Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo švenčių proga Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė“ buvo transliuojamas pokalbis su pirmuoju švietimo ir kultūros ministru Dariumi Kuoliu, tuomet, prieš 16 metų, buvusiu jaunu literatūros mokslininku.
Tada Vyriausybės programoje buvo rašoma: „Svarbiausias suverenios demokratinės valstybės ir jos kultūros gyvastingumo garantas – laisva, kūrybinga asmenybė. Tokios asmenybės ugdymu bei jos saviraiškos skatinimu bus ypač rūpinamasi“.
Pirmoji Vyriausybė tuo pasirūpinti nespėjo – 1991m. sausį, nepraėjus nė metams, ji buvo priversta atsistatydinti. Tačiau šis trumpas laikotarpis yra labai svarbus – buvo dedami naujos valstybės pagrindai, buvo formuluojamos esminės kryptys ir prioritetai.
Kokį tiltą mes galime nutiesti per tuos šešiolika metų, kaip keičiasi mūsų valstybė ir laisva, kūrybinga asmenybė joje? Apie tai pirmosios Vyriausybės švietimo ir kultūros ministrą, šiandien Pilietinės visuomenės instituto direktorių Darių Kuolį kalbino „Kultūros savaitės“ žurnalistė Jolanta Kryževičienė.
– Kas tuo metu buvo svarbiausia pirmajai Vyriausybei? Kokios pagrindinės idėjos, sumanymai? Aš įsivaizduoju, kad veiklos sričių įvairovė buvo tikrai labai didelė. Iš esmės buvo keičiama visa šalies gyvenimo sistema, juolab švietimas ir kultūra – pačios svarbiausios mūsų gyvenimo sritys.
– Taip, tada ypač svarbus atrodė švietimas. Buvo tokios idėjos – sudaryti galimybes švietimo reformos šalininkams transformuoti švietimą ir padėti pagrindus moderniai, pilietinei visuomenei. Tiesiog transformuoti sovietinei ideologijai tarnavusią švietimo sistemą, kad ji tarnautų laisvų žmonių ugdymui. Taigi pirmoji Vyriausybė pagrindinį dėmesį vis dėlto skyrė švietimui.
Tuo metu buvo pradėti tie darbai, kurie daugiau ar mažiau sėkmingai yra tęsiami per visus nepriklausomybės metus. Pavyzdžiui, tai, kad šiandien turime gana stiprų kolegijų tinklą, tai, kad turime išplėtotą gimnazijų sistemą, kad turime labai daug besimokančio jaunimo (net daugiau, palyginti su kai kuriomis kitomis Vakarų Europos valstybėmis) – visa tai irgi to meto idėjų rezultatai. O kad šiandien turime tam tikrų neišspręstų klausimų – tai irgi ano meto neapsižiūrėjimai arba vėliau tęstų reformų vangumas. Štai kad ir dabartinės įtampos aukštosiose mokyklose – tai irgi tuometinio per didelio pasikliovimo savaiminiais procesais rezultatas.
Su kultūros reikalais buvo kiek sudėtingiau. Paskelbus nepriklausomybę išsyk buvo sušauktas kultūros kongresas, kuriame kultūros žmonės išdėstė labai daug įvairių požiūrių apie nacionalinės kultūros plėtojimo kelius. Tos vizijos buvo gana prieštaringos. Vieni kultūros žmonės įsivaizdavo laisvą, savaiminį kultūros procesą, modernius kultūros santykius, nebe nomenklatūrinius, nebe administracinius, bet daugiau remiančius, skatinančius, sudarančius sąlygas laisvai nacionalinės kultūros plėtotei.
O kiti kultūros žmonės įsivaizdavo, kad dabar bus galima planuoti nacionalinės kultūros raidą. Reikia įkurti tokį strateginį institutą, kuris parengtų kultūros plėtotės penkmečio planus, ir gana dėsningai bus galima rūpintis nacionaline kultūra. Man pačiam kaip žmogui, į valdžią atėjusiam iš tokio neformalaus rato, su labai stipriu antinomenklatūriniu nusistatymu, labiau buvo priimtinos radikalios idėjos. Nors vėliau savo radikalumą ir stabdžiau.
Apibendrintai galėčiau pasakyti, kad tuo metu buvo pradėti kurti modernesni santykiai tarp kultūros ir valstybės. Buvo mėginta nunomenklatūrinti kultūros raidą, kadangi sovietmečiu kultūros ministerija buvo institucija, kuri atliko daugiau tokią psichoterapinę menininkų globėjos, skundų klausytojos funkciją.
– Sovietmečiu ji turbūt buvo ir cenzūros institucija...
– Ir cenzūros. Beje, buvau labai nustebęs, kai tik atėjęs dirbti į Kultūros ir švietimo ministeriją atradau supjaustytus popierių maišus. Paklausiau, kas čia. Pasirodo, jau paskelbus nepriklausomybę, Komunistų partijos centro komitetas (jau tas mūsiškis) įsakė valstybės institucijoms (kažkodėl jis dar kišosi ir į atkurtos valstybės ministerijas) sunaikinti visas direktyvas, kurios į tas ministerijas buvo siunčiamos per pastaruosius metus, jau Sąjūdžio laikais. Taigi tos vyriausybinės struktūros vis dar buvo valdomos direktyvomis iš Centro komiteto.
Iš tikrųjų pirmajai Vyriausybei buvo duota labai mažai laiko. Mes daugiau projektavome negu pajėgėme įgyvendinti. Daug žiūrėjome į skandinavų pasaulį, į austrus, į prancūzus... Kaip ten klostosi kultūros ir valstybės santykiai. Amerika buvo netinkamas pavyzdys, nes ten tie santykiai per daug liberalūs. Bet jau tuo metu mes projektavome kultūros ir meno tarybą. Kūrėme ekspertų komisijas, kurioms patikėdavome skirstyti pinigus. Pavyzdžiui, anksčiau Kino studija pati tvarkė visus kino reikalus. Atsirado kino ekspertų komisija, kuri valstybės pinigus pradėjo skirstyti pagal paraiškas, atsirado galimybės kurtis ir privačioms kino studijoms, t.y. iš esmės buvo panaikintas kino gamybos monopolis. Aišku, trūko pinigų, kinas gyveno sunkias dienas, bet patys modeliai paskui pasiteisino.
Tuo metu, remdamiesi skandinavų pavyzdžiais, sugalvojome stipendijų menininkams sistemą. Sudarytos darbo grupės pirmiesiems įstatymams rengti, sudarytos darbo grupės muziejų, bibliotekų įstatymams rengti. Taip pat buvo pradėtas teatrų įstatymas. Beje, ministerija labai reformatoriškai teatrams siūlė pereiti prie kontraktų sistemos, įkurti aktorių fondą, kuris remtų bedarbius aktorius. Tuo metu tai buvo pernelyg drąsūs pasiūlymai, mums teatro gyvenime norėjosi dinamikos. Tačiau sulaukėme tuometinės aktorių profesinės sąjungos, vadovaujamos garsaus aktoriaus Juozo Budraičio, reakcijos.
Tarsi ir pritardamas, tarsi ir ne visai, jis sakė: „Aš nežinau, jeigu pritarsiu reformai, mane patį nuvers aktoriai...“ Ir tuomet buvo įšaldyti tokie sprendimai, kurie, manyčiau, būtų reikalingi ir šiandien Lietuvoje. Iki galo jie taip ir nėra įgyvendinti. Bet tada gal buvo per daug radikalūs to meto padėčiai, kai iš tikrųjų svarbiausias uždavinys vis dėlto buvo – išlikti.
Kita vertus, mums teko stabdyti daugybę procesų, kuriems neturėjome net galių pasipriešinti. Pavyzdžiui, profesinių sąjungų, kolchozų rankose buvo labai daug bibliotekų, kultūros centrų... Beveik visas kultūros sektorius regionuose (ypač regionuose!) buvo ne valstybės rankose. O kai prasidėjo sovietinio ūkio irimas, visi tie kultūros centrai taip pat pradėjo irti. Tada ieškojome įvairių būdų, kaip išsaugoti, su savivaldybėmis tarėmės, tačiau tais griuvimo laikais nebuvo juridinių mechanizmų, kaip visa tai sustabdyti. Be abejo, transformacijos laikas kultūrai buvo neišvengiamai skaudus.
– Jūs kalbate apie radikalumą, o ar didelis buvo visuomenės pasipriešinimas? Juk tuo metu daugelis kultūros žmonių buvo Sąjūdyje. Apskritai mūsų kultūros žmonės buvo labai gerbiami visuomenėje. Galbūt jie, norėdami tą statusą išlaikyti, stengėsi priešintis toms radikalioms reformoms? Kaip jūs prisimenate tuos laikus?
– Buvo visko, bet pirmosios Vyriausybės metai – nuo 1990m. pavasario iki 1991m. sausio – tai buvo toks išlikimo laikotarpis. Mes daug ką projektavome, daug ką siūlėme, tačiau radikalių sprendimų dar nebūta. Tai buvo daugiau tokio solidarumo laikas. Atsimenu pavasarį vykusį Lietuvos kultūros kongresą, kuriame Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, pats buvęs kultūrininkas, kalba ne apie kultūrą, ne apie kultūros politiką, o klausia, ar kultūros ir meno žmonės eis ginti parlamento. Tuo metu visi buvę susitelkę ir siekė išsaugoti atkurtą valstybę.
Aš pats jaučiau tam tikrą skeptišką požiūrį, iš tikrųjų nežinojau tam tikrų taisyklių, kai kas mane labai stebino. Pavyzdžiui, kodėl Kultūros ministerija turi pirkti traktorius ir jais prekiauti. Teko daug ko atsisakyti, pertvarkyti kitaip ir daug tartis. Daug tarėmės su išeivijos žmonėmis – ir su Vytautu Kavoliu, ir su Algirdu Juliumi Greimu, ir su Tomu Venclova... Stengėmės sutelkti kuo daugiau intelektinio potencialo.
Prisimenu, A. J. Greimas buvo parašęs tokį memorandumą, kaip išplėtoti Lietuvą kaip intelektualiai stiprų kraštą su daug nedidelių provincijos universitetų ir t.t. Turbūt vėlesniais laikais visos tos idėjos būtų radusios atgarsį, tačiau tuo metu jos atrodė gražios, įsiklausytinos, bet nelabai realios. Pavyzdžiui, mes galvojome daugiau teisių suteikti Kultūros ir meno tarybai, galvojome ir apie griežtesnę nacionalinės kultūros biudžeto tvarkymo kontrolę. Kultūros gyvenime stengėmės diegti demokratijos principus.
Pavyzdžiui, dabar, kai organizuojami konkursai į Nacionalinės filharmonijos direktoriaus vietą, viską sprendžia tiktai kultūros ministro pavaldiniai. Jau tuo metu 1990–1991 metais tokia tvarka mums atrodė kaip nomenklatūrinis veiksmas.
– Tai ar galima sakyti, kad per tuos 16 metų kultūros valdyme sumažėjo demokratijos principų?
– Manau, kad kultūros valdymas perdėm uždaras. Apskritai man atrodo, kad nomenklatūrinės tendencijos šiandienos Lietuvoje paradoksaliai stiprėja. Mūsų valdžia gana uždara, sprendimai gana anonimiški. Atrodo, kad mūsų išrinktas Seimas nelabai stveriasi tų dalykų koordinuoti. Kad ir kultūros plėtros. Jau reikia visai naujo požiūrio, laikas labai greitai bėga, iššūkių daugėja.
Šiandien man atrodo, kad mūsų kultūros politika yra labai uždara, nes yra daugybė kultūros sričių, su kuriomis valstybė neturi jokio santykio. Pavyzdžiui, ekspertai, analitikai teigia, kad visa informacinė Lietuvos erdvė yra palikta savieigai. Kas turi lėšų, kas nori čia veikti, toje pilkojoje zonoje ir gali veikti, įgyvendinti kokius tik nori informacinius projektus. Lietuva nevaldo savo informacinės erdvės. Kultūros politika iki ten nežengia. Pavyzdžiui, populiarioji kultūra, masių kultūra, kuri turi labai stiprią edukacinę funkciją. Pažiūrėkite Holivudo produkciją. Ji teigia kovos už gėrį, už teisingumą, vienišo maištautojo prieš korumpuotą sistemą idėjas. Ji teigia tam tikrus idealus, kuriuos didžioji visuomenės dalis gina, perima, su jais solidarizuojasi.
Iš tikrųjų masinė kultūra nėra vertybiškai neutrali. Lietuvoje kultūros politika nesiekia populiariosios kultūros. Apskritai tai atrodo kaip savaime besirutuliojantis dalykas. Karolio Klimkos buvo labai gražiai pasakyta, kad net šitie gražūs dainų šou yra pagrįsti sovietinės armijos „dedovščinos“ principais, kai vyresni kolegos ar puikus pramogų verslo žinovas Arūnas Valinskas tyčiojasi iš jaunų merginų ir vaikinų, kurie turi praeiti visas sovietinės „dedovščinos“ pakopas. Mūsų populiariosios kultūros diegiamos vertybės – tai žeminimo, niekinimo vertybės. Kaip ir sovietmečiu, kad laimėtum tam tikrus laurus, visuomenės pripažinimą, turi patirti pažeminimą.
Kodėl mes, praėjus šešiolikai nepriklausomybės metų, vis dar kartojame sovietinius modelius, kodėl jaunimui kaip sektinas, pavyzdines diegiame sovietines vertybes? Aš tikiu, kad nei A. Valinskas, nei kiti nemąsto apie šiuos dalykus. Tačiau sovietinės kariuomenės prisiminimai kuria tuos elgesio modelius, kuriuos diegia dabar vizualioji Lietuvos kultūra, kitos informacinės erdvės, žiniasklaida. O Lietuvos kultūros politika į tą sritį neina.
Manau, reikia labai rimtai permąstyti iššūkius. Kalbame apie modernią Lietuvos tapatybę. Tapatybė iš tikrųjų yra kuriama tautos susitarimais: kas mums svarbu, kokie ženklai, vaizdiniai, kokios idėjos svarbios tautai. Tos idėjos vienaip ar kitaip yra remiamos, dėl jų yra vienaip ar kitaip diskutuojama. Tačiau aiškiai per mažai. Mes šiandien neturime aktyviai reaguojančios į tautos gyvenimo problemas, tautos iššūkius kultūros politikos. Tam reikia atvirumo.
– Ar galima būtų teigti, kad per šešiolika nepriklausomybės metų Lietuvoje taip ir nesusikūrė tikrai pilietiška visuomenė? Noriu pateikti citatą iš vienoje konferencijoje jūsų pasakytos kalbos. Jūs sakėte, kad „Lietuvos jaunimas iki 29 metų geriausiai išmano demokratijos principus, tačiau jis yra mažiausiai aktyvus...“ Ar pastebite kokių nors esminių klaidų ar spragų, ko nebuvo padaryta jau pačioje valstybės pagrindų kūrimo pradžioje?
– Pagrindai buvo dedami. Gal reikėjo daugiau dėmesio kreipti į žmonių santykius. Nors labai ryškiai mes brėžėme takoskyrą tarp sovietinės sistemos (dėl to buvome labai kritikuojami) ir tarp naujos, demokratinės, pilietinės Lietuvos. Būtent todėl, pavyzdžiui, tuo metu į valdžią atėjusi Lietuvos demokratinė darbo partija taip kritiškai vertino visas švietimo pertvarkas. Kitas dalykas – pirmoji reformatoriška Sąjūdžio Vyriausybė gyvavo nepilnus porą metų. Ir tos mūsų idėjos iš tikrųjų buvo įgyvendinamos jau kitų jėgų ir ne visos iki galo perprastos. Kai kurios idėjos buvo tiesiog retoriškai prisitaikomos prie tikrovės. Aukojant idėją dėl tikrovės, negali dabar prisiimti visos atsakomybės dėl tų sumanymų.
Kita vertus, politika reikalauja adekvataus reagavimo į iššūkius. Tuo metu tie iššūkiai buvo tokie – mes veržėmės iš uždaros sistemos, mokėmės, žiūrėjome, kaip gyvena demokratinis pasaulis, ir mėginome pritaikyti tam tikras žaidimo taisykles, kad Lietuva būtų pasirengusi vakarietiškam gyvenimui. Ir pasižiūrėkite – mūsų jaunimas puikiai prisitaiko šiandien ir prie Airijos, ir prie Ispanijos, ir t.t. Kadangi švietimo turinys maždaug atitinka vakarietišką turinį.
Tačiau Lietuvos tikrovė nėra tobula. Ir dabar mūsų jaunuolis, gavęs išsilavinimą bendrojo lavinimo mokykloje, baigęs gimnaziją, greičiau pritampa prie Airijos tikrovės, kuri yra mažiau prieštaringa, negu prie savos aplinkos. Jo įgytos žinios, jo gautas išsilavinimas, idealai labai sunkiai sukimba su labai prieštaringa Lietuvos tikrove, kurioje tie idealai neveikia. Manyčiau, čia turėtų būti labai rimtas iššūkis mūsų mokyklai!
Švietimas turi prisitaikyti ir turi ugdyti žmogų, pasirengusį grumtis būtent su šita Lietuvos tikrove. Vadinasi, reikia ne pasyvaus vertybių, idėjų perėmimo, o visai kitų būdų. Jaunas žmogus sutrinka, nusispjauna ir bėga lauk iš Lietuvos arba prasigeria, arba maištauja prieš tą tikrovę rinkdamasis kartais ir neteisines priemones. Mokykla turėtų imtis kitų labai stiprių priemonių sukabinti tuos jaunam žmogui šiandien perteikiamus idealus su netobula realybe ir įgalinti jaunimą kovoti dėl padoresnės tikrovės Lietuvoje. Visa tai reikalauja naujo švietimo sistemos judesio, kurio, mano manymu, dabar labai stinga.
Beje, panašūs idealų ir tikrovės neatitikimai jau buvo fiksuoti XVIII amžiuje. Jėzuitai, kurie buvo labai dideli tradicionalistai, pastebėjo, kad visuomenėje egzistuoja visiška vertybių krizė, kad neveikia tie idealai, apie kuriuos jėzuitai kalba jaunimui. Ir tuomet buvo sąmoningai atsigręžta į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės supuvusią tikrovę. Jaunimas buvo raginamas diskutuoti, svarstyti, kaipgi tie Cicerono, Platono idealai galėtų būti įgyvendinti šitoje tikrovėje, kaip reikia su ta tikrove grumtis, kaip reikia taisyti tėvų supuvusį gyvenimą.
Manau, šiandien švietimui irgi labai svarbus aktyvus santykis su tikrove. Kultūrai taip pat. Pažiūrėkite, kiek mes turime stiprių istorinių filmų per tą laiką? Nacija gyvena labai stipriu istoriniu jausmu, žmonės eina į kino teatrus, nors tas kūrinys nėra geriausias, pavyzdžiui, Jono Vaitkaus kaip kūrėjo kūrinys. Taigi matome, kad visuomenės poreikis yra didžiulis. Tai šiuo atveju kultūros tekstai gali būti ir kino juosta, ir spektaklis, ir visi kiti kultūros tekstai, kurių kalba būtų atpažįstama visai visuomenei, ją telktų ir kurtų tautą kaip interpretacinę bendruomenę. Tai tokio sąmoningo angažavimosi iš kultūros žmonių man pristinga.
Pavyzdžiui, danai, švedai kuria filmus apie pačias opiausias, drastiškiausias Lietuvos socialines problemas. Mes patys nuo šitos tikrovės bėgame, mums ji atrodo per daug bjauri. Tačiau apie ją kalbėdami, padėtume tautai susivokti, kažkaip savarankiškai gyvenimą imti į savo rankas. Būtent tokio kultūros savarankiškumo stinga. Trūksta supratimo, kad ji jau yra kito lygmens, t.y. politiškai laisvos tautos lygmens, ir neturi santykiauti su valstybe kaip nomenklatūros išlaikytinė. Šiandien nomenklatūriniai santykiai tarp kultūros ir valstybės dar nėra iki galo nutraukti.
– Mano paskutinis klausimas būtų apie tiltus tarp 1990 ir 2006 metų. Kokius momentus švietimo ir kultūros sistemose laikytumėte svarbiausiais, kurių negalime atidėlioti ir jau turime vykdyti šiomis dienomis?
– Aš manau, kad švietimui labai svarbūs turinio dalykai ir santykis su tikrove, kaip esu minėjęs. Reikia pergalvoti turinio dalykus ir įgalinti mūsų jaunimą kurti gyvenimo prasmę čia, Lietuvoje. Patikėti, kad įmanoma prasmingą gyvenimą kurti kartu su kitais Lietuvos žmonėmis čionai, o ne Maljorkoje, Meksikoje ar dar kur nors kitur. Tai iš esmės yra tautos savarankiškumo klausimas. Ar mūsų tauta priims kitų primetamas prasmes, ar suvoks, kad yra suvereni ir kuria savo prasmingus gyvenimo ženklus čia, Lietuvoje?
O dėl kultūros politikos, – manau, reikia atvirumo, reikia diskusijų. Iš tikrųjų negali valdžios žmonės šiandien užsidaryti, dirbti su tam tikromis interesų grupėmis ir galvoti, kad viskas yra ramu, nes tos interesų grupės yra vienaip ar kitaip patenkinamos. Šitaip tomis interesų grupėmis manipuliuojant yra tarsi daroma kultūros politika. Bet kita vertus, mes labai, labai daug prarandame. Prarandame viešąją erdvę, kuri šiandien yra nežinia kieno rankose. Tauta savo viešosios erdvės neperima. Ir čia matau rimtus iššūkius kultūros politikai. Reikėtų galvoti apie labai radikalų jos atnaujinimą šiandien.
„Kultūros savaitė“ – tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje – septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį – pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).
