Beveik neegzistuojančios dailės rinkos derintojai trečiadienį (rugsėjo 17) surengė IV-ą Dailės kūrinių aukcioną ir drąsiai planuoja kitus aukcionus.
Meno rinkos agentūros, Tolerancijos centro salėje surengusios ketvirtąjį dailės kūrinių aukcioną, nebereikia nei drąsinti, nei guosti, nei girti, nei peikti. Ir tai yra didžiausias pasiekimas, nes lygiai per metus (pirmasis aukcionas įvyko 2007 metais rugsėjo mėnesį) Vilniaus aukcionieriai sukūrė beveik įprastą prekybos daile lauką, kuris ateityje tiesiog privalo virsti realios, ne mitinės (o tai reiškia – ir investicinės) kainos už dailę Lietuvoje formuotoju.
Kokia šių aukcionų istorija? Pirmasis pirkėjams pateikė 63 kūrinius, nupirko – tris, už 28 000 litų. Antrajame buvo 48 darbai, parduota – 19 (už maždaug 80 000 litų – beskubėdamas neradau tikslių duomenų). Trečiasis pinigais kol kas rekordinis - 160 000 litų, parduota trečdalis darbų iš 115-os.
Šiandieninis, ketvirtasis yra tiesiog normalus – gauta maždaug (na, vienas kitas tūkstantis į vieną ar kitą pusę) 135 000 litų, buvo 171 darbas, ketvirtadalis jų parduota.
Man didžiausią susidomėjimą kėlė egoistinė intriga, ar aš, prognozuodamas galimus pirkinius, atspėjau. Nes anksčiau beveik niekada nepataikydavau. Šį kartą abu mano favoritai: Valerijos Žukauskaitės socrealistinis guašas ir nebrangi (550 Lt) Kuniyoshi Utagawos ksilografija buvo parduoti.
Žinoma, tenka pripažinti, kad stipriai apsišoviau, teigdamas, kad bus nupirkti bent keli Stasio Ušinsko darbai – neparduotas nei vienas. Ir negaliu didžiuotis banaliomis prognozėmis apie Kazio Šimonio kūrybą – šį sentimentalų simbolistą lietuviai visuomet perka noriai.
Bet praėjus keturiems aukcionams jau verta daryti ne tik operatyvines, bet ir sąlyginai strategines prognozes. Drąsiai galima teigti, kad ir ateityje nebrangūs – iki 1500 litų pradinės kainos – lietuviško socrealizmo darbai bus paklausūs. Trečiadienį dėl jų buvo varžomasi azartiškiausiai. Štai Jurijaus Baltrūno 1953 metų paveikslo „Pas gydytoją“ pradinė kaina pakilo daugiau nei tris kartus: nuo 900 iki 3100 litų. Be abejo, visą giedrą socrealizmo aukcioninę ateitį gali sužlugdyti neraštingi savininkai, nes, jei kitame aukcione kito J. Baltrūno paveikslo pradinė kaina bus 3100 litų, jo niekas nepirks. Tokią klaidą ketvirtame aukcione padarė keliolika savininkų, nusprendę apsidrausti ir suteikdami savo darbams ne derybinę, o įsivaizduojamą rinkos kainą. Kokia prasmė varžytis, jei jau pirmas kainos pakėlimas viršija darbo vertę?
Jau akivaizdu, kad Vilniaus aukcionuose jokių šansų neturi šiuolaikinė publikoje nepopuliarių (o tokių – beveik visa Dailininkų sąjunga) tapyba. Šiuolaikinis lietuvių menas šiokią tokią vertę įgauna tik tuomet, jei autorius ilgametis muziejinis klasikas ir yra miręs. Ir net tokiu atveju bus labiau perkami ankstyvesnieji klasikų darbai. Būtent ši kategorija gali pretenduoti į 10 000 litų viršijančias sumas. Šitaip įvyko su Leono Katino darbu „Medis rudenį“ (1979), kurio pradinė kaina pakilo nuo 8500 iki 13 300 litų.
Taip pat aišku, kad aukcionuose savo pirkėjus ras logiškos prekės – kokybiška XIX–XX a. pr. amžiaus tapyba už realią kainą (D. Joy „Burlaivis prie molo“, 1918, parduotas už pradinę 16 500 litų kainą. Tai buvo brangiausias ketvirtojo aukciono pirkinys).
Neprapuls ir sąlyginai nebrangūs suvenyrai – žemėlapiai, atpažįstama senoji grafika – jei jų pardavimo kaina neviršys 1000 litų. Šviežiausias pavyzdys – Jono Bretkūno „Postilės“ puslapis, žaibiškai parduotas už 600 litų. Vargu ar tai galima vadinti investicija, bet geriau jau namuose turėti puslapį iš pirmosios iliustruotos knygos lietuvių kalba, nei už tokią pačią kainą nusipirkti Pilies gatvėje peizažą su Vilniumi. Arba kopomis.
Aukciono rengėjai šią tendenciją – neturtingoje šalyje geriau siūlyti daug antikvarinės smulkmės su keliais prabangiais akcentais – puikiai mato ir kitą aukcioną, kuris įvyks lapkričio mėnesį, teisingai skiria istorinei grafikai, senajai fotografijai ir knygoms (pastarasis elementas turbūt rizikingiausias).
Šiais metais įvyks ir šeštasis, dar neturintis temos, aukcionas. Visa tai džiugina – nes dar metai, kiti intensyvios veiklos, ir bus galima skelbti argumentuotus meno kūrinių kainų indeksus. O tuomet ateis eilė ir filatelijai, ir baldams, ir numizmatikai...