Per Kelmės rajono Tytuvėnų regioninį parką tekantys Vengrės ir Gryžuvos upeliai, kurie įsilieja į vandeningą Dubysą, ėmė plukdyti srutas, rašo "Valstiečių laikraštis".
Nustatyta, kad srutos į upes pateko iš Kiškonių kaime esančių "Sajas", antrinės daniško kapitalo bendrovės, priklausančios "Saerimner", kiaulidžių. Dėl šio įvykio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Gipoldo Karklelio sukviesta Ekstremalių situacijų komisija konstatavo, jog įmonė ne visoms avarinėms situacijoms yra pasiruošusi.
Avarija buvo slepiama
Dėl nebepakeliamo srutų dvoko pirmieji sujudo kiaulidžių kaimynystėje gyvenantys Pagryžuvio kaimo gyventojai. Kažkada vienoje vaizdingiausių Tytuvėnų regioninio parko vietovių įsikūrę žmonės, šiandien tapę danų kiaulių įkaitais, pajuto, jog dvokas į namus veržiasi net pro sandariai uždarytus langus bei duris, ir suvokė, jog kažkas negero ir nekasdienio turėjo atsitikti, jei srutos net sandariai uždarytose patalpose akis griaužia. Aktyvesnieji pagryžuviškiai, nulapsėję į laukus, kuriuose "Sajas" išlaisto kiaulių srutas, pamatė, jog juose tiesiog telkšo srutų balos, kurios teka į kanalą ir į Vengrės upelį. Net po kelių valandų įvykio vieton atvykusiems žurnalistams nesunku buvo įsitikinti, jog kanalu srutų tekėjo daugiau negu vandens, o dvokas buvo tiesiog siaubingas. Žmonės sakė apie situaciją pranešę rajono merui, Aplinkos apsaugos departamentui bei Kelmės agentūrai. Savivaldybės administracijos direktorius G.Karklelis Ekstremalių situacijų komisijos posėdyje patvirtino, jog jis informaciją ta tema gavęs iš kelių skirtingų šaltinių, bet tik ne iš dvoką paskleidusios įmonės. Ką ten savivaldybė, jei net pats "Sajas" direktorius Bronius Sakalauskas prisipažino, jog ir jis apie avariją sužinojęs tik iš Aplinkos apsaugos agentūros. "Nors turėjo būti atvirkščiai", - pripažino. Tuo tarpu kiaulininkų Aplinkos apsaugos skyriaus vedėjas Pranas Jurkaitis net tuomet, kai visi, sulėkę avarijos vieton, raitė nosis, tikino, jog aplink kompleksą jokio blogo kvapo jis nejaučiąs.
Laistė palei upelį
Į įvykio vietą atskubėjusiems Šiaulių aplinkos apsaugos departamento atstovams P.Jurkaitis tikino nežinąs, kaip teršalai galėjo patekti į kanalą. Sakė, prieš dieną laistę srutas, o tuo tarpu užėjęs stiprus lietus, tai gal šis ir nuplovęs teršalus į vandens telkinius. Kiek tų teršalų ištekėjo ir kokią žalą jie padarė gamtai, bandys įvertinti aplinkosaugininkai. Pasak Kelmės agentūros vadovės Irenos Sirusienės, tai būsią nemaži pinigai, nes ir plika akimi, be jokių tyrimų buvo matyti, jog mėginiams imamas vanduo iš Vengrės ir Gryžuvos upelių yra smarkiai užterštas ir dvokiantis.
"Sajas" vadovas B.Sakalauskas komisijai sakė gavęs rimtą pamoką ir nuo šiol, laistydami srutas, Vengrę apeisią dideliu ratu: "Esame labai nedėkingoje situacijoje: yra griovys, yra upelis... Laukus laistėme šalia upelio, užėjo stiprus lietus, ir teršalai pateko į drenažo sistemą. Nuo šiol turėsime būti itin atidūs. Problema yra labai didelė, bet ją turėsime išspręsti".
Tačiau upeliai - ne vieninteliai vandens telkiniai, kuriais susirūpinta. Direktoriaus B.Sakalausko buvo klausiama, o koks gi atstumas yra iki gyventojų šulinių? Direktorius atsakė manąs, jog koks pusantro kilometro. Tačiau čia pat prisiminė, jog yra sodyba ir už 300 metrų. Visuomenės sveikatos centro Kelmės filialo direktorė Alma Monkauskaitė tikino, jog po šios nelaimės bus tiriami visų į laistymo zoną patenkančių gyventojų šuliniai, tačiau pirmosiomis dienomis po avarijos to daryti neverta, nes teršalai į šulinius keliauja ilgiau nei į upelius. B.Sakalauskas, tarsi nujausdamas būsimų tyrimų rezultatus, sakė abejojąs, jog dėl taršos kalta būsianti įmonė: "Juk ir ūkininkai aplink laukus tręšia. Tai kodėl būtinai bus mūsų kaltė?"
Avarija negalima?
Į Ekstremalių situacijų komisijos posėdį atvykęs pagryžuviškis Stasys Adomavičius kiaulininkų klausė, kaip galėjo atsitikti, kad teršalai iš karto pateko į abu vandens telkinius? Ar tai būtų buvę įmanoma, jei būtų laikomasi nors elementariausių srutų laistymo taisyklių? S.Adomavičių piktino tai, kad net po avarijos srutų laistymo darbai nebuvo nutraukti, nors vis dar lijo. Šį teiginį direktorius B.Sakalauskas kategoriškai paneigė. Tuo tarpu S.Adomavičius laikėsi savo: jis pats buvo nuvažiavęs pasižiūrėti ir savomis akimis matė, jog laistymas nebuvo sustabdytas. Jis pats yra dirbęs kiaulių komplekso vadovu ir tokius dalykus išmanąs. Ir iš viso jam esą nesuprantama, kaip galima laistyti įmirkusias dirvas: "Ir prisipažinkime, jog čia net ne nelaimė, čia yra pažeistos tręšimo taisyklės. Kokių dar nelaimės šaknų reikia ieškoti, jei ant laukų stovi balos, o vis tiek pilamos srutos?" "O ką daryti, jei šlapias ruduo? Juk ne mes dėl to kalti. Mes turime laistyti ir toliau, nes antraip tektų stabdyti gamybą", - sakė B.Sakalauskas. O už aplinkos apsaugą atsakingas P.Jurkaitis pareiškė, jog iš viso niekas dar nėra išaiškinęs, ką reiškia įmirkusi dirva? Jei neįklimpome, vadinasi, nėra šlapia...
Rajono savivaldybės ekologas Romas Balčiūnas stebėjosi, jog nėra net tokių avarijų rizikos vertinimo: "Avarijų likvidavimo planas yra numatytas tik lagūnoms". Jam pritarė ir savivaldybės administracijos direktorius: "Iki šiol buvo manyta, jog tokia nelaimė nė negali atsitikti. Pasirodo, gali, ir jau atsitiko. Todėl būtina skubiai numatyti priemones tokioms nelaimėms užkirsti, o jei jos kartais vis tiek atsitiktų - kuo skubiau jas likviduoti". Patys "Sajas" atstovai pripažino, jog nūdienos situacijoje į avarijos vietą siurblys "atvykti" gali tik po 2-3 valandų. "O jei būtų ne šitam objekte, tai gal ir 4 valandų reikėtų." Kiek per tiek laiko gali būti padaryta žalos gamtai? P.Jurkaitis dar labiau visus nustebino perskaitydamas įstatymų straipsnius, jog apie šitokią avariją, kokia įvyko dabar, jiems net nebūtina kam nors pranešti. "Pranešti reikia, jei avarija įvyksta rezervuaruose, o čia - tik darbo proceso nesklandumai." G.Karklelis sakė manąs, jog būtina esą statyti apsauginius skydus ir padaryti viską, kad nelaimių būtų išvengta, ir visai esą nesvarbu, kaip jos besivadintų. Tuo tarpu gyventojų interesus ginantis S.Adomavičius iki galo laikėsi savo: "Jei ir toliau laistysit tokio įmirkimo žemes, į drenažą neišvengiamai pateks teršalai, ir kitaip nebus".
Atėjo per savų išdavystę
Danijos kapitalo įmonė "Saerimner" į Tytuvėnų regioninį parką su savo kiaulėmis atėjo prieš porą metų. Nepadėjo nei gyventojų protestai, nei bauginantys specialistų perspėjimai. Anos kadencijos tarybos nariai dėl savo veiksmų, matyt, gėdydamiesi žiūrėti žmonėms į akis, slaptu balsavimu nusprendė nutiesti į regioninį parką, pilną ežerų ir upelių, kelią kiaulėms greičiau nei piligrimams. Jiems pakako danų vietininko Lietuvoje, Vandens ūkio instituto laboratorijos vedėjo Zenono Strusevičiaus danų užsakymu atlikto poveikio aplinkai vertinimo ir nė mažiausios kritikos neatlaikančių pažadų, kad regioninio parko paunksnėje atsirasianti "Saerimner" antrinė įmonė "Sajas" neterš aplinkos. Beje, smarvės nematuoja joks prietaisas. Jei P.Jurkaičio nosis jos neužuodžia, vadinasi, jos ir nėra. Beveik kaip ir su įmirkusiomis dirvomis, ar net paprasčiau.
Nijolė Petrošiūtė
