Ketvirtadienį, kovo 15 d. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto būstinėje vykusiuose kilnaus sportinio elgesio laureatų apdovanojimuose buvo pagerbtas ir 2011 m. Dakaro ralyje motociklu finišavęs vienintelis varžybose dalyvavęs lietuvis Gintautas Igaris. Jis trasoje pagelbėjo susižeidusiam varžovui, Prancūzijos sportininkui Olivieriui Mutelet, nors pats tos dienos lenktynėse sugaišo daug papildomų minučių ir smuktelėjo klasifikacijoje žemyn.
Kaip po apdovanojimų ceremonijos kalbėdamas visų laureatų vardu pažymėjo motociklininkams – svarbiausia, kad sportinis azartas ir kitos aplinkybės neužgožė tų vertybių, kurias jiems nuo mažens skiepijo tėvai. „Manau, kad esant tokioms situacijoms ir aplinkybėms, kuriose buvo atsidūrę mes, kiekvienas pasielgtų taip pat“, ‒ kukliai komentavo jis.
Kokia yra Dakaro dykumų ralio bendruomenė? Ar pirmaujantys ekipažai yra tokie pat norintys padėti, kaip ir lėčiau važiuojantys lenktynininkas?
Matydamas į bėdą pakliuvusį lenktynininką privalai jam padėti, tačiau turi įjungti tam tikrą signalą ir laikas, kurį praleidai tą darydamas tau turėtų būti atimtas iš bendro greičio ruožo įveikimo laiko. Visgi nemalonioji šio reikalo pusė ta, kad jei suteikdamas pagalbą sugaiši daug laiko, pradės važiuoti automobiliai, sunkvežimiai ir tada jau pats susiduri su kitomis problemomis, todėl kiekvienas dalyvis tokioje situacijoje renkasi, kaip jis nori pasielgti.
Skirtingo masto maratonuose ir pati pagalba turbūt turi skirtingą svarbą. Ar Dakare likusiam nepastebėtam lenktynininkui viskas gali baigtis tragiškai?
Na taip, tam pačiam prancūzui, kuriam pagelbėjau paskutiniame maratone, metais anksčiau nuskendo motociklas ir pravažiuodamas sunkvežimis visiškai jį sulaužė. Baimė po nesėkmingo epizodo šiais metais jam turbūt jau buvo didesnė. Taip, fizinis pavojus yra nemažas.
Ar dažnai Dakaro maratone sportininkams tenka gelbėti vieniems kitus?
Pats asmeniškai mačiau keletą atvejų, kuomet lenktynininkai padėjo į bėdą pakliuvusiems savo kolegoms. Tiesa, reglamentas yra toks, kad tuo atveju, kai matai, jog pora žmonių jau suteikia pagalbą kažkuriam į bėdą pakliuvusiam ekipažui, tu neprivalau sustoti, nes galbūt tai jau neefektyvi pagalba.
Nuostatos, kaip suteikti pagalbą nurodytos reglamente, tačiau ar visi jomis vadovaujasi?
Manau, kad visų pirma taip elgtis yra žmogiška, jei matai bėdą – kam dar apie tai galvoti. Aišku, kiekvienas sprendžia pats, iš tiesų ‒ gali tiesiog važiuoti pro šalį ir niekas tavęs nesustabdys. Visgi reglamente parašyta, kad privalai padėti į nelaimę pakliuvusiam dalyviui, prieš tai išsiuntę organizatoriams signalą tam, kad jie galėtų nuimti laiką, kada tu tai pradėjai daryti. Dėl streso ar todėl, kad man tai buvo pirmas kartas aš šios procedūros neatlikau ir man tas laikas nebuvo išskaičiuotas.
Ar bandėte reikalauti organizatorių, kad tai visgi būtų padaryta nepaisant jūsų klaidos?
Taip, buvau nuėjęs pakalbėti su organizatoriais, nes jie puikiai matė, kada prancūzas iškrito iš rikiuotės, kad laikas, kuomet aš sustojau taip pat sutapo, malūnsparnio pilotas taip pat žadėjo pranešti, kad iš bazės išskrido 18 val., bet kadangi neatlikau procedūros taip, kaip reikia, rezultatas liko toks koks buvo. Nelabai pykstu ant organizatorių, nes ir pats sąlyginiai kaltas, kad nenuspaudžiau to mygtuko.
Ar jums pačiam yra tekę sulaukti pagalbos lenktynėse?
Ne vienas rimtas incidentas man nutiko Afrikoje. Kartą teko įveikti ilgą distanciją Maroko smėlynuose, kur važiuoji vienas ir sulaukti pagalbos iš šalies tiesiog nerealu, tačiau tuomet pro šalį važiavo automobilis ir tuomet viskas baigėsi gerai.
Po finišo pirmajame Dakaro dykumų maratone dar nebuvote tikras, ar dalyvausite ten ir ateinančiais metais. Tokie šiuo metu yra jūsų planai?
Tuomet dar nebuvau, tačiau šiandien jau rimtai apie tai galvoju. Šiuo metu labiau linkstu į tą pusę, kad dalyvausiu, tačiau labai daug priklauso nuo to, ar pavyks rasti rėmėjus. Manau, kad po praeitų metų pasirodymo mane pastebėjo, tačiau nesu garantuotas, kad pavyks surinkti lenktynėms reikalingą biudžetą.
