• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Dakaro ralyje dalyvaujantys sportininkai labai dažnai yra pristatomi kaip atkaklūs gladiatoriai, pasiruošę leistis į pavojingus nuotykius. Tačiau jie nėra vieninteliai, kurie kasmet taip pat turi įveikti tūkstančius Dakaro ralio kilometrų. 

Dakaro ralyje dalyvaujantys sportininkai labai dažnai yra pristatomi kaip atkaklūs gladiatoriai, pasiruošę leistis į pavojingus nuotykius. Tačiau jie nėra vieninteliai, kurie kasmet taip pat turi įveikti tūkstančius Dakaro ralio kilometrų. 

REKLAMA

Būtent lenktynininkus lydintys komandos nariai užsklandoje atlieka milžinišką darbą, kuris daugeliui Dakaro ralio žiūrovų būna nepastebimas arba įvertinamas gerokai mažesniais mastais. 

Jeigu kiekvieną automobilio varžtelį pažįstantys mechanikai užtikrina, jog sportinis bolidas galėtų sekančią dieną važiuoti, savanoriškai, naujienų agentūrų arba komandų paliepimu ekipažų pėdomis sekantis fotografai porai savaičių tampa Dakaro ralio akimis, kurios leidžia pažvelgti į pačias įdomiausias ar daugiausiai emocijų keliančias akimirkas.

Vienas iš jų – jau į ketvirtąjį Dakaro ralį išvykstantis automobilių ir automobilių sporto fotografas Vytautas Pilkauskas, kuris Saudo Arabijoje kasmet atlieka ne tik įprastas fotografo pareigas. 

REKLAMA
REKLAMA

Plačiau – interviu su V. Pilkausku. 

Į Dakaro ralį vyksti jau ne vienerius metus. Koks buvo tavo pirmasis įspūdis pamačius Dakaro ralį gyvai? Ar jis labai skyrėsi nuo to, kurį buvai susidaręs prieš atvykstant į jį?

REKLAMA

V. Pilkauskas: Man pirmas kartas Dakaro ralyje buvo tikrai įdomus. Labai smagi patirtis, bet kažkokio WOW įspūdžio nesukėlė. Gal taip nutiko dėl to, kad tekę labai daug kur būti iki tol, fotografuojant įvairius kitus pasaulinio lygio automobilių sporto renginius: Pasaulio ralio čempionatas, Pasaulio ralio-kroso čempionatas, kitos įvairios lenktynės, bei kiti įdomūs fotografavimo projektai.

Įspūdžio didelio nebuvo gal ir todėl, kad iki tol daug metų labai intensyviai sekdavau Dakaro ralį, kasdien praleisdamas prie naujienų srauto begalę laiko, sekant tiek lietuvių, tiek kitų šalių lenktynininkų dalyvavimą. Tačiau bandant atmintyje sugrįžti prie pirmojo Dakaro, galiu pasakyti, kad įspūdį tikrai padarė trasoje lekiantys sunkvežimiai – jie atrodo tikrai grėsmingai, ir kaip sakoma, geriau kartą pamatyti, kaip visa tai atrodo realybėje, negu šimtą kartų išgirsti pasakojimus, kad jiems lekiant dreba žemė. Tą sunku suvokti, nematant vaizdo, o stovint visai šalia pralekiančio sunkvežimio – įspūdis išlieka didžiulis.

REKLAMA
REKLAMA

Verta paminėti tai, kad įspūdį, vis tik, padaro ir pats komandos darbas viso Dakaro ralio metu. Į Dakaro ralį visuomet vykau kartu su Benedikto Vanago atstovaujama „Toyota Gazoo Racing Baltics“ komanda, ir buvau jos dalimi.

Komandoje kiekvienas turi savo atsakomybes ir labai įdomu matyti, kaip visi viską stropiai daro, nueidami ekstrą mylią dėl bendro rezultato. Ypatingą įspūdį daro technikų darbas, kuomet automobilis grįžta po greičio ruožo ir jie turi jį paruošti kitos dienos lenktynėms. O paruošiamųjų darbų gali būti pačių įvairiausių: nuo itin lengvų iki labai sudėtingų, ir matant, kad dienos pabaigoje viskas iš bet kokios padėties susidėlioja į nuostabų rezultatą, randant pačius geriausius sprendimus, tai daro nusistebėjimą, kiek žmonės gali atlikti sudėtingų dalykų, ir kaip yra gera dirbti vienoje komandoje su savo sričių profesionalais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip atrodo tipinė Dakaro ralio diena?

V. Pilkauskas: Kuomet prasideda greičio ruožai, visos dienos tampa daugiau mažiau vienodos. Tarkim, eina penktoji Dakaro ralio diena – anksti ryte atsikeli. Tada susipakuoji savo miegojimo vietą (miegmaišį bei išskleidžiamą lovą). Greitai nubėgi nusiprausti bei į bivako valgyklą pasiimti pusryčių.

REKLAMA

Toliau – ekipažas (lenktynininkai) pradeda ruoštis išjudėjimui iš bivako, taigi pradedi fiksuoti viso to akimirkas.

Ryte organizatoriai atsiunčia lokacijų, į kurias bus galima važiuoti media komandoms, koordinates. Dažniausiai tai būna starto bei finišo taškai. Norint važiuoti kažkur į trasos gilumą – reikia turėti kitokio tipo akreditaciją, automobilį su saugos lankais ir t.t. 

Taigi, ryte susivedam starto koordinates, susidėliojam važiavimo logistiką (ar spėsim ir į startą, ir į finišą, ar lėksim tik į finišą, kuris gali būti už 500 km), išlydim ekipažą iš bivako ir važiuojam suplanuoto taško link. Skirtingais atvejais, atstumas nuo bivako iki starto gali būti labai įvairus: du kilometrai, šimtas kilometrų ar dar kiek nors.

REKLAMA

Atvažiavus prie greičio ruožo starto, ekipažai laukia savo starto eilės. Tuo metu susirandame netoli nuo starto nutolusią kokią nors įdomią trasos lokaciją ir laukiame komandos lenktyninio automobilio. Jį nufotografavę bei nufilmavę, šokame atgal į automobilį ir važiuojame finišo link, pasitikti finišuojančio ekipažo (jeigu spėjame logistiškai). Kelionė iki finišo gali būti įvairaus atstumo – dažniausiai tai būna keli šimtai kilometrų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Finiše sulaukiam ekipažo, viską užfiksuojam ir judam kito bivako link.

Važiavimo iš vieno taško į kitą metu, media komanda redaguoja nuotraukas, montuoja video vaizdus bei visą šį turinį siunčia komandos nariams į Lietuvą.

Atvykę į naująjį bivaką - įsikuriame, einame pavalgyti, ir tada visą laiką kažką fotografuojame, filmuojame, ilsimės, bendraujame, kuriam įvairų turinį. Žodžiu, nuolat vyksta koks nors veiksmas.

REKLAMA

Miegoti einame dažniausiai po vidurnakčio.

Dakaro ralį fotografuojate su kolega, Andriumi Lauciumi. Kaip pasiskirstote darbus?

V. Pilkauskas: Su Andriumi kartu esame dirbę įvairiose foto projektuose, taigi puikiai vienas kitą pažįstame, bei vienas kitu galime pasitikėti 110 procentų, taigi ir darbų pasiskirstymas vyksta labai paprastai ir sklandžiai. Taip pat turime labai daug patirties sudėtinguose, panašaus kalibro autosporto renginiuose, todėl galime numatyti situacijas, kas, kur, kada ir kaip bus, kur reikia atsidurti vienu ar kitu metu, kaip užfiksuoti viską, kaip įmanoma maksimaliai, padarant tiek, kiek nebūtinai reikia.

REKLAMA

Darbų pasiskirstymas vyksta tiesiog maždaug taip: „tu fotkink tą, o aš einu fotkint aną“, „tu stovėk toj trasos pusėj, o aš stovėsiu toj“, „aš varau nufotkinsiu ten, o tu varyk ten“. Kažkaip taip – labai paprastai viskas. Susikalbame iš pusės žodžio ir visada stengiamės padaryti, kaip įmanoma daugiau.

Mano atsakomybė komandoje yra ne vien fotografavimas, taigi Andriui viso to tenka daryti gerokai daugiau. Jis žino, kad jeigu aš tuo metu nefotografuoju, viską fotografuoja jis. Tuo tarpu aš kuriu turinį komandos „Instagram“ bei „Facebook“ paskyroms, filmuodamas, redaguodamas ir keldamas vadinamuosius Story‘ius, gaudau telefonu akimirkas, tinkančias Reels‘ams ir panašiai. Taigi, Andrius tuo metu fotografuoja, o aš viską įamžinu telefonu, kartais nuspausdamas vieną, kitą kadrą ir fotoaparatu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taip pat sužiūriu, ar atlikti visi suplanuoti tos dienos media komandos darbai bei kartu su Benediktu Vanagu darome „Live“ transliacijas. Būna dienų, kad padarau gana mažai kadrų fotoaparatu, tačiau, kai esu trasoje, ten jau fotografuoju maksimaliai daug.

Neretai būna ir taip, kad vyksta multitaskingas – tuo pat metu vienoje rankoje laikau fotoaparatą ir fotografuoju, o kitoje rankoje laikomu telefonu – filmuoju, galvoje dėlioju mintis, kaip reiks sumontuot video, kas po ko eis ir jau po akimirkos įkeliu Story‘ius į komandos socialinius tinklus. Ir jeigu turime puikų interneto ryšį, visą komandos gyvenimą pavyksta nušviesti beveik tiesiogiai.

REKLAMA

Kokio pasiruošimo reikia ruošiantis kelionei į Dakarą?

V. Pilkauskas: Jeigu į Dakaro ralį keliauji kaip media atstovas, reikia tiesiog gerai apgalvoti, kokios įrangos tikrai reikės, o kokios galbūt ir nepanaudosi (tai gali sutaupyti vietos kuprinėje, nes visko tiesiog nenusiveši arba nebūtinai panaudosi), taip pat pasirūpinti įvairiais įkrovikliais, papildomomis baterijomis, duomenų laikmenomis, įvairiais įrenginių įkrovimui naudojamais laidais ir panašiai.

REKLAMA

Na, ir žinoma, reikia gero nusiteikimo, suprantant, kad ten gali būti sunku, mažai miego, nuovargio. Nepamaišytų ir bent šios toks fizinis pasirengimas.

Ar įranga, su kuria fotografuoji Dakaro ralį, skiriasi nuo tos, su kuria fotografuoji automobilių sporto varžybas Lietuvoje?

V. Pilkauskas: Fotografuojant automobilių sportą, automobilius, įvairius renginius ir kitus dalykus visada naudoju tą pačią įrangą. Taigi, ji niekuo nesiskiria. Vienas arba du fotoaparatai ir keletas objektyvų.

REKLAMA
REKLAMA

Tiesa, taupant vietą kuprinėje, kad sutilptų ir kiti labai reikalingi dalykai į vieną vietą, į Dakarą pasiimu mažiau objektyvų. Tiesiog neimu to, ką labai mažai panaudočiau arba iš vis nepanaudočiau.

Kokių priemonių reikia imtis norint apsaugoti įrangą?

V. Pilkauskas: Norint, kad foto įranga kuo ilgiau išsilaikytų tvarkinga, visų pirma, ją reikia nešioti specialioje kuprinėje, kur viskas gražiai susideda į skyrelius.

Visi objektyvai turi uždėtus apsauginius filtrus (jeigu į jį atskris akmuo ar pasimaišys kita kliūtis, tai pirmiau suduš apsauginis stiklas, o objektyvas dažniausiai gali išlikti sveikas). Taip pat kai kurie objektyvai yra įvilkti į specialų apsauginį „rūbą“, kuris saugo nuo drėgmės ir nuo dulkių. Žinoma, naudojama fotoįranga yra profesionali, nebijanti vandens ar dulkių, bet nepaisant to, vis tiek stengiuosi ją tausoti.

Pavyzdžiui, lyjant lietui, „įvelku“ fotoaparatą į paprastą užtraukiamą maišelį, kuris maksimaliai apsaugo nuo lietaus lašų. O jeigu dar skėtį į rankas paimi – iš vis puiku. Per ilgametę automobilių sporto ir kitų dalykų fotografavimo patirtį visada žinau, kaip pasiruošti bet kokiam orui bei numatyti, kokie iššūkiai gali laukti, bei kaip juos kaip įmanoma daugiau minimizuoti. Kaip sakoma, nebūna blogo oro, būna tik netinkama apranga. Taip ir su fototechnika – tenka viskam gerai pasiruošti.

REKLAMA

Kad ir pačią kuprinę dažnai uždengiu specialiu, neperšlampamu uždangalu, kuris lyjant saugo nuo lietaus, o kitais atvejais – nuo dulkių.

Dar visuomet akcentuoju tai, kad niekada nereikia palikti atsegtos foto įrangos kuprinės (nesvarbu, kur ji būtų bepadėta), nes atėjęs kitas žmogus, gali norėti patraukti jūsų kuprinę, ir imdamas ją atsegtą gali pažerti viską tiesiai ant žemės.

Esu labai seniai turėjęs tokią patirtį, kai pats neužsegtą kuprinę buvau padėjęs ant automobilio sėdynės, pafotografavęs atidariau duris ėmiau ją už rankenos ir tuo metu viskas iš jos iškrito ant asfalto. Rezultatas – sudaužytas objektyvas. Po to, užsegimo taisyklės stengiuosi laikytis visada ir dar pamatęs kolegų atsegtas kuprines, jas užsegu arba rekomenduoju užsisegti.

*****

Sudėtingiausios pasaulio lenktynės rengiamos jau 46 metus iš eilės, tačiau mūsų šaliai būtent šios taps ypatingomis – 2024-ųjų Dakaras išsiskirs istoriškai gausiausiu lietuviškų ekipažų skaičiumi. O tuo, kad nuo sausio 4-osios gerbėjai galėtų patogiai sekti visus svarbiausius lenktynių įvykius, pasirūpins TV3 žiniasklaidos grupė – oficialus Dakaro 2024 transliuotojas Lietuvoje. Daugiau naujienų galite surasti specialiame Dakaro polapyje.

REKLAMAAutobilis.lt
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų