Gintarė rūpinosi misionierių organizacijos Vokietijoje buitimi. Meda Prancūzijoje kartu su animatorių grupe organizuodavo vakarus jaunimui, o Emilis Vokietijoje turėjo galimybę save išmėginti ūkvedžio, sodininko, mokytojo ir kt. pareigose. Po mokyklos šie jaunuoliai keliems mėnesiams išsiruošė paragauti savanoriškos tarnybos užsienyje. Paklausėme jų, ar dirbti už dyką apsimoka. Gintarė Orlovaitė (19 m.) Škotijoje (Aberdeeno universitete) studijuoja vokiečių ir prancūzų kalbas. Dešimt mėnesių Vokietijoje dirbo misionierių organizacijoje.
Idėja savanoriauti kilo vasarą prieš 12 klasę. Tą vasarą pabendravau su nemažai jaunų žmonių iš Vakarų Europos, kurie man pasakojo, kad baigę mokyklą, metus praleido savanoriaudami. Tokia mintis man pasirodė labai įdomi, tad pradėjau domėtis savanorystės galimybėmis ir ieškoti informacijos internete. Kuo daugiau tuo domėjausi, tuo labiau ji man patiko. Apskritai dvyliktoje klasėje buvau tikra, kad baigusi mokyklą metus nestudijuosiu, žinojau, kad noriu išvažiuoti į užsienį, bet nebuvau tikra, ar noriu savanoriauti, ar važiuoti pagal „Au Pair“ programą (tarptautinė kultūrinių mainų programa, pagal kurią jaunimas gali gyventi vienus metus užsienio šeimoje, prižiūrėdamas vaikus, tobulindamas užsienio kalbą ir susipažindamas su šalies kultūra – aut. past.). Vokietijos, kaip šalies savanoriškai veiklai, nebuvau pasirinkusi, tiesiog pasitaikė palanki proga, nes vienas misionierius iš Vokietijos pasakė, kad kaip tik ten yra laisva vieta, ir kad kaip tik toje organizacijoje ieško merginos savanorystei.
Mano pareiga buvo padėti tvarkyti kambarius, dirbti virtuvėje, padėti per įvairius organizacijos renginius (pardavinėti gėrimus ar maistą, padengti stalus, užsiimti su vaikais ir pan.). Organizacijoje, kurioje savanoriavau, tą patį darė dar keli jauni žmonės, tad kartą per savaitę turėdavome jaunimo susitikimus. Kadangi organizacija buvo krikščioniška, per susitikimus, visų pirma, kalbėdavome kokia nors krikščioniška tema, vėliau žiūrėdavome filmus, plepėdavom įvairiausiom temom.
Metų, paskirtų savanorystei, nauda buvo labai didelė: susipažinau su daugeliu nuostabių žmonių, su kuriais dar ir dabar bendrauju, pramokau naują kalbą, susipažinau su kitokia kultūra ir kitokiu gyvenimo būdu, pakeliavau ir pailsėjau nuo mokslų. Todėl šiais metais galiu su naujomis jėgomis kibti į studijas. Apskritai per visus metus turėjau daugiau laiko sau: išmokau savarankiškumo, taip pat supratau, kaip yra svarbu siekti savo tikslų ir nebūtinai elgtis taip, kaip elgiasi visi. Tie metai buvo nuostabūs ir aš labai džiaugiuosi, kad pasirinkau tokį kelią.
Mokėjau tik už lėktuvo bilietus. Už nieką daugiau mokėti nereikėjo: apgyvendinimas, pietūs penkias dienas per savaitę, taip pat gaudavau kišenpinigių, kurių užtekdavo maistui, autobuso bilietams.
Kaip pasiruošti tokiai gyvenimo kelionei? Reikia nusiteikti, kad iš pradžių lengva nebus. Nauja šalis, nauja kultūra, kalba, žmonės, darbas – viskas nauja. Tu nieko nepažįsti, esi visai vienas. Svarbu nusiteikti psichologiškai: nebijoti naujovių, atstumo nuo šeimos, namų ir draugų. Praktinis patarimas: patartina žinoti, kokį konkrečiai darbą dirbsi (fizinį ar ne) jau vien tam, kad žinotum, kokius drabužius krautis į lagaminą.
Meda Simavičiūtė (21 m.) Vilniaus universitete studijuoja tarptautinį turizmo verslą. Dešimt mėnesių Prancūzijoje dirbo jaunimo bendrabutyje (animatoriams) padėjo organizuoti užsiėmimus jaunimui).Idėja apie savanorystę kilo dar septyniolikos metų, jaunimo mainuose Vokietijoje, susipažinus su viena savanoriaujančia mergina. Jau tada svarsčiau apie galimybę išvykti po mokyklos atlikti savanoriškos tarnybos. Kai pradėjau eiti į dvyliktą klasę, supratau, kad esu visiškai neapsisprendusi, kur norėčiau studijuoti, todėl tada tvirtai laikiausi nuomonės, kad galima vienus metus praleisti gerokai prasmingiau. Prancūzijoje aš savanoriavau dešimt mėnesių. Šią šalį rinkausi, nes prieš tai buvau ten tris kartus, po kurių įsimylėjau ją, jos kultūrą, kalbą ir visa kita.
Savanorystės metu viename iš jaunimo bendrabučių padėjau animatoriams organizuoti užsiėmimus, jaunimui praleisti dienas, vakarus. Rengėme įvairiausias išvykas, kurdavome užsiėmimus bendrabučio patalpose, neretai išeidavome ir į miestą, pvz.: pažiūrėti filmą, pažaisti boulingą, biliardą, pavažinėti kartingais. Man viso to esmė buvo kuo didesnis bendravimas ir tarpkultūriniai mainai su bendrabučio gyventojais. Taip pat dirbau šiokį tokį administracinį darbą organizacijoje. Teko paplušėti ir serviruojant kavą bendrabučio kavinėje pietų metu, kur taip pat galėjau sukurti įvairiausių animacijų, susijusių su Lietuvos kultūra ar Europos sąjunga.
Pasiruošimas kelionei nėra lengvas, ypač, kai suvoki, kad išvyksti ilgam laikui. Tačiau, jeigu iki galo tiki savo idėja ir noru padėti kitiems bei „auginti“ savo asmenybę, tuomet sunku neturėtų būti. Programa, per kurią aš vykau savanoriauti, prieš išvykstant į svetimą šalį organizuoja seminarą savanoriams, kuriame suteikia be galo daug praktinių žinių ir padeda geriau tokiai kelionei pasiruošti tiek praktiškai, tiek ir psichologiškai.
Man ši kelionė nekainavo absoliučiai nieko. Yra pilna programų, už kurias tenka pakloti nemažai pinigų. Aš vykau per EST (Europos savanorių tarnybos – red. past.) programą, kuri padengia absoliučiai visas išlaidas (dabar savanoriui tereikia padengti 10 procentų kelionės išlaidų – aut. past.), kas mėnesį skiria kišenpinigių priklausomai nuo šalies, kurioje esi, ir suteikia specialų savanorių draudimą. Mano nuomone, net ir mokamos programos yra vertos visų tų pinigų. Kodėl mes turime mokėti tūkstančius už ne itin geros kokybės studijas, kai galime panašius pinigus skirti savanorystei, kuri daug geriau mus išmoko Gyvenimo?
Emilis Irmantas Ivaškevičius (19 m.) Vokietijoje (Bibelseminar Bonn seminarijoje) studijuoja teologiją. Trylika mėnesių Vokietijoje dirbo „Christus Gemeide Rahden“ bendruomenėje.Savanorystės idėja sudomino susipažįstant su kitomis kultūromis, žmonėmis. Nuo mažens dalyvaudavau kaip dalyvis, o vėliau – kaip vadovas, pagalbininkas, savanoris įvairiose Laisvųjų krikščionių bažnyčios (LKB), Lietuvos Biblijos skaitymo draugijos (LBSD) stovyklose. Šios dvi organizacijos bendradarbiauja su tarptautinėmis organizacijomis, taigi mano aplinkoje buvo nemažai užsieniečių, daugiausia vokiečių: misionieriai, savanoriai, muzikantai, evangelistai ir kt.
Vėliau pavyko prisijungti prie mainų programos su Plaueno miesto gimnazija. Kadangi norėjau studijuoji Vokietijoje, turėjau tvirtai pramokti kalbą. Pažinojau vieną misionierių kaip tik iš šios šalies, tad nusprendžiau jam parašyti ir pasiteirauti apie galimybę savanoriauti. Pavyko! Žiemą skridau iki Bremeno, važiavau iki Rahdeno, pabuvau keletą dienų, apsižiūrėjau, susipažinau su žmonėmis, pakalbėjau ir viskas. Nuo vasaros – Vokietija. Šią praktiką-savanorystę atlikau „Christus Gemeide Rahden“ bendruomenėje. Čia teko imtis įvairiausių pareigų: ūkvedžio, sodininko, mokytojo; kartais reikėjo dirbti ir ūkinius darbus (pjauti žolę, genėti medžius, ravėti piktžoles), ir visuomeninius (mokyti vaikus muzikos, padėti vaikų darželyje, paauglių ir jaunimo susitikimuose, groti pamaldose). Taip pat turėjau galimybę lankyti kalbos kursus.
Šitie savanorystės metai buvo kažkas unikalaus. Per metus pasisėmiau tiek tikrojo gyvenimo, kiek kiti žmonės per visą gyvenimą nepatiria. Bet taip pat į šią šalį atsinešiau savo mentalitetą, požiūrį, kuriam darė įtaką Lietuva, skurdas, vaikai, tikėjimas bei nuolankus ir paprastas lietuviškas gyvenimas. Vieni savanoriavimo metai – laikas subręsti, semti patirtį, pažinti save, kitus, išmokti tolerancijos ir kantrybės, tai – gyvenimo mokslas.
Svarbiausia – nebijoti bendraut su žmonėm. Pasidomėti ta šalimi, į kurią vykstama, kokios socialinės sąlygos ir garantijos. Susižinot visus formalumus ir kainas, stengtis būti atviru priimant naujoves.
Įdomu
•Jaunimo tarptautinio bendradarbiavimo agentūros (JTBA) programa „Veiklus jaunimas“ organizuoja tarptautinės savanorystės projektus, pagal kuriuos jauni žmonės (18–30 m.) gali vykti į savanorišką misiją Europos Sąjungos (ES) erdvėje.
•Išvyka trunka nuo 2 iki 12 mėnesių. Nišą savanorystei galima pasirinkti iš socialinės, kultūrinės, gamtos apsaugos, jaunimo ir visuomenės informavimo bei kitų panašių sričių.
•Tarnyba priėmusioje organizacijoje trunka apie 30–38 val. per savaitę (~ 6–7 val. per dieną).
•Jeigu projektas, kuriame pasirenkama savanoriauti, patvirtinamas, savanorio apgyvendinimo, maitinimo, kelionės (90 proc. sumos), pasirengimo darbui, kalbos mokymo išlaidas ir savanorio kišenpinigius apmoka ES programa „Veiklus jaunimas“.
•Projektas gali būti nutraukiamas tik esant rimtoms priežastims.
•Kasmet savanoriauti išvyksta apie 120 jaunuolių iš Lietuvos.
•Išsamesnę informaciją galima rasti oficialiame programos „Veiklus jaunimas“ tinklalapyje ec.europa.eu/youth.
Savanoriauti siunčiančios organizacijos: Europos savanorių tarnybos asociacija „Saltes“, VšĮ Jaunimo mainų agentūra, VšĮ „Socialinis veiksmas“, VšĮ Pal. J.Matulaičio socialinis centras, Jaunimo savanoriškos veiklos centras „Deineta“, VšĮ „Actio Catholica Patria“, fondas Dvasinės pagalbos jaunimui centras, Kūrybinės raiškos centras, VšĮ Socialinių inovacijų centras, A.Lipniūno kultūros centras, Rietavo savivaldybės jaunimo organizacija „Progresas“, Jurbarko jaunimo organizacijų sąjunga, Marijampolės jaunimo klubas „Dimera“, Visagino vaikų kūrybos namai, VšĮ Zarasų jaunimo centras.
Ką daryti, jei nusprendei išbandyti jėgas savanorystės misijoje?
1. Sugalvoti, į kokią veiklą norėtum įsitraukti savanorystės misijoje.
2. Išsirinkti kurią nors savanoriauti siunčiančią organizaciją Lietuvoje.
3. Susirasti (padedant organizacijai) priimantį projektą užsienyje.
4. Kartu su siunčiančia organizacija užpildyti paraišką dėl finansavimo (paraiškos gali būti teikiamos penkis kartus per metus: vasario 1 d., balandžio 1 d., birželio 1 d., rugsėjo 1 d., lapkričio 1 d. Dokumentus JTBA teikia projektus koordinuojančios organizacijos, o ne patys savanoriai).
5. Dalyvauti pasiruošimo į išvyką mokymuose.
