Toli nuo namų, kažkur Tailande, staiga visiškai kitaip imi suvokti kiekvieną mintį, emociją, pasikeitimus. LNK laidos „Gyvenimas kaip kinas“ vedėja Daiva Tamošiūnaitė-Budrė sako, kad per 10 dienų Tailande gavo perstumdyti visas savo vertybių dėželes.
„Azija europiečiams truputėlį sujaukia protą ir vertybes kitaip sudėlioja. Ten pagal kitokią tvarką gyvenami paprasti žmogiški dalykai. Valgai - džiaugiesi, gali linksmintis - džiaugiesi. O mūsų galvos nuo ryto iki vakaro prikimštos problemų“, - sako D.Tamošiūnaitė-Budrė.
Apie Tailando šventyklas ji pasakoja nedaug. Kas kita lieti įspūdžius apie žmones, kuriuos tarsi specialiai turėjo sutikti, kad darsyk suvoktų akimirkos džiaugsmą ir ramybę, atsikratytų streso.
„Vieną dieną plaukėme upe taksi valtimi. Visa upė apgyvendinta - aplink matai lūšnas, lūšneles. Plaukėme per liūtį, mūsų valtininkas - senas žilas rytietis kaip iš filmo, - šypsosi Daiva. - Pasiekėme šventyklą. Aš nutariau nekilti aukščiausiais laiptais, buvau labai pavargusi. Likau sėdėti valtyje su senu rytiečiu. Staiga jis ateina, atsisėda šalia, sukryžiuoja kojytes, užsimerkia ir nugrimzta į savo nirvaną, ilsisi. Šitas žmogus galbūt visą gyvenimą dirba valtininku - ir jokio nerimo veide, jokių „Dieve, koks aš nelaimingas“. Jis mėgaujasi akimirkomis. Tyliai sėdėjau šalia ir susidėliojau sau visus atsakymus.“
Nuraminti mintis jai padėjo ir kelios nakvynės nameliuose ant plaustų. „Ten yra tualetas ir dušas, bet nėra elektros. Pasiimi žibalinę lempą, nusineši prie dušo angos... Arba į terasėlę išsineši, pasistatai lempą ant stalo, žiūri į vandenį, girdi jo šnaresį ir vėl dėliojiesi savo mintis“, - kalba D.Tamošiūnaitė-Budrė.
Didelė tenykščio oro drėgmė lėmė, kad lietuvė valgytų daug baltyminio maisto. „Na, kaip gi Tailande nepasimėgausi jūros gėrybėmis?“ - juokiasi Daiva. Tačiau tokia mityba netrukus surakino jos kojas. „Vykome pas dramblius, tačiau aš ant jų nesėdau. Tą dieną kojos buvo kaip medinės. Pamaniau - Dieve mano, taigi slystelėsiu dramblio nugara - nugarmėsiu“, - susilaikė televizininkė.
Gal ji sutiko ir Baltąjį dramblį - laimės apraišką, pašnibždėjo jam į ausį savo nerimus ar svajones? „Mačiau tik tokių dramblių skulptūrėles karaliaus rūmuose. Šis legendinis personažas Tailande yra visur, - juokiasi Daiva. - Bet sužinojau kitą dalyką: baltas dramblys nebūtinai turi būti baltas, tiesiog jis privalo turėti penkis „pirštus“, o paprastai drambliai teturi keturis tokius išlinkimus. Gyvo „penkiapirščio“ dramblio nesutikau, nieko jo nepaprašiau. Bet ten yra ir kitų vietų, kur tai galima padaryti.“
Jurga KLIMAITĖ-RIEBLING
