Carlo Gozzi “Varnas” - tipinė barokinė tragikomedija, parašyta eilėmis, priklausanti “fiaba teatrale” (teatrinės pasakos) žanrui, kur dera tragiškumas su komizmu. Ši pjesė parašyta 1761 metais, kai Gozzi aktyviai kovojo su Goldoni, norėdamas įrodyti, kad šis žanras gali susilaukti tokios pat sėkmės, kaip ir “konkurento” komedijos.
Reabilituodamas teatre pasakiškumą, Gozzi siekė į teatrą sugrąžinti aristokratiškumą tiek temų prasme, tiek žodžiu. Jam svarbu buvo tikroviškumą sukurti netikroviškai. Jis niekaip negalėjo sutikti su rašytojais, kurie “gali tiek nusižeminti, kad aprašinėtų dvokiančias visuomenės padugnes”. Jis baisėjosi, kad tokie “prasti” kūriniai pasiekia ne vien teatrą, bet dar ir spausdinami. Ypač jis kovojo su venecijietišku plebėjiškumu. Gozzi sąlygiškumas, kaip ir poezija, - neatsiejama teatro dalis. O gindamas aktorių improvizatorių, jis šalia savo barokinio keistuoliško pasakiškumo derino bufonadines “comedia dell arte” kaukes.
Lietuvos Rusų dramos teatras nepabūgo XXI a. pradžiai visiškai svetimo patosinio Gozzi stiliaus, viso to, kas gali nuskambėti daugiau nei naiviai. Šis faktorius lėmė tai, kad režisierius Jurijus Popovas ieškojo stipraus, raiškaus dailininko, o juo tapo Jonas Arčikauskas. Todėl mes šiandien regime J. Popovo režisuotą J. Arčikausko triumfą.
Šis spektaklis nuo šiandien priklausys tiems teatro šedevrams, kuriuos galima bus rodyti kaip pasididžiavimą, kaip atskirą teatro vizualiosios plastikos pavyzdį, kaip vientisą, funkcionuojantį, be galo stilingą spektaklį. Jame susikryžmina ne tik amžiai, vaidybos manieros, bet ir prasmių gausa. Šitoje vaizdinėje fejerijoje režisierius atsisakė savęs - lyg vėlyvojo XVIII amžiaus baroko kūrėjas viską paliko vedančiajai spektaklio pusei - dailininkui.
Be aktoriaus teatras neįmanomas - todėl jiems irgi teko lemiamas vaidmuo. Nuo aktorių, jų sugebėjimo integruotis į dailininko fantazijos “mašineriją” priklausė daugiau ar mažiau vykusios scenos, spektaklio visuma. O kadangi aktoriai - netolygūs, nukentėjo gana prasmingi spektaklio “kodai”. Pirmiausia ne visi aktoriai sugeba improvizuoti. Antra, įpratę prie literatūrinio teatro tradicijų, kai kurie iš jų sunkiai juda, o sakydami “keliaaukščius” Gozzi tekstus nėra pakankamai plastiški. Kai kada jie ne tik “nuryja” tekstą, bet apskritai pameta jo prasmę. Ypač dažnai spektaklio mintis trūkinėja pirmame veiksme - tiesiog pradedi nesuprasti elementarios fabulos, o žiūrovas tiesiog žiūri gerą gyvųjų paveikslų parodą. Tokiomis minutėmis dailininkas režisuoja su tokiu pagreičiu, kad pradedi laukti įvairių tik teatre įmanomų pasakiškų triukų, kurių kaita ir sudaro kūrinio dramaturgiją.
Tačiau tokiomis minutėmis dar keisčiau atrodo gana nepaslanki trupė, kuri arba kalba, arba juda, ir retas kuris viską daro išvien. Aišku, trupė, ilgai smilkusi tam tikram stagnacijos periode, negali be ilgesnių trenažų šmaikščiai ir gyvai suvaidinti gan skaidrią pjesę. Įprotis yra viską sureikšminti, susvarbinti, kartu sutrupinti, pametant pagrindinę temą, dėl kurios mes visi ir susirinkom. Kartais atrodo, kad sėdi kažkur užsieny ir žiūri spektaklį svetima kalba, nors, rodos, rusų kalbą moki dar pakankamai gerai.
Antrame veiksme reikalai gerokai pasitaiso, bet tik todėl, kad čia daugiau vietos įgauna “judrieji” aktoriai - su jais scena kaipmat atsigauna. Ir “aukštos” dvasios pasaka pasiekia nerealų pasakiškumą, po kurio sau pasakai: “Dar ateisiu į šį spektaklį”. Grožio triumfas nugali, visi neaiškumai išsisklaido, pradeda patikti net tie, kurie pradžioje kažką galbūt net gadino.
Spektaklio sielos - Vladimiro Jefremovo Pantalonė ir Tatjanos Genzel Smeraldina. Gal dėl to, kad jiems atiteko “gyvieji” šio kūrinio personažai. Bet, manau, tai nulėmė aktorių patirtis ir kūrybiškumas. Tai nepakartojamo gyvybingumo aktoriai, tuo labiau matant, kad abu jau gana solidaus amžiaus. Jų profesionalumas panaikino bet kokias amžiaus ribas, jų sugebėjimas improvizuoti scenas pavertė gyvomis, šmaikščiomis, užburiančiomis. Ypač nudžiugino T. Genzel virtuoziškumas. Ši aktorė kaip niekas kitas puikiausiai įvaldė A. Arčikausko kostiumą, rodos, kad tokiuose kostiumuose ji “veikia” kasdien. Iš visos trupės ir balsą ji geriausiai valdo. Tai tikra šio teatro primadona.
Princesę Armildą vaidinanti Tatjana Liutajeva - graži ir išvaizdi, ji tą žino, todėl scenoje tiesiog nieko neveikia. Didžiausia jos vaidyba - teksto sakymas. Ji psichologizuoja Armildą, bet tai kertasi ne tik su Gozzi, bet net ir su Popovo spektaklio stilistika.
Stiprių vyrų šiame teatre daugiau nei moterų - to reikalauja ir pati pjesė. Tikras gyvsidabris - Eduardas Muraškovas, kuriam atiteko pats paslaptingiausias Mago Norando vaidmuo. Šis aktorius gali būti visoks, jis toks ir buvo: keitėsi ne vien jo apdarai ir reikšmės, keitėsi aktoriaus mimika, dikcija, intonacijos.
Įdomus pasirodė ir Dmitrijaus Denisiuko Milonas, nors aktorius viso spektaklio struktūroje buvo netolygus. Kartais labiau raiškus, kartais mažiau, tačiau jis labiausiai sugebėjo neatitrūkti nuo spektaklio visumos, nuo pagrindinės temos.
Kompozitoriui Algirdui Martinaičiui šį kartą atiteko gan sunkus uždavinys. Jo muzika jautri, atidi kiekvienai scenai, netgi kiekvienam personažui, ji tapo viso spektaklio dalimi. Tačiau pagrindinė muzikinė spektaklio tema sudaryta iš stilistiškai skirtingų gabalų, todėl finale pritrūko grynojo Martinaičio, kurio visada džiugu klausyti.
Tai, kad šiais sunkiais laikais teatras darė viską, kad būtų įgyvendintas toks sudėtingas dailininko sumanymas, byloja apie teatro renesansą. Rusų dramos teatre jau seniai neteko matyti nieko panašaus. Matyti, kaip atgijo viso teatro laboratorijos, sužibo visa teatro alchemija. Kiekvienas spektaklio kostiumas tapo lyg atskiru spektakliu. Jo daugiasluoksniškumas byloja ne vien apie dailininko išradingumą, bet ir apie siuvėjų profesionalumą. Jie labai tikslūs savo formomis, preciziškai pasiūti.
J. Arčikauskas labai tiksliai suderino pačias įvairiausias medžiagas ir pagal koloritą, ir pagal faktūras. Dailininko rankose prisikelia viskas, prie ko tik jis prisiliečia. J. Arčikauskas toks magas, kad kartu su neapsakomu greičiu ir subtiliausiais niuansais kintamomis šviesomis (puikus apšvietėjos Valerijos Zablockajos darbas), jis pasiekia tokią žaismę, kad sukuriama tikrų tikriausia pasaka. Įtaiga daug didesnė nei kinematografo.
J. Arčikausko sukurti kostiumai tokie išraiškingi, kad sudaro scenografinį pagrindą. Scenoje - absoliutus asketizmas ir funkcionalumas. J. Arčikausko vielinis varnas kintant veiksmui sumodeliuojamas iš trijų dalių į įspūdingą kūrinį, primenantį Leonardo da Vinci konstrukcijas, kurių prasmės byloja apie dailininko siekį pakilti aukščiau dangaus.
Šiame spektaklyje aktoriai su kaukėmis, tačiau jos, kaip ir Gozzi teatre, atlieka antraeilį vaidmenį. Pirmame plane - individualizuoti personažai, sudarantys pasakiškojo veiksmo pagrindą. Todėl aktoriams nereikia manyti, kad iš jų atimta galimybė vaidinti, būti profesionalais, o ne vienaip ar kitaip judant demonstruoti teatro madas.
“Varnas” - dailininko iššūkis antivizualiam, objektiniam teatrui, kuris pastaruoju metu užima vis didesnę šiuolaikinio teatro dalį. Teatro dailininkų kūryba vis labiau užleidžia vietą parinktam, pritaikytam rekvizitui, o J. Arčikauskas tam priešpriešina sodrų, konceptualų vaizdą, spindintį savo forma ir jaudinantį savo turiniu.
Kaip ir Gozzi “fiaba”, J. Arčikauskas moko paklusti Dievui, moko bijoti “laisvės šmėklos”, moko ištvermės, nepasiekiamos aiškiaregystės. Jis piešia savo personažus nekaltus ir kenčiančius, tačiau finale už savo kantrybę jie visi apdovanojami. Šis spektaklis - tai realus įrodymas, kad ne vien siužetas gali išspausti ašaras. “Varno” vaizdinis meniškumas toks sugestyvus, kad šiandien vargu ar turi panašų atitikmenį. Fantazija, mistika ir groteskas - tikras iššūkis šiandienos teatro racionalizmui ar sentimentaliajam meno miesčioniškumui.
Jeigu Rusų dramos teatre nustotų girgždėti kėdės, spektaklis pradėtų naują teatro erą. Taip atsirastų ir vis gausėjančių žiūrovų, prasidėtų normalus teatro gyvenimas. Kartais gero spektaklio per mažai, kad teatras atsigautų, tačiau akivaizdu, kad pirmieji žingsniai jau žengti.
D. Matvejevo nuotr. iš Rusų dramos teatro archyvo
