Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė džiaugiasi, kad politinės partijos šiemet prikėlė pernykštę jų diskusiją apie keturių darbo dienų savaitę. Darbuotojų atstovė optimistiška – jei įmonės bus sąmoningos ir supras, kad trumpesnis darbo laikas ilgainiui verslui atneš naudos, prie šio modelio galėtume pereiti per artimiausius penkerius metus.
Vis dėlto I. Ruginienė pripažįsta, kad šiuo klausimu sulauks didelio dalies darbdavių pasipriešinimo, mat trumpesnė darbo savaitė jiems reikštų papildomas išlaidas darbuotojų sąskaita. Taip pat I. Ruginienė kol kas pasigenda didesnio parlamentinių partijų ir Vyriausybės dėmesio šiam klausimui.
Vis tik rankų darbuotojai žada nenuleisti. Anot I. Ruginienės, jei darbdaviai ir Vyriausybė toliau nevystys diskusijų dėl keturių darbo dienų savaitės, jiems bus taikomas spaudimas, o galbūt teks išvysti ir protestus.
Socialdemokratai dar kartą iškėlė keturių darbo dienų savaitės idėją. Girdėti įvairių nuomonių ir argumentų. Ką apie tai mano patys darbuotojai?
Mes ir buvome tie lyderiai, kurie praeitais metais prieš Gegužės 1-ąją ir iškėlė šitą idėją. Mes sakėme, kad Lietuva jau dabar pasiruošusi ir jau dabar gali pereiti prie šito modelio. Dar daugiau – mes sakome, kad nėra turbūt tokio sektoriaus, mes nesugalvojame, kuris dabar negalėtų dirbti tokiu principu.
Ir tada buvo didžiausias pasipriešinimas, visi gulėsi, sakė, kad, Dieve, čia nesąmonė, utopinės mintys, taip neįmanoma, vėl ta Ruginienė kažkokių nesąmonių prigalvojo. Bet metai praėjo, ir ne tik diskusijos įsibangavo, bet jau turime teigiamų pavyzdžių. Ir netgi kai kurios Europos šalys jau rimtai svarsto šitą klausimą.
Pakalbėkime apie konkretesnį to pritaikymą. Esama įvairių darbo laiko trumpinimo pavyzdžių. Tarkim, vietoj keturių darbo dienų, darbo dienos gali būti trumpesnės valanda ar dviem. Kuris variantas jums atrodo patraukliausias?
Tai mūsų siūlymas ir kalba apie tai, kad tai yra pasirinkimo laisvė – arba keturios dienos per savaitę, arba 6 darbo valandos per dieną. Tiesiog maksimali valandų trukmė – 32 val. per savaitę. Kas kokį pasirinks modelį, toks yra gerai.
Tiesiog reikia akcentuoti, kad tai būtų mažesnis valandų skaičius už tą patį darbo užmokestį. Nes darbdaviai dažnai manipuliuoja skaičiais ir teiginiais. Jie sako, kad profsąjungos jums neleidžia dirbti ir užsidirbti. Tai visiškai kliedesiai ir nesąmonės.
Mes kalbame apie tai, kad darbuotojai dirba alinančiais krūviais ir turime kalbėti apie orų ir normalų atlyginimą už įprastas darbo valandas. Šiandien aštuonios, mes siūlome šešias. Bet turi žmogus uždirbti per šitas valandas tiek, kad jam nereikėtų galvoti apie viršvalandžius, apie antrą ar trečią darbą, kad išgyventų. Kad nebūtų lenktynių dėl naktinių pamainų, dėl darbo per šventines dienas, nes tai apmokama didesniu tarifu.
Daliai darbdavių visada norėsis, kad žmogus visada dirbtų ilgiau ir pigiau. Jie, mokėdami kapeikas už normalias darbo valandas, priverčia darbuotoją dirbti dar ilgiau ir daugiau tam, kad žmogus bent kažkiek uždirbtų. Reikia aiškiai pasakyti, kad tai yra nenormali situacija ir tokio dalyko mes toleruoti negalime.
Minėjote, kad turbūt nėra sektorių, kur negalima pritaikyti trumpesnės darbo savaitės. Vis dėlto tai gana sunku įsivaizduoti, nes ministerijoje galbūt pavyktų keturias darbo dienas įvesti, o kaip parduotuvėms ar paslaugų vietoms?
Čia, suprantate, vėlgi darbdavių kuriamas naratyvas. Kad atseit ofisiniai darbuotojai gali dirbti keturias dienas už tą patį atlyginimą, padarys daugiau, bus našesni. Bet jau kokioje gamyboje, parduotuvėje, kas dirba pamainomis, neįmanoma to padaryti.
Atsiprašau, grįžkime 100 metų atgal. Darbdaviai sakė, kad prie 8 darbo valandų dienos neįmanoma pereiti, nes sužlugs gamyba, užsidarys įmonės ir ekonomika sustos. Tuo metu mes puikiai dirbame, einame progreso link ir niekas nesustojo.
Tai čia yra tik darbo organizavimo klausimas. Jeigu tu padarai 6 valandų pamainą, tai tiesiog darbdaviui reikės daugiau pamainų ir daugiau pasamdyti žmonių.
Reikia būti sąžiningiems ir pagaliau pasakyti tiesą – darbdaviai nenori nieko papildomai investuoti į šitą modelį. Nes akivaizdu, kad jiems tai kainuos daugiau. Bet darbdaviai ko nori? Jie nori ilgiau ir pigiau. Dėl to pasipriešinimo banga iš darbdavių pusės tikrai bus ir bus pakankamai agresyvi. Nes, na, o kas nori dalintis pelnu ir samdytis daugiau darbuotojų?
Kaip tuomet įsivaizduojate tą dialogą su darbdaviais? Nuo ko galima pradėti kalbėtis?
Manęs klausia, kaip galėtų – ar reikia priverstiniu būdu, ar savanorišku būdu. Tai aš sakau, kad dabar mes iškėlėme klausimą ir vystome diskusiją. Mes matome teigiamus pavyzdžius, matome, jeigu verslas persiorientuos, būtent tas verslas, kuris turi ilgalaikius tikslus, jis pamatys neabejotinai teigiamą vertę. Nes ilgalaike prasme tai yra neabejotinai pelningas variantas.
Bet tie verslai, kurie mato tik šiandien ar rytoj, be abejo, jie orientuoti į visai kitokius tikslus. Tai, mano požiūriu, vis dėlto norėtųsi, kad tiek Vyriausybė, tiek valstybė mūsų, tiek darbdaviai patys suprastų šito pasiūlymo teigiamą reikšmę ir patys savanoriškai pereitų prie šito modelio, kaip tą daro startuoliai, kurie rodo teigiamą pavyzdį.
Bet, jeigu tai užtruks, tai neabejotinai mes savo ruožtu darysime didesnį ar mažesnį spaudimą. Matyt, reikės priimti tam tikrus sprendimus, kad tas spaudimas didėtų, ir paskatinti verslą pereiti prie kito modelio.
Prisiminkite, kaip atėjo 8 valandos, kaip atėjo šeštadienis, sekmadienis laisvas, – ten savanoriškumo labai nebuvo. Noro investuoti daugiau į darbuotojus niekada nėra, ir tada nebuvo. Tai reikėjo šiokio tokio spaudimo, kad pagaliau persitvarkytų visas pasaulis kitu režimu. Dabar iš to matome tiktai naudą.
Sakote, kad pirmiausiai tikitės savanoriškumo. Vis dėlto, jei visi klausimai būtų paliekami spręsti savanoriškai, matyt, ir minimali alga niekada nekiltų. Ar nėra naivu tikėtis savanoriškumo?
Tikrai naivu, bet pradžiai bent jau reikia duoti šansą – o gal. Reikia duoti šansą pačiam žmogui suprasti, kad tikrai šitas variantas yra geresnis. Kad vis dėlto senėjanti visuomenė, darbuotojų jau dabar didžiulis trūkumas, mūsų pensinis amžius vis atitolinamas ir atitolinamas.
Tai mūsų tikslas – išlaikyti darbingą amžių iki pat pensijos, kad žmonės net ir 55+ turėtų jėgų pakankamai našiai dirbti ir laisvai konkuruoti su jaunimu. Tam reikia organizmui pailsėti, krūvius sudėlioti logiškai. Tie principai protingam darbdaviui yra tikrai suprantami. Tokių tikrai ir Lietuvoje yra. Bet kiti turi suprasti. O jeigu ne, nori nenori, bus spaudimas.
Kokį spaudimą turite omenyje?
Spaudimo būdų įvairių yra. Pirmiausiai mes tikrai orientuoti kalbėtis ir su pačia Vyriausybe. Ir jeigu Vyriausybė ir toliau neigs, kad sprendimai turėtų būti nukreipti į žmogų, mes atitinkamai tą viešinsime.
Prieš kitus rinkimus jau bus pakankamai sunku turbūt su lozungais eiti, kad dirbi dėl darbuotojo. Tai įvairių yra spaudimo metodų. Galų gale, išeiti į gatves. Jau dabar, žiūrėkite, žmonės aktyvuojasi, turime puikių protesto akcijų – Vilniaus viešasis transportas turės mitingą dėl atlyginimų kitą savaitę ir nakvos prie savivaldybės.
Tai tikrai pavyzdžių yra neblogų ir matosi, kad žmonės po truputį nesnaudžia.
Premjerė Ingrida Šimonytė visai neseniai sakė, kad keturių darbo dienų savaitės klausimas bus diskutuojamas dar 10 ar 20 metų, nes jam esą negalima rasti vieningo sprendimo. Ar tikite, kad sulauksite Vyriausybės palaikymo?
Čia ir bus ta kertinė raudona linija. Jeigu Vyriausybė nelinkusi daryti sprendimų, orientuotų į darbuotojų gerovę, o vien tiktai dirbs verslui ir tam beatodairiškam pelno siekimui, tuomet, matyt, kol koks nors darbuotojas nemirs darbo vietoje nuo išsekimo, turbūt niekas ir nepasikeis.
Čia mes apeliuojame ne tik į darbdavius, bet ir pačią Vyriausybę, kuri turi suprasti, kad, jeigu ji svarsto sprendimus, kad reikia atitolinti pensinį amžių, ji turi suprasti, kad tie žmonės, kurie laukia to pensinio amžiaus, jie negali likti be pajamų ir skursti, kaip neretai dabar vyksta.
Darbuotojas turi turėti darbą ir jėgų dirbti, nes dažnai darbuotojas, net ir turėdamas darbą, nebeturi jėgų dirbti, nes jau tiesiog yra išnaudotas iki sąmonės netekimo.
Tai būtent Vyriausybė čia labai stiprų vaidmenį ir vaidina. Tai ji turi apsispęsti, kokiu keliu ji eis ir kokių ilgalaikių tikslų sieks. Tiesiog pasakyti, kad ne, tai yra nesąmonė, manau, tikrai taip nereikėtų daryti. O reiktų įvertinti ir pažiūrėti.
Taip pat sunku įsivaizduoti, kaip vystyti keturių darbo dienų savaitės idėją, kai ją kelia ne valdantieji, o opozicija – socialdemokratai. Neatrodo, kad trūks politinio palaikymo, nes valdantieji nelabai kalba apie šį modelį?
Na, bet ir opozicija nelabai kalba, jeigu taip atvirai (juokiasi). Ne tik iš socialdemokratų [trūksta palaikymo]. Bet mes opozicijoje turime ir Darbo partiją, kuri žadėjo mums minimalią algą virš 1000 eurų, turime ir tuos pačius valstiečius. Turime spektrą įvairaus profilio politikų.
Man keista, kad, kai jie eina į rinkimus, jie eina su lozungais, kad paprastas darbo žmogus yra pirmoje vietoje ir dabar jie jau ateis ir pakeis. O, kai atsisėda į Seimo kėdes, kažkodėl tos kalbos nutyla ir atsiranda pavienės iniciatyvos, kurios bėga paskui mūsų pasiūlymus. Bet realių sprendimų ir darbų, palaikymo, deja, mes nematome.
Jau antri metai, kaip darbuotojai dirba COVID-19 pandemijos kontekste. Galbūt būtent pandemija buvo tas atspirties taškas, kai žmonės pradėjo kitaip galvoti apie savo darbus – suprato, kad gali dirbti per nuotolį, kad yra produktyvūs, kad gali dirbti kitaip?
Mes vienareikšmiškai pasikeitėme. Greičiausiai mes jau nebebūsime tokie, kokie buvome iki pandemijos. Labai daug dalykų supratome, pamatėme visiškai kitaip. Tie patys darbdaviai kažkada neigė, kad nuotolinis darbas įmanomas. Lygiai tą patį sakė, kad yra tam tikrų sektorių, kurie galėtų, bet šiaip tai neįmanoma. Bet dabar, žiūrėkite, didžioji dalis žmonių gali iš namų dirbti, kas anksčiau buvo visiškai nesuvokiama.
Tai rodo, kad darbdavio pasitikėjimas darbuotoju šiuo atžvilgiu tikrai yra paaugęs. Nes anksčiau buvo manyta, kad, jeigu tu sėdi namuose, tu krapštai nosį, nieko neveiki. Dabar jau apie tai negalvojama. Tie pokyčiai, kurie įvyko per pandemiją, mus visus pakeitė.
O darbuotojai parodė, kad jie ypač lankstūs ir prisitaikantys prie sąlygų, jie parodė ypatingą lojalumą ir solidarumą su darbdaviu. Darbuotojai parodė, kad yra pasirengę kokybiškai dirbti ir kurti pridėtinę vertę savo darbdaviui. Bet, kita vertus, jie už tai nori ir tam tikros padėkos – normalių, saugių darbo sąlygų, oraus atlyginimo.
Tai paprašysiu paprognozuoti – jeigu reikėtų spėti, po kiek laiko mes matysime, kad trumpesnė darbo savaitė tampa vis normalesniu reiškiniu, kiek laiko tam duotumėte?
Aš galvoju, jeigu atsirastų daugiau sąmoningų darbdavių, jau per šiuos metus gali nemažai įmonių persiorientuoti. Be abejo, mes suprantame, kad rytoj visas 100 proc. Lietuvoje esančių įmonių nepereis prie šito modelio, turi būti tam tikras pereinamasis laikotarpis.
Jeigu būtų geras noras, tai penkerių metų laikotarpyje laisvai mes galėtume turėti šitą modelį ir užmiršti tas 8 valandas per dieną. Čia svarbiausia, darbo ir šeimos derinimas, darbo ir poilsio derinimas. Ir tai yra labai svarbu.
Dažnai darbdaviai sako, kam tie mamadieniai, kam tos laisvos dienos. Man gėda kalbėti apie tai, kad Europa teikia iniciatyvą galimybei atsijungti po darbo. Man gėda, kad mes dėl tokių dalykų iš Europos turime gauti iniciatyvą, tarsi tai nebūtų savaime suprantama.
