Balandžio 12 ir 13 dieną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks austrų dramaturgo Thomo Bernharto dramos “Įpročio jėga” premjera. Spektaklio režisierius Valentinas Masalskis, kuris spektaklyje atlieka ir vieną pagrindinių vaidmenų, bei aktoriai Aurelija Tamulytė, Šarūnas Puidokas, Vaidotas Martinaitis ir Marius Jampolskis dalijasi mintimis apie bendrą darbą.
Kas sieja paskutinį jūsų spektaklį Fiodoro Dostojevskio “Nuolankiąją” su naujausiu jūsų režisūriniu darbu Thomo Bernharto “Įpročio jėga”?
Valentinas Masalskis: Tai, ką pradėjau daryti “Nuolankiojoje” ir dabar tęsiu “Įpročio jėgoje” - grįžimas į tai, ką aš moku daryti. Aš nepradėjau pretenduoti į tai, ko nemoku. Tai ne tik kūrimas, bet visų pirma pasidalijimas profesinėmis mintimis, kurias aš šitiek metų analizavau su kolegomis, profesionalais - tokia ir yra mūsų darbo esmė. Tai kultūrinių, teatrinių dekalogų, kurie mus vienija, priminimas. Vienija ne žmonės - vienija dekalogai. Pagal tą dekalogą mes styguojamės ir atrandame savo draugus. Čia įeina ir dešimt Dievo įsakymų, ir kultūrinis dekalogas, ir praeities dekalogai - viskas. Sakydamas “Dekalogas”, turiu omeny tas taisykles, tuos didžiuosius humanizmo idealus, į kuriuos turime stiebtis. Dėl to gana ilgose “Įpročio jėgos” repeticijose svarbiausia - dalijimasis patirtimi ir žiniomis. Mano užmojai - savo teatro kūrimas - buvo nesąmonė. Laiku supratau, kad turiu dirbti tai, ką moku. Žiūrovai laukia iš manęs emocionalaus teatro, tą aš moku daryti, į tą man eiti ir reikia, o ne ieškoti “prasmingo”, “apibendrinto”, “pompastiško” teatro.
Bernhardo kūryboje didžiausias atradimas, ko aš visiškai nesitikėjau, man buvo tie patys žodžiai “tėvynė”, “meilė”, “neapykanta”, “mylėkim artimą”, pasakyti kitu tikslu - pažeminti žmogų. Tai pavirsta visai kitu ginklu.
Kuo skiriasi mano personažas nuo manęs? Niekuo. Jis klaus apie regėjimą, jis sakys: mokykitės klausyti, mokykitės girdėti meną, mokykitės skaityti literatūrą, mokykitės drausmės. Bet visa tai vien tik žodžiai - kad pažemintum kitą. Vadinasi, jeigu mano tikslas pažeminti kitus ir tapti garbėtroška, aš tai turiu ištarti su tam tikra energija.
Dirbote su pačiais įvairiausiais dramaturgais ir režisieriais. Koks jums atrodo rašytojas Tomas Bernhardas? Kuo yra ypatingas šis susitikimas su režisieriumi ir aktoriumi Valentinu Masalskiu?
Aurelija Tamulytė: Man apskritai labai sunku scenoje nustygti vienoje vietoje. Šiuo požiūriu mano pirmasis psichologinis lūžis įvyko spektaklyje “Pati pradžios pradžia”, kada nieko neturėjau daryti. Toks buvo mano personažas. Maniau, kad perplyšiu per pusę. “Įpročio jėgoje” vyksta visai kitas procesas: susitvardymas ruošiantis šuoliui. Autorius ir tekstu, ir mintimis yra visiškas minimalistas. Bernhardas tarytum chirurgas: viskas yra taip tikslu, kad nerasi jokių sąmonės ir žodžio prasilenkimų. Čia viskas adekvatu. Yra rašytojų, kurie plepa plepa, bet pasako tik kokią vieną mintelę, o čia - viskas išmintinga, apgalvota, žodžių - labai nedaug. Čia kvintomis beriasi minties srautas ir minimalistiniai žodžiai. Tai labai veikia. Atsiranda aiškumas.
Valentinas Masalskis - taip pat minimalistas. Jis nemėgsta be tikslo plepėti. Dirbant su juo reikia turėti daug vidinės stiprybės. Jis visada konkrečiai žino, ko nori. Man atrodo, kad jis net visada mato galutinį rezultatą. Jis teatrą mato per savo prizmę ir tą vagą tik gilina. Jam “nauji” dalykai, “naujos” išraiškos priemonės niekada neturi prasmės. Jam svarbu gylis. Jis net kurdamas mizanscenas koncentruojasi į minimalizmą.
Marius Jampolskis: Su Valentinu susitikau dar studijuodamas trečiame kurse (vadovas Vladas Bagdonas). Jis tuomet statė W. Goethe “Faustą”. Aš jam parašiau laišką, prašydamas leisti žiūrėti repeticijas. Susiklostė tokios aplinkybės, kad aktorius, kuris turėjo vaidinti Studentą, pasitraukė, o man buvo pasiūlyta pabandyti. Laišką rašydamas išgyvenau didžiulę dramą. Tuo metu išgyvenau krizę: priešinausi formalizmui - ir režisūriniam, ir aktoriniam. Kaip Valentinas sako, atsitiktinumų gyvenime nebūna. Taip įvyko mano pirmasis susitikimas su juo “Fauste”.
Tomas Bernhardas pasirodė netikėtai šiuolaikiškas, aštrus. Man artima tai, kad jis kalba apie menininkus. “Įpročio jėgoje”, kaip ir “Grimzdėjuje”, jis kalba apie muzikantus. Tai yra viena iš mano sričių. Per tai aš jį lengviau ir greičiau priimu. Bet tai - daugiau išoriniai faktoriai. O vidiniai šiame kūrinyje yra tie klausimai, kuriuos mes visi keliame. Jo absurdiškumas labai gerai suformuluotas.
Mūsų darbas - procesas. Pradžioje, kai repetavome “Faustą”, labai daug “baimių” išgyvenau. Turėjau “statuso” problemą. Kadangi man Valentinas Masalskis buvo ir yra didelis autoritetas, tai jo autoritetingumas man “Fauste” labai trukdė. Tada visur visko ir kartu savęs bijojau, kad tik ko nors nepadaryčiau ne taip. Kai aš jį šiek tiek geriau pažinau, viskas pasikeitė. Tai yra žmogus, kuris visur ir visada repetuoja. Nebūna, kad jis atsipūstų ir būtų laisvas. Tai yra savybė, dėl kurios aš jį labiausiai vertinu. Jis niekada neišduoda savo profesijos. Nieko panašaus nesu matęs ir nemanau, kad dar gali būti kažkas panašaus.
Kai artimiau pažinau, pamačiau ir tam tikras jo ydas, silpnybes. Jis yra tiesiog žmogus. Darbo prasme man tai pradėjo. Aš nelinkęs mistifikuoti.
Valentinas iš mūsų reikalauja sąmoningumo, asmenybės. Mes bet kokiu atveju jau esame kažkaip susiformavę. Jis ir nori to grūdo. Jis sako: turi matytis mūsų kaip menininkų santykis į tai, ką mes darome. Jis siekia, kad mes nevaidintume, kad mes ne personažus vaidintume, o save: mums reikia iki tų personažų siektis, o ne atvirkščiai. Tai yra savęs “sumušimas”, bet per tai pasirodo asmenybė.
V. Masalskis išrankus. Jis renkasi gerą medžiagą. Pirmiausia ją suranda sau, o po to ieško, kam ta medžiaga dar tiktų. Jis ieško bendraminčių. Aišku, ne visada pavyksta, kad visi būtų bendraminčiai. O tokioje profesijoje, kur kiekvienas turi savo ambicijų, turbūt apskritai neįmanoma. Man lengva dirbi galbūt ir dėl to, kad aš iškart, besąlygiškai priimu žaidimo taisykles. Tai yra jo medžiaga ir jeigu jis mato, kad aš galiu suvaidinti, vadinasi, galiu taip, kaip reikia. Tada įsijungia mano darbo mygtukas. Aš pradedu dirbti.
Kalbant apie Valentiną, labai svarbi tema - mokėjimas su juo bendrauti. Kaip visa tai vyksta? Aš patyriau visą paletę įvairiausių niuansų, santykių... Labai daug ko išmokau. Aš dabar neturiu jokios sienos, nes manęs nepaveiks tai, kas neturi paveikti; mane paveiks tik tai, kas turi paveikti. Tai man kainavo labai daug jėgų ir daug laiko. Iš esmės mes bendravome be pertraukos. Nors “Faustas” baigėsi prieš trejus metus ir tik dabar realiai vėl dirbame, bet aš dalyvavau ir “Publikos išplūdimo” repeticijoje, ir po “Nuolankiosios” nemažai šnekėdavomės. Aš jį turėjau progos pamatyti ir iš arti, ir iš toliau, kada mūsų nebesiejo darbiniai santykiai.
Be to, man atrodo, kad jis mane šiek tiek ir globoja. Tarp mūsų iš tikrųjų yra labai daug bendra.
Vaidotas Martinaitis: “Įpročio jėgoje” labai tiksliai pagauta tema. Perskaičius pjesė pasirodė labai teatrališka, teatrališki jos personažai. Situacija - cirkas. O Masalskis dar kitaip padėjo pamatyti šitą pjesę. Tai yra gili psichologinė analizė situacijos, kurioje esame mes. Kas yra įpročio jėga? Ji susiklosto per tam tikrą laiką bet kuriame kolektyve. Tai yra savaime suprantamų dalykų virtinė, kurių mes nefiksuojame. Mes nepasitenkiname tuo, kur esame, mums nepatinka tai, kaip yra, bet geriau mes neieškome. Vieni supranta tai ir sąmoningai su tuo susitaiko, kiti netgi to nefiksuoja, nesupranta. Repetuojant visas įdomumas tada, kai mes pirmiausia tai užčiuopiam.
Svarbu atrasti, fiksuoti savo įpročio jėgą. Taip būna net perskaičius pjesę. Ji iškarto padiktuoja žanrą, stilių, personažus, vaidybos manierą... Visa tai yra ta pati įpročio jėga. Taip pamažu mes darom tai, ką mokam, kas yra seniai įprasta, ir tai pateikiam kaip vienintelį įmanomą būdą. Tai priimam kaip absoliučią tiesą. Tai, kas įprasta, tai yra tiesa. Kai susiduri, kad taip nėra, tas virsmas ir yra pats įdomiausias.
Šiame spektaklyje man įdomiausia yra pats susidūrimas su Valentinu Masalskiu. Kaip su žmogumi. Aš nebūčiau nei taip perskaitęs pjesės, nei atradęs to, kas joje slypi. Su Masalskiu pavyko pamatyti tikrą kūrinio pjūvį. Masalskis yra tiesus ir drąsus. Drąsa sakyti tiesą yra užsitarnaujama. Nors Masalskis greit švęs penkiasdešimtmetį, jis toks gyvybingas, kad man prieš jį gėda. Mes pensininkai prieš jį. Jis gyvas, jis gyvena, jis kuria, jis pasinėręs į tai, ką daro, jis ieško. Šalia jo esant labiausiai užkliūva mūsų ir profesinė ir dvasinė tinginystė. Šalia jo su tais dalykais susiduri savyje. Aš drąsiai galiu pasakyti: tai yra mokytojas.
Šarūnas Puidokas: Valentino Masalskio darbo metodika - visiškai priešinga Vaitkaus, Nekrošiaus, Koršunovo. Jis nekuria, nevaidina jokios hierarchijos: aš - režisierius, tu - aktorius. Šiuo atveju jis ir negali to padaryti, nes pats vaidina. Bet net ir gyvenime bendraujant jis šito statuso neturi. Tuo jis paperka, prielankumą sukuria. Vien jau tas vertinga.
Šitas spektaklis ir gimsta iš mūsų santykių. Mes nusprendėm atsiriboti nuo personažų kūrimo, į šitą medžiagą eiti tik nuo savęs, kalbėti daugiausiai tik apie save, nekurti jokio personažo. Tas personažas išeis iš pjesės ir iš istorijos konteksto. Mes stengiamės kuo daugiau atsiverti.
Thomaso Bernhardo “Įpročio jėga”, tiksliau sakant, “priklausomybės jėga” - tai “nelaisvo”, “melagio”, “kvailio” jėga (beje, šioms kategorijoms priklauso ir pats Masalskio Karibaldis). Personažai protestuoja, nenori sutikti, jie gauna laiškų, kitų pasiūlymų, - lygiai kaip gyvenime. Jie pripratę, jiems patogu murkdytis toje nesąmonėje tarp cirko ir muzikinių repeticijų kvinteto “Forellen”. Jie viens prieš kitą vaidina kūrybinius-meninius ryšius, o iš tikrųjų tai formalizmas, nes jie patys netiki tuo, ką padaro.
Repeticijos labai turiningos, jos tampa kryptingos. Nebūtinai spektaklio kontekste. Jos daug ką atveria mumyse. Imponuoja savęs vertimas nesustoti prie kokio nors atrastos tiesos tabu, vertimas ieškoti gilesnio reiškinio supratimo. Valentinas imponuoja tuo, kad jis yra amžinas opozicionierius viskam, netgi pačiam sau. Dirbant su tokiu žmogumi ir pats pradedi tą daryti. Bendrauti su juo yra atgaiva. Atgaiva viso šio teatro kontekste.
Kalbėjosi Daiva Šabasevičienė
Gintauto Trimako nuotr. iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro www.teatras.lt archyvo
