Agnė Skamarakaitė, LRT radijo laida „60 minučių“, LRT.lt
Yra dvi priežastys, kodėl prekybos tinklai neparduoto, bet dar tinkamo vartoti maisto neatiduoda skurstantiems: taupumas ir tinginystė. Taip teigia režisierius Dominykas Kubilius, ketvirtadienį pristatęs dokumentinį filmą apie išmetamo maisto kiekius Lietuvoje „Dėmesio – maistas!“.
„Yra dvi medalio pusės. Viena – taupomi kaštai. Jeigu norima oficialiai atiduoti maistą iš prekybos centro, turi būti vykdoma buhalterinė apskaita, kad matytųsi, jog maistas atiduodamas žmonėms. Tada turi būti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos oficialūs raštai, patvirtinantys, kad maistas tinkamas žmonėms. Tuomet turi atsirasti papildomų darbuotojų, kurie turėtų prižiūrėti, kaip maistas patenka ant skurstančiųjų stalo“, – aiškina režisierius.
– Kaip premjeroje reagavo žiūrovai?
– Emocijos pozityvios. Žmonės reagavo taip, kaip ir tikėjomės: reakcija buvo labai vienpusiška – niekas net negalėjo įsivaizduoti, kad išmetamo maisto kiekis yra toks didelis.
– Koks tas kiekis?
– Dabar skaičiuojama, kad per metus išmetamo maisto kiekis yra maždaug 600 tūkst. tonų.
– Kas išmeta daugiausiai? Matyt, kalbame apie prekybos centrus?
– Taip, ir filme daugiau kalbėjome apie prekybos centrus ir bendroves, kurios užsiima maisto gamyba, tiekimu ir t. t. Iš namų ūkių išmetamo maisto kiekis žymiai mažesnis, todėl tai nelabai ir akcentavome. Filme daugiau akcentuoti gigantai, kurie užsiima veikla, susijusia su maistu.
– Kodėl ėmeisi šios temos?
– Priešistorė tokia: mūsų prodiuserių bendrovė daug laiko bendradarbiauja su paramos fondu „Maisto bankas“. Jie kreipėsi į mus su tokia tema. Pradžioje visa tai skambėjo keistai. Visi turbūt žinome, kad apie maisto švaistymą labai garsiai nekalbama, bet, kai pradėjome gilintis į šią temą, tikrai, taip sakant, užsikabinome. Pamatėme, kad problemos – labai didelės. Pribloškė, kiek Lietuvoje yra skurstančių, badaujančių, negalinčių nusipirkti ar gauti maisto, ir išmetamo maisto kiekis. Tas išmetamas maistas gali atsidurti ant skurstančiųjų stalo.
– Filme kalbinami oficialūs prekybos tinklų atstovai, buvę ir esami darbuotojai. Ar radai atsakymą, kodėl maistas yra išmetamas, o ne duodamas tiems žmonėms, kurie skursta?
– Yra dvi medalio pusės. Viena – taupomi kaštai. Jeigu norima oficialiai atiduoti maistą iš prekybos centro, turi būti vykdoma buhalterinė apskaita, kad matytųsi, jog maistas atiduodamas žmonėms. Tada turi būti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos oficialūs raštai, patvirtinantys, kad maistas tinkamas žmonėms. Tuomet turi atsirasti papildomų darbuotojų, kurie turėtų prižiūrėti, kaip maistas patenka ant skurstančiųjų stalo. Manau, kad prekybos centrams tai – tiesiog papildoma našta. Kita medalio pusė – tinginystė. Kam tuo užsiimti ir kam į tai investuoti daug laiko, jeigu galima per dvi minutes nueiti iki šalia esančio konteinerio ir visa tai išmesti?
– Filme buvusi prekybos centro darbuotoja nerodo savo veido. Ar žmonės bijo apie tai kalbėti? Kodėl?
– Filme rodytą moterį su prekybos centru dar sieja konfidencialumo sutartis. Pagal kai kuriuos sutarties punktus ji negali kalbėti apie prekybos centro veiklą, vidinę tvarką ir t. t. Turbūt dėl to ji išsigando.
Bandėme rasti daugiau darbuotojų, bet visi bijo dėl savo darbo vietų. Niekas nenori rizikuoti. Tuo labiau kad Lietuva yra maža. Mes vieni kitus pažįstame ir anksčiau ar vėliau susiduriame vieni su kitais. Niekas nenori turėti papildomų problemų.
Dėl maisto švaistymo dar pribloškė tai, kad išmetamas ne tas maistas, kuris sugedo ar kurio galiojimo data baigėsi. Išmetamas maistas, kuris tinkamas vartoti, bet yra neprekinės išvaizdos, pavyzdžiui, brokuota pakuotė. Jeigu prekybos centras tokią prekę turėtų prekybos salėje, rizikuotų, kad jos niekas nenupirks. Todėl ją geriau išmesti. Tai turbūt labiausiai užgavo visoje šioje istorijoje. Maistas tikrai geras, kokybiškas, galiojantis. Su juo nėra jokių problemų, bet jį paprasčiau išmesti, kai kas penktas Lietuvos gyventojas yra arti skurdo ribos.
– Ar didėjantis išmetamo maisto kiekis susijęs su kylančiomis mūsų pajamomis?
– Gali būti. Mūsų pajamos didėja, todėl didėja perkamoji galia. Vadinasi, mažiau skaičiuojame, mažiau galvojame, ar suvalgysime tiek maisto, kiek nusiperkame. Pats, darydamas šį filmą, pradėjau apie tai galvoti. Dabar, eidamas į parduotuvę, labai racionaliai susidėlioju, kiek tikrai suvalgysime, o kiek nebeverta dėti į krepšelį. Ne todėl, kad taupau pinigus, bet todėl, kad tas maistas atsidurs šiukšliadėžėje.
– Ar filme ieškojai atsakymo, ką daryti ir kaip pakeisti esamą situaciją?
– Mūsų svarbiausias uždavinys – iškelti problemą, be užuolankų pasakyti, kad ji yra, kur ji yra ir kad ji pulsuoja. Tai darėme tam, kad žmonės atkreiptų dėmesį. Manau, ši problema susijusi su mumis visais: verslo sritimis, namų ūkiais, paprastais gyventojais. Populiaru sakyti, kad valdžia dėl visko kalta, bet šiuo atveju valdžia tikrai nekalta. Kalti mes patys. Jeigu kiekvienas verslininkas ar bet koks žmogus, kuris prisiliečia prie maisto, įvertintų, kiek įdėta darbo, kad jis atsidurtų ant mūsų stalo, visai kitaip su juo elgtųsi – daug pagarbiau.
