Taip, vis dėlto yra daug biografinių sutapimų - pasakotojo ir mano paties. Bet tai visiškai nereiškia, kad noriu autobiografiškai tapatintis su tuo pasakotoju, kadangi jo lūpomis pasakau arba jis mano vardu pasako daug dalykų, kurie yra ginčytini ir man pačiam ne visai priimtini. Galiausiai net jei jis pasakotų tikrąjį mano gyvenimą, tai būtų knyginė, literatūrinė istorija, aš gyvenu kitą, kitokį gyvenimą.
Bet pagalvok, juk ir kiti rašytojai naudoja ir savo, ir artimų žmonių patirtį.
Taip, bet sakau - problema, kad mane labai tapatina su mano tekstais. Aš tiesiog pavargstu nuo tokio linijinio skaitymo, žmonės žiūri ne į kalbą, o į kalbėjimą ir, kaip sako Barthes’as, kalbėjimas yra horizontalus, o stilius - vertikalus dalykas. Man visuomet yra aktualiau stilius, o ne kalbėjimas, ne horizontas.
Ar negali būti taip, kad net jeigu iškeltum sau tokį tikslą - parašyti tekstą, kuris maksimaliai tave, kaip autorių, atspindėtų, bet vis vien tas tekstas būtų kažkas kita, net neįmanoma tokio teksto parašyti, kuris būtų pats tavo atspindys, tavo kopija?
Tu pati tą pastebėjai, pavyzdžiui, kai rašei tekstą apie “Šiaurinę kroniką”, apie tėvo mirtį. Kad yra bandymo pastanga fiksuoti pačius autentiškiausius, begėdiškiausius dalykus, kurie ištinka žmogų tokioj egzistencinėj, ribinėj situacijoj. Bet vis tiek, pasirodo, kad tu esi bejėgis prieš kalbą, kuri turi savo dėsnius, savo klišes, modelius, pagaliau bejėgiškumas ir prieš minėtas kaukes. Kaukės - iš A. Šliogerio, kur jis įvade Heideggerio raštams šneka apie Protėjo įvaizdį ir apie begalines kaukes, kurios žmogui priauga ir kurios pradeda netgi žmogų formuoti, kai nebeaišku - kur žmogus, kur jo kaukė.
Aš taip galvoju, kad ta tavo drąsa nebijoti, bandyti nusiplėšti kaukę, jinai sukelia dvigubą reakcija - vienus tai šokiruoja, nes yra per daug tiesos, per daug atvirumo ir žmonės apskritai, man atrodo, ieško iliuzijos, ieško saviapgaulės, jie neieško tiesos, jie nenori žinoti nieko apie save ir kartu apie tą egzistencinę patirtį. Bet, mano galva, yra dar kitas momentas: šitaip atverta tiesa tam, kuris irgi sugeba atsiverti, gali suteikti labai daug paguodos. Aš, pavyzdžiui, pati turėjau lygiai tokią pat patirtį, nes aš pati laidojau savo tėvą ir kelias dienas gyvenau Olandų laidojimo biure. Ir man reikėdavo kelis kartus praeiti pro karstus parduotuvėje, kurie išrikiuoti taip, tarsi lauktų tavęs. Tokioj situacijoj jautiesi labai vienišas, labai pasimetęs, iškritęs iš gyvųjų pasaulio. Ir aš tau turiu prisipažinti, kad mane guodė vienintelė citata iš tavo teksto, kur tu meditavai apie karstus ir sakei, kad karstai yra panašūs į automobilius, bet, kitaip nei automobiliai, jie yra daug pigesni, nors turėtų būti atvirkščiai, nes su jais mes važiuosim ir važiuosim amžinybę, kol jie sudils. Ir visa tai mane kažkaip paguosdavo, man atrodo, kad tavo tekstai atveria žmogiškosios patirties bendrumą, bet tą bendrumą užčiuopiame ne išoriniame lygmenyje, net ne kalbos lygmenyje, o kažkokiame pamatiniame lygmenyje. Turi tik jam atsiverti ir jis prabils. Ir man dėl to atrodo, kad esi tas autorius, kuris ir turi būti verčiamas į prancūzų kalbą ir gerai jaustis Prancūzijoje. Todėl, kad Prancūzija ir yra literatūrinio egzistencializmo tėvynė, ir tave su ja sujungia ne kalba, ne kažkokie politiniai dalykai, o būtent tos patirties bendrumas. Kaip tu jautiesi toje Prancūzijoje?
Nežinau, mano kūrybos kol kas išversta labai nedaug - tik porą pjesikių ir viena esė. Būtent ta “Šiaurinė kronika”, pavyzdžiui, prancūzui, literatūros kritikui, buvo labai juokinga, jis labai džiaugėsi. Ir dar Prancūzijoje diskusijoje buvo viena suomė, kuri irgi labai kikeno klausydama. Jiems buvo labai linksma. Aš nežinau, ar dėl to, kad mes - barbarai ir taip linksmai kalbame apie mirtį, ar atvirkščiai, kad mes - tokie egzistencialistai ir neturime jokių iliuzijų, mąstome kaip laisvi žmonės…
Aš nemanau, kad tu linksmai kalbi apie mirtį. Man atrodo, tu išmintingai kalbi apie mirtį. Aš net, pavyzdžiui, tavo paskutiniame romane suradau, kad yra tam tikros desantininkių formulės mirties baimei užkerėti. Pavyzdžiui, yra Epikūro formulė, kad mirties nėra, nes žmogus nesusitinka su mirtimi, kol yra mirtis - nėra žmogaus, ir atvirkščiai. O tavo romane aš išgirdau, kad desantininkai sako: mirtis - ne moteris, jos nepamylėsi. (Čia aš išverčiau į lietuvių kalbą, rusiško keiksmažodžio negaliu pakartoti.) Ar yra taip, ar negali būti, kad ta erotika, kuri tavo romane pulsuoja, yra būtent kaip priemonė mirties baimei įveikti?
Turbūt. Žinoma, sąmoningai apie tai daug negalvoji, bet kontekstas, sakykime, vyrų buvimo drauge, - nežinau, kaip tai vyksta vienuolynuose, neturiu patirties, - bet tokioje terpėje, kur yra daug jaunų vyrų, kurie, kaip čia pasakius, priverstinai susilaikę, tai jiems seksas ir mirtis, be abejo, labai arti. Kadangi mirtis apskritai yra kareivio kasdienybė. Jis visuomet susiduria su jos įrankiais ir su jos tiesiogine ar netiesiogine grėsme - šaudymai, šokinėjimai iš lėktuvų ir t.t. Tai yra susiję su tam tikrais mirtinais pavojais arba su viena stipriausių mirties prognozuotojų - su baime. Visuomet veikiantis indikatorius, žmogaus pažeidžiamumą geriausiai nusako baimės išgyvenimas. Ir erotika visuomet šalia, ten, kur daug vyrų, daug kalbų apie seksą, visuomet yra Erosas ir Tanata…
Kai kam nors atrodo, kad tavo šiame romane yra pernelyg daug rusiškų keiksmažodžių, tada aš sakau, kad lyrinis herojus kalba ta kalba, kurioje jis gyvuoja, Tai yra kontekstualu, jis negali kalbėti, pavyzdžiui, kaip salonų liūtas, tiesiog tokia specifika tos kalbos ir to gyvenimo. O ką tu galvoji apie tokią kalbėjimo stilistiką?
Man nekyla daug abejonių dėl kalbos teisumo, nes iš tikrųjų, banaliai šnekant, yra patirtis, kuri visuomet turi tam tikrą savo išraišką. Kiekviena patirtis reikalauja savo specifinės kalbos, nes reikia pasirinkti - nutylėsi kalbą, nutylėsi tikrovę, jos dalį. Kalba labai glaudžiai suaugusi su patirtimi, ji iš tos patirties išauga ir negali rodyti šaknų be kamieno.
Nors tu esi dar tarsi labai jaunas rašytojas, bet aš pastebėjau, kad jau tarp kritikų formuojasi keli Parulskio interpretavimo variantai, kelios strategijos. Kai kurios sutampa, kai kurios išsiskiria. Pavyzdžiui, aš pastebėjau, kad kai kurie kritikai sako, kad tavo stiprioji pusė, jog sugebėjai atsisakyti to sentimentalaus šlamšto. O aš manau priešingai. Man atrodo, kad tu darydamas tą metafizinį eksperimentą su savimi, nusiplėšdamas kaukes kaip tik atvirkščiai - sukuri kažkokį naują, tik tau būdingą sentimentalumą. Aš tau turiu prisipažinti, kad skaitydama vieną tavo esė apie tėvus toje vietoje, kur sakai, kad tėvus galime mylėti tik per distanciją nuo tam tikro laiko, apsiverkiau. Na, gal čia toks perdėtas mano jautrumas - galiu ir sutikti, o gal yra toks fenomenas, kaip ir naujasis Parulskio sentimentalumas, ką tu apie tai galvoji?
Nežinau… Sentimentalistu tradicine prasme nenorėčiau būti ir nemanau, kad juo esu, bet šiaip sentimentalumas arba jausmingumas man nėra tokia didelė nuodėmė, kadangi jo atsisakymas į kitą kraštutinumą nuveda - atsiranda cinizmas. Tu pradedi meluoti, kad neturi jausmų ir pradedi labai veidmainiauti. Tai man irgi nepatinka, man nepatinka, kaip esu suformulavęs, - atviras atvirumas arba nuoširdus nuoširdumas. Man šiek tiek koktu žiūrėti į žmonių išpažintis, kurias dabar labai mielai eksploatuoja televizija. Ne dėl to, kad aš nejausčiau užuojautos žmogaus nelaimei. Man patinka distancija, man patinka sukurtas atvirumas, sukurtas nuoširdumas, kadangi kai žmogus savęs labai gailisi, jis kažką tarsi kaltina dėl savo nelaimių, o man patinka žmonės, kurie nieko nekaltina, nebent save.
O kuo užpildyti tą distanciją, juk lieki tada visada vienas, jeigu nieko nekaltini, kaip užpildyti tą tarpą. Ar čia nėra irgi ta pati metafizinė tuštuma, bet distancija?
Iš tikrųjų man patinka dualistinė žmogaus samprata. Jis yra ne tik kūnas, bet ir siela, ne tik tragiškas, bet ir komiškas, ne tik apgailėtinas, bet ir didingas. Tragikomizmas man yra viena artimiausių sąvokų. Kai sukuriama distancija, kai žmogus sugeba iš savęs pasijuokti, pasišaipyti, kada atsiranda ironija, autoironija. O vienas kuris nors polius visuomet sukarikatūrina žmogų ir tragizmas tampa karikatūriškas, ir begalinis komizmas labai pažeidžiamas.
Aš tavo romane pastebėjau daug apmąstymų apie tarpą, tuštumą. Pavyzdžiui, tavo lyrinis herojus eina pajūriu ir galvoja: “bažnyčia šiuo metu tuščia…” arba kalbasi su Dievu ir sako: “tuščia šiame pasaulyje, Viešpatie, kaip bažnyčioje naktį”. Ir man kažkaip va šitoje vietoje įstrigo tas momentas, nes aš atsimenu vienoje iš ankstesnių tavo esė, dar “Nuoguose drabužiuose” rašei tokią frazę: “kad tas pats Kristus - tik prikaltas veidu prie kryžiaus”… Ir man ta frazė labai įstrigo, nes visada, kai būni Mišiose, girdi tokią kartojamą maldą: “leisk pamatyti mums savo šviesųjį veidą”. Man atėjo į galvą mintis, ar šis klausimas nėra tavo romano lyrinio herojaus viena iš problemų, kad jis kreipiasi į jį pranokstantį dialogo partnerį, prašydamas: “parodyk man savo veidą, kalbėk su manimi, atsakyk man į tai, ko aš pats negaliu suprasti…” Kaip tu galvoji?
Priėjom iki Nietzsche, Dievas mirė, ar ne… Skaičiau šiek tiek Heideggerį, šiek tiek apie tai galvojau… Rašydamas elgiesi labiau intuityviai, be abejo… Menininkams patinka galbūt ne ši frazė iš Nietzsche, o kita, kad: “menas yra svarbiau už tiesą”. Turbūt tokia citata būtų mums palankesnė, kadangi tiesa visuomet sistemina, o menas visuomet yra digresija, kuri leidžia pajusti žmogaus egzistencijos poeziją ir jos grožį, leidžia “išlipti” iš Leibnitzo formulės, kad kiekviena pasekmė turi priežastį. Man patiko Heideggerio mintis, kad žmonės, kurie mano, kad Nietzsche nori į Dievo vietą pastatyti žmogų, jie mąsto ne dieviškai. T.y. Dievo ir žmogaus esmė yra ne tas pats. Ir jisai šneka apie atsiradusią tuščią vietą, kurioje nėra Dievo, bet nėra ir žmogaus, tačiau galbūt galima sukurti naują vertybinį santykį su ta vieta, su tuštuma…Tai galbūt čia ir yra tam tikras transcendencijos ilgesys.
Puiku, labai gražiai atsakei. Ir tai pateisino mano sumanymą, nes aš tavo tekstus filosofijos vadovėliuose dedu ne tiktai prie kūno, ne tiktai prie gyvenimo prasmės, dedu prie moralės ir prie sielos problemų. Ir kai manęs paklaus, kodėl filosofinės etikos vadovėlyje atsiranda Parulskis, aš remsiuosi būtent tavo šita citata.
Kai skaičiau tavo romaną “Trys sekundės dangaus”, man įsiminė viena vieta. Toj vietoj, kur tavo lyrinis herojus lipa ant pastolių bažnyčioje sekdamas paskui Mariją, prieš tai jis staiga bažnyčioje pamato mažą berniuką, kuris sisioja. Man tai iškart aliuzija į Saukos paveikslą, kuris vadinasi “Be pavadinimo”. Ten yra tokia bažnyčia, trečdaliu apsemta vandens, labai ornamentiškai išpuošta ir berniukas, sisiojantis kažkaip labai išmintingai, tarsi kažką žinantis. Ir tavo romane, tu sakai - jisai sisioja aukso spalva. Ir aš (aliuzija kritikės sugadintoje galvoje) pagalvojau, ar čia nėra ta srovė, kuri užpildo metafizinę tuštumą, tą metafizinį tarpą? Tai čia tokia mano interpretacija, bet ar čia nėra Saukos įtaka?
Iš tikrųjų šią sceną nusirašiau nuo Šarūno paveikslo. Ir tą berniuką, ir visą šventovę. Sąmoningai neturėjau galvoj, kad būtent ta auksinė šlapimo srovė užpildo tuštumą. Bet jeigu mes susikoncentruosime į vaiko apskritai paradigmą, kas yra vaikas, sisiojantis šventykloje, tai galbūt Šarūno paveikslą galima suprasti ir taip: visa metafizinė dviejų tūkstančių metų krikščionybės tradicija vienoj pusėj, o kitoj pusėj - besišlapinantis vaikas… Kaip čia pasakius, kad neskambėtų banaliai…
Nebijok tu to banalumo, jis kartais padeda. Negalime juk visada būti labai netikėti ir įdomūs patys sau.
Gal nuskambės naiviai ir nekritiškai, bet čia tinka nutrintas Dostojevskio pasakymas apie pasaulį ir vaiko ašarą. Iš esmės čia Šarūno padaryta tas pats.
Aš, žinok, esu pastebėjusi, kad jau interpretatorių darbuose dažnai jūs esat gretinami kartu. Esu kažkokį studentų darbą mačiusi, Andriuškevičiaus vadovaujamą Atviroje kolegijoje, apie kūno problemą Parulskio ir Saukos kūryboje. Aš parašiau kitokį tekstą. Mano tekstas vadinasi “Pragaro grėsmė ir dangaus ilgesys Šarūno Saukos ir Sigito Parulskio kūryboje”. Kaip galvoji, galima jus gretinti?
Galbūt galima. Kadangi šiais laikais dangus kartais gali būti baisesnis už pragarą. O Šarūno pragaras gali būti konkretesnis ir žmogiškesnis už patį dangų. Man Šarūnas patinka tuo, kad, kaip Peteris Sloterdijkas yra sakęs apie Kristų: Kristus buvo vienintelis politikas, kuris savo programą įvykdė iki galo, savo kūnu patvirtino savo idėjas, numirė už jas. Šarūnas vienas iš tokių menininkų, kuris (vien turint galvoje tai, kad jis labai daug piešia save), kuris mėgina savo kūnu patirti visą žmogiškumo siaubą ir kartu - didingumą.
Mano išvada tame tekste buvo šiek tiek kita - aš jus supriešinau. Man pasirodė, kad iš tiesų Saukai labiau rūpi pragaras, tau - dangus. Gal aš čia sužaidžiau tuo pavadinimu “Trys sekundės dangaus”? Bet žinok, dėmesingai peržvelgiau tavo romaną ir nesuradau niekur jokių meditacijų pragaro tema. Tik vienoje vietoje suradau, kad desantininkas krisdamas iš to lėktuvo patiria pragarišką šaltį, ir viskas. O visa kita yra trajektorija būtent į dangų - desantininkas ne miršta, o iškeliauja į dangų.
Galima sakyti, kad Šarūno pragaras tas pats, į kurį Kristus nužengė prieš žengdamas į dangų. Be kūno kalbos apie sielą būtų beprasmiškos.
