Akivaizdu, kad Kinijai Tibeto klausimas yra itin opus – Pekinas atidžiai stebi Dalai Lamos susitikimus su valstybių vadovais ir nevengia daryti spaudimo, kad tokie susitikimai neįvyktų. Bet ar verta Kinijai ir toliau sėkmingai gadinti savo įvaizdį dėl žmogaus teisių padėties regione? Ar Pekinas nelaimėtų daugiau, jei pamintų savo imperialistines ambicijas ir pradėtų realias derybas dėl Tibeto statuso? Nebūtinai.
Šią savaitę Prancūzijos pirmoji dama Carla Bruni-Sarkozy susitiks su Dalai Lama. Oficialiai skelbiama, kad prezidento žmona susitiks su juo kaip su dvasiniu lyderiu, o ne kaip Tibeto pasipriešinimo kovos vadovu. Prancūzijos spauda netruko apkaltinti prezidento Nicolas Sarkozy veidmainiškumu – pats dalyvaudamas Olimpinių žaidynių atidaryme ir spausdamas ranką Kinijos vadovams, jis siunčia savo žmoną susitikti su vienu iš Kinijos „priešų“.
Matyti, kad N. Sarkozy stengiasi draugauti ir su vienais, ir su kitais. Tai jis prieš kurį laiką prakalba apie Olimpiados boikotavimą, tačiau vėliau nuomonę pakeičia. Čia jis neseniai pareiškia, kad nesusitiks su Dalai Lama, neva nenorėdamas bloginti santykių su Kinija, tačiau deleguoja savo žmoną.
Tačiau ar pačiai Kinijai nebūtų geriau kuo greičiau rasti sprendimą šiuo jai garbės nedarančiu klausimu? Reikia pripažinti, kad šiuo metu Kinijai spręsti Tibeto problemą yra palankus metas. Kad ir kaip besibaigtų derybos tarp abiejų pusių, jai tai būtų galima įvardinti kaip win-win situaciją.
Viena vertus, yra laimima, jei pavyksta pasiekti susitarimą su Dalai Lama, kadangi šiuo metu jis vienintelis gali efektyviai apeliuoti į tibetiečių religinius ir nacionalinius jausmus, skatinti juos paklusti surasto sutarimo principams, ir užtikrinti, kad jei ir būtų pasipriešinimas, būtų remiamasi budistiškuoju prievartos nenaudojimo principu. Dar daugiau – Dalai Lama nereikalauja nepriklausomybės Tibetui. Oficialus jo siekis – platesnė autonomija.
Net jei susitarimas ir nebūtų surastas, Kinija pelnytų taškų tarptautinėje arenoje – pirma, Dalai Lama, siekdamas pradėti derybas, galų gale privalėtų oficialiai pripažinti Kinijos siūlomą istorijos interpretaciją ir atsisakyti pačios idėjos apie nepriklausomybę – ar tai būtų aliuzija į Tibeto padėtį prieš įžengiant Kinijos „Išlaisvinimo” armijai, ar kalbant apie Tibeto statuso galimybes ateityje. Pekino atstovai tai įvardija esant esmine sąlyga derybų pradžiai.
Be to, vien tik pradėti dialogą su Dalai Lama Kinijai būtų naudinga – taip ji parodytų gerą valią ir siekį surasti problemos sprendimą.
Kita vertus, tikėtina, jog Kinija mažai prarastų ir vilkindama derybų eigą. Nors teigiama, kad vienintelė reali galimybė rasti taikų sprendimą, tenkinantį abi puses, yra dar esant gyvam Dalai Lamai XVI, akivaizdu, kad po jo mirties svarstyklės nusvirtų Pekino naudai.
Visų pirma, judėjimas praras savo varomąją jėgą ir pagrindinį vienijantį simbolį. Jau šiuo metu yra išryškėjusios nesutarimų tarp įvairių Tibeto Paramos Grupių tendencijos, tačiau nė viena jų nekvestionuoja Dalai Lamos viršenybės. Netekus judėjimo lyderio iškiltų kova dėl galios, o laimėjus radikalesnėms grupėms, tikriausiai būtų persvarstomi deklaruojami siekiai dėl Tibeto ateities.
Kitas pavojus – tokiu atveju gali būti pakeisti ne tik tikslai, bet ir esminiai principai. Atskilusios grupės gali pasirinkti kitokius būdus kovoje už Tibeto nepriklausomybę ar platesnę autonomiją – partizaninių būrių organizavimą, galbūt net teroristinius veiksmus ir pan. Toks scenarijus gali būti gana tikėtinas po sąlyginės sėkmės šių metų riaušėse Lhasoje – po jų jau yra žengti pirmieji žingsniai dialogo atkūrime. Tačiau taikaus principo išsižadėjimas ne tik sukompromituotų patį tibetiečių judėjimą, tačiau ir įduotų naują ginklą į rankas Kinijai – būtų galima taikyti „nesiderėjimo su teroristais“ principą.
Galiausiai, Vakarai būtų mažiau suinteresuoti dalyvauti Tibeto sprendime, šio šalininkams praradus charizmatišką lyderį. Dalai Lama XIV ne tik spaudoje siejamas su taika, užuojauta, moralumu ir geranoriškumu, bet ir yra įgijęs didžiųjų valstybių vadovų pagarbą ir palankumą. Deja, dažniausiai toks palankumas būna tik deklaratyvus.
Ką didžiosios pasaulio valstybės ir tarptautinės organizacijos šiuo metu yra linkusios daugiausiai padaryti – tai skatinti dialogą tarp Dalai Lamos ir Pekino. Be abejo, į pirmą vietą čia reikia iškelti ekonominį aspektą – Kinijai tampant pasaulio „prekių sandėliu“ ir svarbia ekonomine partnere, valstybių vadovai turi gerai apgalvoti prieš žengiant bet kokį žingsnį paramos Tibetui link.
Tenka pripažinti, kad jei ir yra daromas oficialus pareiškimas dėl situacijos šiame regione, beveik visada yra apsiribojama žmogaus teisių pažeidimais (visų pirma – religinių laisvių apribojimais), tačiau teisės į apsisprendimą principas dažniausiai lieka nepaliestas. Galiausiai, didžiosios valstybės šiuo metu Kiniją dažniau traktuoja kaip strateginę partnerę, o ne konkurentę.
Akivaizdu, kad lengvo sprendimo sprendžiant Kinijos – Tibeto problemą nėra. Jo ir negali būti, kai yra kalbama apie teisės į apsisprendimo ir teritorinio vientisumo principų susikirtimą. Nors Kinijai dabar yra pakankamai palankus metas ieškoti konsensuso, viena aišku – jei pasaulis liks nuošalyje nuo šio konflikto, sprendimo tikėtis neverta. O tam, kad Tibeto klausimas nebūtų išstumtas, ir pasaulinės darbotvarkės, akcijos už Tibetą (įskaitant ir Lietuvoje) turėtų vykti ir po Olimpinių žaidynių.
(„News Bridgepix“ nuotr.)
