Buvimas su artimaisiais, bendruomenėje, santykis su Dievu ir bažnyčia – tai yra svarbiausia, tačiau dažnai ištrinama iš mūsų tradicijų.
Per Velykas randamas tuščias Kristaus kapas – prisikėlimo ir gyvenimo simbolis. Tai viso tikėjimo gimimas ir pradžia.
„Mes švenčiame žmogaus atpirkimo, Kristaus kančios, mirties ant kryžiaus, palaidojimo kape ir prisikėlimo iškilmę. Taigi mes, krikščionys, švenčiame esminę savo tikėjimo šventę, tikėjimo tiesą, patį pagrindą, pačią tikėjimo esmę, nes būtent šių įvykių apmąstyme, šventime ir gimsta krikščionybė“, – primena kunigas.
Pamirštame tikrąją Velykų prasmę
Daugelis yra įsitikinęs, kad Velykos yra dviejų dienų šventė, tačiau viskas apima platesnį laikotarpį. Velykų tridienis – per jas katalikai įžengia į Velykų šventę.
„Velykų šventė tęsiasi iki Sėkminių, 50 dienų. Velykų pilnatvė atsidengia Sėkminių dieną, Šventosios Dvasios atsiuntime, kada švenčiame bažnyčios gimties įvykį“, – sakė R. Doveika.
Didįjį ketvirtadienį viso pasaulio katedrose šventinami aliejai, naudojami per apeigas, taip pat aukojamos vadinamos paskutiniosios šventosios mišios. Itin svarbi eucharistija, nes būtent Didžiojo ketvirtadienio paskutinė vakarienė buvo jos pradžia:
„Didįjį ketvirtadienį daugelyje pasaulio bažnyčių yra atliekama kojų plovimo apeiga. Tai dar kartą primena, kad mes, krikščionys, esame atsigręžę veidas į veidą, atsiklaupiam vienas prieš kitą, patarnaujam iki tokio lygmens, kad, jeigu reikės, galime nuplauti kojas.
Dalinamės ta pačia duona, nes eucharistija yra visų prieinama duona, neišskiriant luomų, pareigų. Eucharistiją valgo visi, kas yra atlikę išpažintį ir gali priimti komuniją.“
Nuo Didžiojo ketvirtadienio bažnyčiose nustoja skambėti varpai ir vargonai, išganymo įvykiai švenčiami tyloje.
Naktį iš Didžiojo ketvirtadienio į Didįjį penktadienį, Kristus meldėsi Alyvų kalne, kur buvo suimtas ir įkalinamas. Dėl to Didįjį ketvirtadienį, po paskutinės vakarienės mišių, rengiama procesija į garbinimo altorių.
Didysis penktadienis – vienintelė diena be mišių
Didysis penktadienis – vienintelė diena metuose, kada nėra aukojamos šventosios mišios, laikomasi pasninko. Prieš Velykas tikintieji atsisako ne tik mėsos, bet ir sumažina suvartojamo maisto kiekį. Tai – atgailos ir solidarumo ženklas.
„Tai yra atgailos ženklas ir tuo pačiu solidarumo ženklas su daugybe žmonių pasaulyje, kuriems alkis ir troškimas yra kasdienybės patirties būsena.
Yra milijonai žmonių, kurie nuolat gyvena alkyje maisto, troškime gėlo vandens, kurie gyvena ilgesy teisingumo, nes yra neteisėtai įkalinti, išvaryti iš savo namų, pažeminti, persekiojami, jiems tenka būti pabėgėliais“, – kalbėjo kunigas.
Vakare švenčiama Kristaus kančios liturgija, atnešamas kryžius, jis pagarbinamas. Kunigai gulasi prieš altorių, atsiprašydami už savo ir bendruomenės narių nuodėmes, prašydami atgailos.
Didysis šeštadienis laikomas tylos diena, bažnyčiose šventinamas maistas, ruošiamasi švęsti Velyknaktį – bręstančios vilties šventę.
„Didysis šeštadienis yra tylos, gerumo, pagarbos ir jau bręstančios vilties diena, nes šeštadienį vakare, leidžiantis saulei, tikintys žmonės renkasi į savo bažnyčias švęsti Velyknakčio, yra pašventinama ugnis, įžiebiama velykinė žvakė.
Velykinės žvakės liepsnelę labai lengvai gali užpūsti vėjas, nešant prisiliesti skersvėjis ir užgesti, todėl žmogus rodo dėmesingumą šviesai, apgaubia savo delnais ir tamsoje, kai katalikai stovi su uždegtomis žvakėmis, švyti žmonių veidai. Šviesa net ir tamsoje gali išlaikyti žmogaus spindintį veidą.“
Didįjį šeštadienį skaitomi septyni skaitiniai, taip pat Velykų naktį krikštijami suaugę krikščionys, pasiruošę krikštu priimti krikščionybę. Vėl suskamba varpai ir vargonai.
Linki atrasti tikrąją prasmę
Kunigas R. Doveika sako, jog paskutiniai metai, kai negalėjome švęsti su šeimomis, nelaimingi buvo tik tiems, kurie šventė pavasario šventę. Jis linki nepamiršti, kad Velykos – religinė šventė.
„Atraskime savo tikėjimo žinią, išlaisvinkime savo Velykas iš pavasario šventės, iš užstalių, iš liaudies tradicijų, tam tikrų dalykų, kurių bus pilna viešoji erdvė.
Kalakutas ar antis Velykoms neturi nieko religiško, tai yra tik tradicija, bet tiek daug žmonių susigūš ir jausis nepatogiai vien dėl to, kad jie šiemet neįperka produkto, įmantrumo.
Viešoji erdvė vėl sklidina įmantrumo ir visko, išskyrus tai, kas yra svarbu švenčiant religines šventes – bendruomenė, Dievas ir tu, su bendruomene, Dievo akivaizdoje bažnyčioje.“
Galbūt šios Velykos kažkam padės rasti tikrąją prasmę ir padrąsins sugrįžti į savo bendruomenę, bažnyčią, sako kunigas. Ypač šiandien, matant, kas vyksta pasaulyje, tikėjimas be galo svarbus.
„Kartais gyvenime patiriame, kad optimizmas mus nuvilia, bet viltis niekada nenuvilia žmogaus. Palinkėjimas, kad visų šiandieniniame pasaulyje vykstančių įvykių kontekste, karo akivaizdoje mes nesuabejotume bent vienu dalyku – pačiu gyvenimu, nes Velykos yra gyvenimas“, – palinkėjimą siunčia kunigas R. Doveika.
