Papasakok, kaip pasirinkai muzikinį gyvenimo kelią.
Visų pirma, tėvai atvedė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Ten daug išmokau ir „nusinešiau“ į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurioje dabar studijuoju. Tiesa, visuomet galvojau studijuoti vokalą, bet keli žmonės atkalbėjo. Visgi fortepijonas – mano koziris, groju juo jau penkiolika metų.
Kada supratai, kad esi sukurta muzikai?
Nuo gimimo! Mano visa šeima – muzikantai, negalėdavau ištverti nė dienos nepaklausiusi muzikos. Tiesa, kažkada buvo įvykęs lūžis: galvojau studijuoti reklamos vadybą, bet tai tebuvo trumpas krizinis momentas.
Kaip pavyko pasiekti dabartinių rezultatų?
Visą laiką buvau ir esu labai entuziastinga. Kūriau dainas nuo dvylikos ir visuomet tikėjausi, kad kada nors atliksiu jas platesnei auditorijai. Kai sukako šešiolika, kartu su drauge įkūrėme grupę. Kitaip tariant, visuomet kažko siekiau, organizavau. Tai ir davė polinkį kilti. Jei visa tai pradėčiau tik dabar, vargu ar būčiau pasiekusi tokių rezultatų.
Kada įvyko Tavo pirmasis pasirodymas?
Tai įvyko prieš ketverius metus, dainininko Sashos Song gimtadienio koncerte. Juokingiausia, kad turėjau ten groti, bet tuo metu kažkas pasikeitė ir buvau paprašyta padainuoti. Taip netikėtai, bet labai maloniai įvyko mano pirmasis pasirodymas dainuojant.
Koks tada buvo jausmas?
Žinoma, bijojau. Tai buvo mano pirmas kartas, neskaitant įvairių konkursų. Bet nulipusi nuo scenos pasijutau labai maloniai. Iš pradžių pagalvojau: „ar tai tikrai vyksta?“ – atsigręžiau ir suvokiau, kad tai tiesa.
O kaip yra dabar?
Dabar jau nieko nebijau. Bet kiekvienas pasirodymas lygiai taip pat džiugina.
Šiais metais jau ne pirmą kartą dalyvausi gretutinių teisių asociacijos AGATA rengiamoje jaunimo meistriškumo stovykloje. Ko joje išmokai?
Visų pirma, stovykla suteikė daug pasitikėjimo savimi, tarsi „pramušė ledus“. Išmokau svarbių pamokų, pasisėmiau daug idėjų, susipažinau su daugybe gabių žmonių. Ta savaitė buvo viena aktyviausių per visus mano metus – pilna muzikos, tokia, kaip ir įsivaizduoju savo tolimesnį gyvenimą. Be to, kaip niekada daugiau, atradau savyje polinkį būtent į džiazo muziką.
Kuo dar pasikeitei be polinkio džiazuoti?
Taip, įvyko dar vienas lūžis mano galvoje. Anksčiau maniau, kad labai gražu yra kurti angliškai, kitaip tariant, pasaulietiškai, kad daugiau žmonių suprastų. Bet AGATOS stovykloje suvokiau, kad visgi lietuvių kalba yra labai graži ir ją reikia išnaudoti. Dabar mano kūryba lietuvių kalba, ko gero, pralenkia anglišką. Džiaugiuosi, kad išmokau stengtis, jog mane suprastų lietuviška auditorija – ta, kuriai koncertuoju.
Žinau, kad po stovyklos kartu su dar viena dalyve Egle įkūrėte grupę „Ladies in jazz“. Kokios jūs?
Abi įstojome į džiazo specialybes. Tad kad būtų daugiau praktikos ir galėtume atsiskleisti, sugalvojome susiburti į duetą. Atliekame ne tik savo, bet ir dabartinių garsių džiazo atlikėjų kūrybą. Pasirodome įvairiuose koncertuose – tai puiki proga praktikuotis.
Donata, ką apskritai Tau reiškia muzika?
Viską! Neįsivaizduoju nė vienos dienos be jos.
Ir negalėtum įsivaizduoti savęs kitoje srityje?
Ne! Be muzikos – nė „krust“.
Darius Rudis ir AGATA stovyklos jaunimas - Donata Januševičiūtė, Gintė Sičiūnaitė, Donatas Petreikis, Paulius Vaicekauskas - „Darbas ir šventė iki ryto“:
