jokios efektyvios bendrijų veiklos kontrolės. „Bent jau ligi šiol tokią praktiką turėdavome, kad savivaldybės atkirsdavo, jog į bendrijų reikalus ir valdymo klausimus nesikiša. Savininkams atsakoma, kad jie turi teisę pakeisti pirmininką, jei jis jiems nepatinka arba kreiptis į teismą įstatymų nustatyta tvarka. Tai, kad nei valstybės, nei savivaldybės institucijų kontrolės bendrijoms nėra, sukūrė sąlygas daugiabučių savininkų turtinių teisių pažeidinėjimų, dėl kurių jie gali kreiptis tik į teismus arba taikstytis ir vykdyti pirmininkų nurodymus“, – aiškino teisininkas.
„Otkatai“ sudaro nemažą dalį bendrijos apyvartos, – pabrėžia M. Steponavičius. – Dažniausia problema yra neskaidrus lėšų naudojimas ar švaistymas. Niekas realiai nekontroliuoja pirmininkų veiklos. Jie turi formaliai pateikti ataskaitas, tačiau viskas vyksta visai kitaip nei akcinėse bendrovėse. <...> Daugeliu atvejų bendrijos nariai paprastai net nežino, už ką tiksliai moka, kaip naudojamos jų lėšos, kaip ir kokie sprendimai yra priimti. <...> Dažnai, kiek aš susiduriu, problema yra pirmininkų piktnaudžiavimas ir gaunama nauda, pasinaudojant turima situacija.
Neretai bendrijose pasitaiko ir taip, kad pirmininko ir buhalterio pareigas pasidalija apsukri sutuoktinių porelė, o revizijos komisijos pirmininku tampa geras šeimos draugas iš tos pačios ar gretimos laiptinės, su kuriuo ir naudą galima pasidalyti. „Įstatymas numato, kad revizijos komisijos nariu negali būti šeimos nariai ir artimieji, tačiau praktikoje atsiranda visko. Nebūtinai reikia giminaičio, gali būti draugas. Situacija, kai pirmininkas į revizijos komisiją įstumia sau palankų asmenį. <...> Manau, kad tokį asmenį pirmininkui nesunku motyvuoti pinigais ar atleidimu nuo mokesčių ir taip sau susikurti nekontroliuojamą terpę veikti. Įsivaizduokite bendriją, kuri vienija daugiau nei vieną daugiabutį namą. Pinigų srautai ten yra didžiuliai. Įsivaizduokime, kad visi savininkai moka mokesčius už administravimą, eksploatavimą ir papildomus darbus. Vadinamieji „otkatai“ sudaro nemažą dalį bendrijos pajamų. Pirmininkams tas ir būdinga, kai yra tokia veikla ir nėra realios revizijos“, – aiškina teisininkas.
Idealios formos nėra
Sunku pasakyti, ar sukčiavimo ir savivalės atvejais garsėjantis bendrijų modelis yra geresnis už tą, kuomet namą administruoja kokia nors savivaldos ar privati įmonė.
Pasak M. Steponavičiaus, idealaus modelio nėra. „Gerai tvarkoma bendrija gali būti labai efektyvi, tačiau neretai nutinka taip, kad po dvejų ar trijų metų geri bendrijos steigėjų tikslai duoda priešingų rezultatų. Šiuo atveju, pagrindinis skirtumas yra tik toks, kad administratorių žmonės gali apskųsti savivaldybei. Pagal įstatymus pastaroji privalo vykdyti kontrolę, nagrinėti skundus. <...> Bendrijos atveju savininkas dažniausiai gali kreiptis tik į teismą“, – pabrėžia jis.
Galimybė prisišaukti išorinį bendrijos reikalų auditą irgi tik teorinė, nes kyla klausimas – kas už jį mokėtų. Tam, kad jis būtų mokamas iš bendrijos lėšų, reikia susirinkimo balsų daugumos, o sušaukti tokį kiekį narių – sudėtinga. Eiti į teismą galima, tačiau dažniausiai buto savininkas, kaip rodo praktika, linkęs neiti į teismą dėl 50 litų per mėnesį. O per visą bendriją pastarosios valdžiai susidaro neblogas kąsnelis. Į bendrijos vadų kišenes neretai subyra ir „skatinamieji“ iš tų įmonių, kurios nori remontuoti stogus ar vamzdynus.
Paklausi – negausi
Didelių bendrijų nariai apskritai dažnai nežino nei tos bendrijos atsiradimo istorijos, nei kiek teisėti yra veikiantys valdymo organai.
Kauno 218-oji Daugiabučių namų savivaldos bendrija (DNSB), kuriai jau 18 metų vadovauja pirmininkas Bernardas Lesevičius, jau buvo susilaukusi Finansinių nusikaltimų tarnybos dėmesio ir linksniuota žiniasklaidoje. Tada B. Lesevičius atmetė visus kaltinimus ir pareiškė, kad skundus prieš jį rašo tik prasiskolinę asmenys.
Bendrijos narė, kurios pavardė redakcijai žinoma, pasakoja: „Bendrijoje aš su vyru nusipirkome butą 2010 metų rugsėjį. Nunešiau į minėtą bendriją registrų centro pažymą apie buto nuosavybę ir gyventojų deklaravimo pažymą. Paklausiau, ar dar ko reikia – bendrijos darbuotoja atsakė, kad nieko daugiau nereikia. Gyvenu ir moku visus mokesčius, nors aš apie bendrijos ūkinę-finansinę būklę, jos pajamas, išlaidas bei turtą negaunu jokios informacijos. Bendrijos narių susirinkimo, paklausus anksčiau gyvenusių žmonių pasakojimų, nebuvo nė vieno. Steigiamojo susirinkimo irgi nebuvo. Ar pristatytas dalyvių sąrašas Registrų centrui, registruojant įstatus 1996 m. 02-09d., nežinome. <...> Kaip gyventi toliau, mes nežinome. Bendrijai mokame didelius mokesčius. Jų atlyginimai dideli, atlyginimus nusistato patys be bendrijos narių susirinkimų, o darbo rezultatų nesimato. Namų šildymo mazgai neremontuoti, nemodernizuoti , visur surūdiję. Kiek surinkta amortizacinių atskaitymų per 18 metų, nežinome. Bendrijoje yra 21 namas, 1350 butų savininkų .
Sumos susidaro milijoninės. Visi žmonės pavargę, nebeturi sveikatos klausytis pirmininko išsisukinėjimų , melavimų. Ir niekur nerasi teisybės. Reikia labai daug laiko, jei nori ką padaryti.
O žmonės dirba, neberanda tam laiko“, – tvirtina ji.
Daugiau skaitykite antroje straipsnio dalyje
